Mes galime sustabdyti Kremlių
Kaip politinė bendruomenė, nuo Kovo 11 d. ir Sausio 13 d. esame pagrindinis suklupimo akmuo Kremliui ir kitoms blogio ašies dalims – komunistinei Kinijai, Lukašenkai ir panašiems. Ne veltui per paskutinius Seimo rinkimus tapome svarbiausiais Kremliaus ir jo sėbrų taikiniais. Tik mes vieni nuosekliai, visus tris dešimtmečius pabrėžėme Rusijos grėsmę, formulavome jos sustabdymo (bei pergalės prieš Kremlių) strategijas ir įgyvendinome jas praktikoje. Nuosekliai įgyvendinome radikalias laisvės (nuo Kremliaus) idėjas užsienio, saugumo ir gynybos, vidaus reikaluose, ekonomikoje, energetikoje ir kitose srityse. Statėme labai konkrečias užtvaras Kremliui, kurias visi kiti politiniai oponentai paprastai laisvindavo, kalbėdami apie tautų draugystę, meilę, bendradarbiavimą ir amžiną taiką su Lietuvos priešais iš Rytų.
Vakarietiškiausia jėga
Jokia kita politinė bendruomenė Lietuvoje nuo nepriklausomybės atkūrimo neformulavo tokio aiškaus tikslo, nubrėžiančio teisingą Lietuvos trajektoriją – Lietuvai būtina pasiekti integraciją į Europos Sąjungą ir NATO. Kaip krikščionys demokratai, tuometinio pirmojo Užsienio reikalų ministro Algirdo Saudargo vedini, šį tikslą iškėlėme jau 1992 m. To nepadarė daugelis mūsų Rytų kaimynų. Labai gerai atsimenu šį apsisprendimo momentą dar studijuodamas Vilniaus universitete – simboliška, kad ir dauguma mano kursiokų – pirmoji profesionalių Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto diplomatų ir politikų laida (1992-1994 m.) – buvo krikščionys demokratai. Simboliška ir tai, kad pirmasis Lietuvos Ambasadorius prie ES ir NATO buvo senasis krikščionis demokratas a.a. Adolfas Venskus, atvėręs mums visas duris Briuselyje. Būtent ši politinė šeima padarė viską, kad 1999 m. ne tik pradėtume derybas su ES, bet ir įstotume su pirmąja banga. Nors derybas dėl narystės ES jau užbaigė kairieji, tačiau be Andriaus Kubiliaus energijos ir legendinės draugystės su Plėtros komisaru Giunteriu Verheugenu vargu, ar būtume tapę „spindinčia derybų žvaigžde“ ir užbaigę jas kartu su lenkais, o ne su rumunais ir bulgarais. Vargu, ar be antrosios Andriaus Kubiliaus ir Ingridos Šimonytės vyriausybių būtume tapę tokiais įsitvirtinusiais Vakaruose, tokiais nepriklausomais nuo Rytų ir pagal visą statistiką – labiausiai ekonomiškai išlošusia šalimi, geriausiai pasinaudojusia savo naryste ES. Europoje jokia kita politinė šeima nėra tokia stipri kaip mūsų. Jokia kita politinė jėga neturi tiek kontaktų Vašingtone, kiek turime mes. Priešingai, nei kitos politinės jėgos, didindamos savo asmeninius turtus ar populiarumą, mes, aiškiai suvokdami grėsmes, niekada neieškojome išeičių Maskvoje, Minske ar Pekine. Lietuva šiandien išgyvena savo geriausius laikus – tai pasiekėme dėl to, nes mes visada tikslingai dirbome pažangos ir augimo link – Vakarų, o ne gūdžios praeities, kryptimi.
Laisvos ir nedalomos Europos kūrėjai
Mūsų politinė bendruomenė labai aiškiai ir nedviprasmiškai, nuo pat pradžių – ne tuščiais pažadais, o veiksmais kovojo už ES bei NATO plėtrą į Ukrainą, Moldovą, Sakartvelą ir už baltarusių laisvę. Aiškiai suprasdami, kad tik demokratiškos ir laisvos Europos plėtra gali užtikrinti mūsų saugumą, nuolat kūrėme įvairias koalicijas Vakaruose: su „Maršalo planu“, „Suvienytais už Ukrainą“, „Suvienytais už Moldovą“ ir „Sakartvelo draugais“ veržėmės į Vakarų sostines, Kyjivą, Tbilisį, kūrėme demokratiškos Baltarusijos grupes. Tokie žygiai už Ukrainą mums nėra paprasčiausiai patogus pasirinkimas – tai esminė mūsų darbotvarkės dalis. Daugybę kartų į juos vyko mūsų atstovai – Andrius Kubilius, Ingrida Šimonytė, Laurynas Kasčiūnas, Paulius
Saudargas. Tuo tarpu kairiesiems ši kova už laisvą Europą nėra esminė – jie visada būdavo pirmieji kaldami mus prie kryžiaus už aktyvumą Rytų fronte: jie siekė sudaryti įvairius Lietuvos „šilko kelius“ su Kinija, laisvinti sankcijas Lukašenkai ir kitiems blogio ašies atstovams. Šiandien matome Luką Savicką, judantį iš esmės ta pačia kryptimi. Kairieji buvo ir pirmi mus kritikavę dėl žygių prieš šiuo metu net Vašingtono sankcionuojamą socialistinę Gruzijos svajonę, kuriai alternatyvą visada sudarydavo „kolektyvinio Kubiliaus ar Landsbergio“ kompanija, taip nemėgstama Kremliuje, Minske, Pekine ar oficialiame Tbilisyje.
Užsienio ir saugumo politikos architektai, valstybininkai
Tik mūsų bendruomenėje yra tiek daug susitelkusių užsienio ir saugumo, gynybos politikos profesionalų. Iš esmės, esame kaip Švedijos moderatai – nepralenkiami užsienio ir saugumo reikaluose. Mūsų Seimo nariai paprastai netelpa į Užsienio reikalų ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetus – jie visi yra arba buvę Premjerai, arba šių klausimų Ministrai, ar buvę šių komitetų vadovai, generolai, ambasadoriai. Jokia kita partija strategiškai neplanuoja užsienio ir saugumo politikos, nevertina mūsų saugumo, žvelgiant dešimtmečiais į priekį, nesukuria jokių ilgalaikių projektų saugumo, energetikos politikoje ar net vidaus reikalų, sienos apsaugos srityse. Niekur kitur nerasite tiek žmonių, kurie 24 val., 7 dienas per savaitę aukoja save valstybei – deja, bet nesudėtingai ten rasite žmonių, kurie valstybę aukoja sau.
Vienybė vardan valstybės
Mūsų bendruomenėje unikaliai daug skirtingų žmonių, kurie, vardan valstybės, pagarbiai geba derinti skirtumus ir atranda pačius geriausius sprendimus. Mūsų partija, iš esmės, yra partijų susivienijimas, kuriame istoriškai susijungė ir konservatoriai, ir krikščionys demokratai, ir tremtiniai, ir tautininkai. Galima joje rasti ir buvusių liberalų ar net socialdemokratų, tikrų žaliųjų. Dėka išminties Vytauto Landsbergio, Andriaus Kubiliaus, Irenos Degutienės, Ingridos Šimonytės ir kitų tapome reali Tėvynės Sąjunga, kurioje telkiasi įvairiausių pažiūrų Lietuvos patriotai. Parodykite man nors vieną kitą partiją, kurioje visi esminiai rinkimai daromi atvirai, įtraukiant ne tik partijos narius, bet ir rėmėjus, partiją, kurioje žmonės yra siejami vidinių vertybių, principų ir įsitikinimų, o ne pigių, trumpalaikių, priešrinkiminių pažadų ir nežinia kieno nupirktų vienadienių laikraštukų? Esame vienintelė Sąjūdžio laikų partiją, kuri ne tik nesuskilo, bet ir prisijungė kitus politinius darinius bei išsilaikė dominuojančia, istorine politine jėga ne tik Lietuvoje, bet ir visame mūsų Baltijos – Šiaurės Europos regione.
Čia dirba visos kartos
Nuo Sąjūdžio laikų mūsų bendruomenėje darniai dirba visos trys kartos – šios valstybės kūrėjai (V.Lansdbergis), jaunesnioji karta, kuri savo konkrečiu darbu ir profesionalumu atvedė Lietuvą į ES ir NATO (A.Kubilius) ir jauniausia karta, kuri ne tik įtvirtino Lietuvą transatlantinėje šeimoje, bet ir atranda visiškai neištirtus laisvės horizontus, išveda Lietuvą į pasaulinę lyderystę (I.Šimonytė, D.Kreivys, G.Landsbergis, L.Kasčiūnas). Šiandien galime džiaugtis, kad mūsų partija telkia talentingą, gabų jaunimą – kitos partijos, į kurias jaunoji karta bandė ateiti ir savo idėjomis pakeisti, skilo, socialistiniu metodu restauravo įprastą veikimo būdą, atsukant nugarą pažangai ir užtrenkiant duris perspektyviam jaunimui arba neišlaikė politinės konkurencijos ir dėl politinės patirties trūkumo, žlugo.
Visi žmonės, visa Lietuva
Kadangi mūsų partijoje kartu veikia visos kartos ir įvairiai mąstantys žmonės, mes sugebėjome išugdyti ir išlaikyti gebėjimą gerbti vieni kitus, klausytis vienas kito, ieškoti geriausių sprendimų ir vardan bendro gėrio, ir dėl individualaus žmogaus orumo. Mes mokame kurti tiltus su kitaip mąstančiais žmonėmis, kalbėtis ir įkalbinti mūsų oponentus balsuoti už visai Lietuvai svarbias problemas – todėl jokia kita partija, nepaisant mūsų liberalių kritikų ar oponentų, nesuteikia didesnio balso Seime žmogaus teisių klausimams. Mes visada žiūrime į reikalo esmę, o ne į paviršių. Mes nebijome nepopuliarių sprendimų, nes už trumpalaikį populiarumą mums svarbiau ilgalaikiai sprendimai, didinantys Lietuvos gerbūvį. Mes mokame kalbėti „širdimi“, remiamės praeities tradicija ir išmintimi, tuo pačiu žvelgdami į ateitį. Pamenu, mane į politiką
atvedusi Irena Degutienė, išmokė – niekada neįžeidinėti žmonių asmeniškai, suprasti, kad visose partijose yra gerų žmonių, todėl reikia nuolat ieškoti sąsajų ir statyti tiltus.
Mūsų partijoje kyla daug diskusijų, nes mes negalime būti tik miestų partija. Mums rūpi žmogaus orumas, bendras gėris ir kitos svarbiausios krikščioniškos vertybės – solidarumas ir subsidiarumas. Nuostabu, kad už mus balsuoja turtinga ir sėkminga Lietuva, tačiau mūsų būsimas lyderis turėtų sugebėti nuoširdžiai, veržliai ir energingai įtikinti ir visus kitus – visą Lietuvą balsuoti už mus. Negalime atstumti kitaip mąstančių ar kitaip tikinčių – turime jiems parodyti, kad jeigu jie nepatikės mumis, yra didelė tikimybė, kad jie patikės Kremliumi. Turime išmokti ramiai, išmintingai klausytis. Būti kartu ir padėti tiems, kuriems mažiau pasisekė. Būti gailestingais, bandyti padaryti viską, kad prikeltume ir įkvėptume kiekvieną – visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, kaimuose ir miškuose, kur dažnai sutinki didesnius žmones, nei Vilniuje. Kur gera būti savimi.
Mūsų stiprybė – vienybėje
Nuoširdžiai tikiu mūsų partijos misija – kaip jėgos, vardan valstybės saugumo jungiančios visą Lietuvą. Tikiu mūsų bendruomenės išmintimi ir protu, tačiau jų niekada neatskiriu nuo širdies ir tikėjimo, gilesnių apmąstymų ar valstybės strategijos. Gerbiu kiekvieną žmogų – nepaisant jo pažiūrų ar įsitikinimų. Be to, atpažįstu energiją, kuria galima nuversti kalnus – jos šiandien ypatingai reikia tiek mūsų partijai, tiek Lietuvai. Šiuo metu ši energija apsiginti ir išlikti, įveikti amžiną egzistencinę grėsmę ir priešą – Rusiją bei atkurti laisvą Europą nuo Baltijos iki Juodosios jūros yra mums būtina. Taip pat padaryti viską, kad naujasis Briuselis ir Vašingtonas mus paremtų visomis jėgomis, yra tai, kas gali mus – ir mūsų partiją, ir Lietuvą – atvesti į pergalę. Tai pasiekti galime tik įdarbindami šią energiją, sujungdami visas savo jėgas ir patirtį, kurios dėka, išmintingai pamastę kokia komanda ir koks partijos lyderis galėtų šiuos uždavinius įveikti efektyviausiai, galime rasti pačius geriausius sprendimus. Pagalvokime, kas geriausiai iš mūsų galėtų sutelkti ir sustiprinti ne tik Vilnių, bet ir visą Lietuvą, atremti bet kokį smūgį iš Rytų ir Vakarų, padaryti mus stipriais. Mano atsakymas toks – tai galime padaryti mes visi, kiekvienas iš mūsų, susitelkę bendram darbui vienoje komandoje.
