Ne dėl gero gyvenimo iš Lietuvos jau nuo XVIII a. vykstanti emigracija sukūrė unikalią situaciją – iš valstybės pabėgę ar išvyti lietuviai tapo vienu stipriausių ginklų XX a. kovoje už Lietuvos laisvę. Kodėl XXI amžiuje jie negali virsti esminiu ginklu kuriant ateities Lietuvą, daug teisingesnę, pilietiškesnę, konkurencingesnę, daug labiau sutelktą ir suvienytą? Ką galime padaryti siekdami sukurti tikrus, o ne butaforinius tiltus visomis prasmėmis suvienytai ateities Lietuvai?
Užgrūdinti gyvenimo lietuviai pasaulyje įrodinėjo (ir tebeįrodinėja) savo vertę, ne vienas iš jų sukūrė milijoninius verslus, padarė įspūdingas karjeras privačiame ar valstybiniame sektoriuje. Lietuviškas darbštumas, imlumas bei noras įrodyti, kad jie yra geriausi, nepaprastai vertinamas užsienyje ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl užsienio kompanijos investuoja Lietuvoje. Užsienio investuotojai vertina lietuvišką žmogiškąjį kapitalą ir jau ne vienas jų yra pastebėjęs, kad dažnu atveju pati Lietuva to nesugeba deramai įvertinti, sutelkti lietuvius visame pasaulyje, investuoti į juos tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Bet dar nėra vėlu.
Kiek iš užsienyje gyvenančio milijono lietuvių vis dar jaučiasi artimi Lietuvai? Ar yra nors menka galimybė, kad bent pusė jų grįš į Lietuvą? Šis atsakymas yra pati skaudžiausia dalis, kalbant apie pasididžiavimo jausmą keliančią lietuvių diasporą. Neapgaudinėkime savęs, dabartinė elito Lietuva nuo savo diasporos vis labiau tolsta, o Globalios Lietuvos pavadinimas savotiškai parodo ne pasaulinį susitelkimo, bet būtent atotrūkio nuo realybės lygį.
Dabartiniai (ar buvę) globalios Lietuvos vizionieriai turėtų nepamiršti, kad užsienyje gyvenantys lietuviai, ypač – jaunoji karta ar jau užsienyje gimusi karta, palaipsniui praranda esminį ryšį su Lietuva. Ir dar daugiau – Globalios Lietuvos sąvoka apskritai neturi prasmės be stipraus pagrindinio dėmens – Lietuvos – su kuriuo būtų siejamas diasporos ryšys. Mus, kaip tautą, visuomet vienijo noras būti nepriklausomais nuo kitų valstybių, būti šeimininkais apibrėžtoje Lietuvos teritorijoje ir būti už ją atsakingais.
Kiek iš užsienyje gyvenančio milijono lietuvių vis dar jaučiasi artimi Lietuvai? Ar yra nors menka galimybė, kad bent pusė jų grįš į Lietuvą? Šis atsakymas yra pati skaudžiausia dalis, kalbant apie pasididžiavimo jausmą keliančią lietuvių diasporą.
Mūsų istorinė kalba, mūsų unikalios pavardės, kurių nesupainiosi su jokia kita kalba, yra vienas ryškiausiai mus iš kitų tautų išskiriančių bruožų! O šimtametės tradicijos, paremtos krikščioniškomis vertybėmis, tapo pagrindiniu ramsčiu ir tikėjimo šaltiniu pavergtai tautai, siekiančiai išgyventi represijų ir masinių tautos naikinimų sąlygomis bei atkurti savo valstybę.
Taigi norėdami kalbėti apie išties globalią Lietuvą, o ne Lietuvą su išsibarsčiusiais emigracijos trupiniais pasaulyje, turime į ją investuoti, turime ją visą sąmoningai sutelkti tiek šalies viduje, tiek išorėje. Investuoti į lietuvius Lietuvoje ir užsienyje. Investuoti darbais, o ne žodžiais į Sugrįžtančios Lietuvos agentūros steigimą, Atstovybes užsienio valstybėse turime ne uždarinėti, kaip tai daro ministras Linkevičius, o steigti naujas ten, kur veikia stiprūs lietuvybės židiniai, kuriuos privalome palaikyti, dar labiau suburti ir pajungti į juos visus į visumą.
Jeigu mums nuoširdžiai, o ne tik programose ar prieš kameras rūpi mūsų tauta, privalome investuoti į savo kultūros židinius pasaulio lietuvių bendruomenėse, pradėti valstybės lėšomis steigti išlaikomas mokyklas užsienio šalyse (vietoje ištuštėjusių mokyklų Lietuvoje) – tokiu būdu bent jau sukuriant tiltą tarp išvykusios Lietuvos užsienyje bei tokios pat atskirtos tautos šalies viduje, kuris bus esminis įveikiant elito Lietuvą.
Nelaukime rytojaus ar tuo labiau – valdžios pastangų – turime suprasti, kad jos bus, kaip visada ne tik ribotos, bet ir pavėluotos.
Net jeigu ši elito Lietuva šiandien nesugeba vertinti savo piliečių, laiko juos iš esmės vergais (ne veltui pagal oficialią Jungtinės Karalystės statistiką esame vieni iš š čempionų pagal šiuolaikinių vergų tiekimą britams) – bendruomenės turi tapti tikrosios mūsų tautiškumo ambasados tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse, tačiau taip bus tik tuomet, kai kiekvienas šių bendruomenių narys didžiuosis, kad yra kilęs iš Lietuvos. Kuo stipresnės bus bendruomenės, tuo daugiau žmonių liks lietuviško tautiškumo dvasioje, vadinasi, nepraras ryšio su namais – Lietuva. O tai, savo ruožtu, bus neblėstanti viltis, kad tie lietuviai, o jei ne jie patys, tai jų vaikai savo ateitį sies su Tėvyne. Tačiau, kad taip nutiktų, Tėvynė turi siųsti aiškią žinią, kad savo vaikų laukia.
Tai galima padaryti ne deklaratyviais šūkiais, o konkrečiais darbais.
Galimybė išsaugoti pilietybę gali tapti stipria pirma žinia Lietuvos vaikams pasaulyje – grįžkite, mums Jūsų reikia, mes Jūsų laukiame! Tai galime padaryti jau 2019 m. pavasarį referendume, dėl kurio baigime sutarti Seime. Asmeniškai dedu ir dėsiu visas įmanomas pastangas, kad tai taptų realybe – jau kelerius metus nuosekliai apie tai kalbu Lietuvoje ir užsienyje, ne išimtis ir praėjusį savaitgalį viešint Los Angeles lietuvių bendruomenėje. Tačiau, kad tikslas būtų pasiektas ir viena iš trijų „idėjų Lietuvai“ taptų realybe, turime susitelkti visi, ir susitelkti turime jau dabar.
Turime suprasti, kad valdžios, politikų pastangų neužteks, kad išjudintume visą tautą. Kiekvienas iš mūsų turi jausti atsakomybę už šiuo metu padalintą Lietuvą, kurią privalome suvienyti, jeigu norime ne tik išgyventi, bet ir laimėti tiek šalies viduje, tiek išorėje. Nelaukime rytojaus ar tuo labiau – valdžios pastangų – turime suprasti, kad jos bus, kaip visada ne tik ribotos, bet ir pavėluotos.
1911 m. Vaižgantas su vienu savo autoritetų kunigu Olšauskiu vyko į JAV rinkti pinigų „Saulės“ draugijos namams Lietuvoje, Kaune statyti (dab. „Saulės“ gimnazija Žaliakalnyje). Jau tuomet buvo žinoma, kad prakutę JAV lietuvi, būdami tikri katalikai, noriai dalinasi savo uždirbtais pinigais su sunkiau besiverčiančiais, įskaitant lietuvius kitose parapijose, kitose šalyse, taigi ir Lietuvoje. Šaltojo karo metais lietuviai savo lėšomis išlaikė Lietuvos ambasadą JAV – vilties, kad jų namai, Lietuva, vieną dieną taps laisva, simbolį.
Nuo 1911 m. prabėgę 107 metai, Lietuva tapo nepriklausoma valstybe, tačiau santykis su emigrantais per daug nepasikeitęs. Mes vis dar prašome ir džiaugiamės Amerikos, Didžiosios Britanijos, Airijos, Norvegijos ir kitų šalių lietuvių investicijomis Lietuvoje, taip tarsi primindami jiems, kad tai iš dalies yra jų pareiga Tėvynei. Iš jų tikimės tokios pat paramos, keliame tokius pat lūkesčius, tačiau patys namų darbų neatliekame, maža to, dažnai kritikuojame išvažiavusius patriotizmo stoka, dažnai juos pašiepiame.
Anuomet užsienio lietuviai jautė gailestį, solidarumą savo tautai, tėvynei, pavergtai priešiškos valstybės, dėl ko buvo priversti iš jos bėgti. Dabar mūsų valstybė nebėra pavergta okupanto, dabar mes patys esame atsakingi už savo namus ir patys kalti dėl to, kad žmonės vis dar priversti bėgti, emigruoti iš elito Lietuvos. Tačiau atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečio akivaizdoje galime padaryti istorinį lūžį – padaryti pirmą žingsnį susigrąžinant lietuvius iš viso pasaulio. Ir padaryti jį ne valdžios, bet mūsų pastangomis!
Kiekvienas iš mūsų yra stebuklas, kiekvienas turi daugybę unikalių gabumų, kuriuos galėtų panaudoti išsibarsčiusių lietuvių sutelkimui vardan tos, ateities Lietuvos. Kiekvienas iš mūsų sukurkime planą, kaip įtikinti sau artimus, savo bendruomene, kad ir kokia maža ar didelė ji būtų, ateinančiais metais balsuoti už mūsų visų bendrą ateitį, suvienytoje, didesnėje, savo sugrįžusiais žmonėmis praturtėjusioje Lietuvoje.
Žygimantas Pavilionis yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Seimo frakcijos narys. Lukas Radžiūnas yra TS-LKD Tautininkų frakcijos pirmininkas.
