Nors statistiškai bandoma įtikinti, kad atlyginimai kyla greičiau nei kainos, tačiau vargu ar tai galėtų patvirtinti didžioji dalis Lietuvos gyventojų. Priešingai – vis labiau ryškėja nuostata, kad kainos auga, o gyventojų pajamos – ne.
Matydami, kad tai šiandien išties didžiausias Lietuvos žmonių rūpestis, nebegalime laukti, kol Vyriausybė imsis kokių nors veiksmų, ir apskritai, ar imsis. Valdžios atstovų abejingumas šiai temai akivaizdus, nes nėra jokių veiksmų ar pasiūlymų, kaip suvaldyti kainų augimą Lietuvoje, arba imtis priešingo veiksmo – rasti lėšų atlyginimų ir kitų gyventojų pajamų kėlimui.
Priešingai – nueita ciniškiausiu keliu, kai tėvams, dirbantiems ir auginantiems vaikus panaikintas papildomas neapmokestinamųjų pajamų dydis ir jie priversti ištiesta ranka prašyti valdžios pinigų. Ir tai daryti tenka arba laukiant eilėse prie socialinės paramos skyrių, arba braunantis per neveikiančią ministerijos IT sistemą (dar vienas mūsų informacinių technologijų pažangos perliukas). Pensininkų taip pat neišgelbės vienas kitas pridėtas euras.
Lietuva verčiama pašalpininkų valstybe, vietoje to, kad skatintume žmones dirbti, remtume dirbančias šeimas ir užtikrintume orią senatvę.
Oficialūs duomenys – ne mūsų naudai
„Eurostato“ statistika pateikia duomenis, kad kainų lygis Lietuvoje 2016 m. sudarė 62,9 proc. ES vidurkio. Pavyzdžiui, avalynės ir drabužių kainos Lietuvoje yra netgi vidutiniškai didesnės nei ES vidurkis. Taip pat Lietuvos gyventojai maisto produktams vidutiniškai išleidžia kiek daugiau nei ketvirtadalį savo pajamų – beveik daugiausiai Europoje. Mūsų perkamosios galios duomenys irgi vieni iš blogiausių. Pagal vidutinį darbo užmokestį Lietuva yra 25 vietoje ES – lenkia tik Bulgariją, Rumuniją ir Vengriją. Lietuvoje beveik pusė visų dirbančiųjų uždirba 400–700 eurų atskaičius mokesčius.
Didelės kainos neigiamai veikia mažiausias pajamas gaunančių šalies gyventojų perkamąją galią, skatina dar didesnę socialinę nelygybę. Tuo tarpu infliacija Lietuvoje šuoliuoja nestabdomai. „Eurostato“ duomenimis, per pastaruosius mėnesius metinė infliacija Lietuvoje buvo viena didžiausių Europos Sąjungoje ir euro zonoje.
2017 m. vidutinė metinė infliacija pagal SVKI Lietuvoje siekė 3,2 proc., ES – 1,8 proc., euro zonoje – 1,7 proc. Atskirais mėnesiais infliacija buvo pasiekusi ir beveik 5 proc., pavyzdžiui, pernai rugpjūtį Lietuvos statistikos departamentas fiksavo 4,6 proc. infliaciją,
Makroekonominiu požiūriu paklausos skatinama infliacija nėra labai blogas reiškinys. Tai rodo augantį vidaus vartojimą. Tačiau infliacija komplikuoja mažas pajamas gaunančių namų ūkių finansinę padėtį ir didina socialinę atskirtį, kuri ES ir taip viena didžiausių. Ekonomikos augimo rezultatais pirmiausia mėgaujasi didesnes pajamas gaunantys gyventojai, kurie dažniausia dirba aukštą pridėtinę vertę kuriančiuose, eksportuojančiuose sektoriuose. Būtent ši visuomenės grupė ir lemia didėjančią mokia paklausą ir prekių bei paslaugų brangimą. Tuo tarpu tie, kurių pajamos auga lėčiau arba visiškai neauga, yra priversti mokėti tokią pačią kainą už prekes ir paslaugas, kaip ir pasiturintys arba vidutiniškai pasiturintys gyventojai.
Kodėl Lietuvoje kainos vienos iš didžiausių ES?
Maisto produktų kainų augimui įtakos turėjo globalios tendencijos, o alkoholinių gėrimų kainos išaugo dėl padidintų akcizų. Tačiau daugiausia visuomenės dėmesio sulaukia klausimas, kodėl Lietuvoje dalies prekių ir paslaugų kainos yra didesnės nei kitose ES šalyse.
Didžioji dauguma ES valstybių taiko lengvatinį PVM. Kitos – skelbia prekybininkų antkainius. Dar kitos – skatina realią konkurenciją tarp prekybos tinklų.
Suprantama, kad esant bendrojoje rinkoje, nesant fizinių ar mokestinių barjerų pervežti prekes iš vienos ES šalies į kitą, ilgainiui jų kainos suvienodėja. Paslaugas tiekti kitoms šalims sunkiau, todėl jų kainos labiau priklauso nuo vietinės perkamosios galios augimo. Taigi norom nenorom tenka daryti išvadą, kad privalo didėti gyventojų pajamos.
Pažymėtina, kad aukštomis kainomis dažnai pasižymi į turtingesnį gyventojų segmentą orientuotos prekės ir paslaugos. Tačiau Lietuvoje pajamų nelygybė – taip pat viena didžiausių ES, todėl didžiajai daliai visuomenės tokių prekių ir paslaugų kainos atrodo nepagrįstai išaugusios.
Su tuo, kad prekių ir paslaugų kainų augimą Lietuvoje lemia ekonomikos ir atlyginimų augimas, konvergencija, rinkos dydis, euro įvedimas, sutinka daugumą ekonomistų. Tačiau, pavyzdžiui, kalbant apie rinkos dydį ir masto ekonomiją, mobiliojo ryšio operatorių pavyzdys rodo, kad esant tam pačiam gyventojų skaičiui kalbame bene pigiausiai Europoje. Taip pat šiuo atveju reikėtų išsiaiškinti, kodėl gamintojai ir tiekėjai į Baltijos šalis nežiūri kaip į vieną regioninę rinką. Pavyzdžiui, kai kurie mažmeninės prekybos tinklai turi savo parduotuves ir Latvijoje, ir Estijoje. Tai turėtų leisti labiau išnaudoti masto ekonomijos efektą.
Ar prekybininkai konkuruoja iš tikrųjų?
Reikėtų įvertinti, ar Lietuvos rinkoje konkurencija tarp prekybininkų yra pakankama. Didesnė konkurencija gali užtikrinti mažesnes kainas. Tačiau, pavyzdžiui, mažomis kainomis garsėjančio Vokietijos mažmeninės prekybos tinklo „Lidl“ atėjimas nepadėjo pernelyg sumažinti kainų, nes šis prekybos tinklas savo kainas ilgainiui pakoregavo maždaug pagal bendrąjį kainų lygį šalyje.
Lietuvos mažmeninės prekybos rinka yra ganėtinai koncentruota. Šiuo metu 71 proc. rinkos dalinasi keturi didieji mažmeninės prekybos tinklai. Tačiau objektyvių duomenų, kad yra piktnaudžiaujama dominuojančia padėtimi, pavyzdžiui, sudaromi karteliniai susitarimai dėl aukštesnių kainų palaikymo, tiesiogiai ar netiesiogiai primetinėjant nesąžiningas kainas, nėra.
Pripažinsime, kad klausimą išspręsti nėra lengva. Kad tai ypač sunki užduotis, supratome diskutuodami su gausybe Lietuvos ir užsienio ekonomikos ekspertų gruodį vykusioje konferencijoje „Teisingesnės ekonomikos link“ Kaune. Kai kuriuos atsakymus turime, kai kuriems subrandinti reikia papildomos informacijos. Todėl šią savo analizę ir nuogąstavimus pateikėme Lietuvos bankui, prašydami pateikti savo rekomendacijas, kokiomis priemonėmis būtų galima suvaldyti kainų kilimą ir kaip padidinti mažiausias pajamas gaunančių šalies gyventojų perkamąją galią.
Vertintinos ir tokios priemonės, kaip antkainių būtiniausiems maisto produktams viešinimas, nurodant mažmeninės prekybos tinklo antkainį procentais ir (ar) eurais ant prekės kainos etiketės, taip pat mažmeninės prekybos subjektų koncentracijos kartelės mažinimas.
Kainų kilimo priežastis tiek prekybininkai, tiek vartotojai supranta skirtingai – viešojoje erdvėje pilna įvairių aiškinimų ir interpretacijų. Todėl prašome Lietuvos banko atlikti detalų pastarųjų 4–5 metų kainų raidos Lietuvoje tyrimą, įvertinant, kokie konkrečiai veiksniai daro įtaką prekių ir paslaugų kainų augimui, ar kainų augimas yra pagrįstas ir nėra jokio piktnaudžiavimo.
Turint išsamią informaciją, specialistų rekomendacijas ir išvadas, galėsime imtis reikiamų veiksmų, kaip sumažinti didėjančią socialinę atskirtį Lietuvoje, kurios viena iš esmingiausių sudedamųjų dalių yra prekių ir paslaugų kainų augimas, neproporcingas pajamų didėjimui.
Žygimantas Pavilionis ir Laurynas Kasčiūnas yra Seimo TS-LKD frakcijos nariai.
