Ir vienas iš paskutinių tokių viešų bandymų – tai „Ignitis“ generalinio direktoriaus Dariaus Montvilos komentaras „Energetinė nepriklausomybė biurokratiniuose koridoriuose“, kuriame jis viešai apkaltino buvusią Energetikos ministerijos vadovybę „stumiant buldozeriu, nesilaikant terminų ir procedūrų“ pataisas dėl SGD būtinojo kiekio ir sutarties su Norvegijos kompanija „Equinor“ nuostolių kompensavimo.
Absoliuti dauguma šioje publikacijoje išsakomų teiginių yra ne tai, kad interpretacija, bet tiesiog melas ir demagogija, atskleidžiantys tikrai ne biurokratinių koridorių, o, pirmiausia, „Ignitis“ veikimo užkulisius ir interesus toliau nedaryti nieko ir net nepripažinti, kad SGD būtinojo teikimo sutartis su „Equinor“ Lietuvai yra žalinga ir nuostolinga.
Galbūt ir gali būti suprantamas noras valstybės kontroliuojamai įmonei nedaryti nieko, kad dujų tiekimo sąlygos mūsų energijos vartotojams ir verslui būtų konkurencingesnės, bet kai daroma viskas, kad bet kokia kaina būtų išlaikyta Lietuvai dabar jau arti 35 mln. eurų nuostolį sukelianti sutartis, tai jau tikrai balansuoja ant nusikalstamo neveikimo ribos.
Pirmiausia reikia pripažinti faktą, kad ši sutartis Lietuvai dabar jau nebėra reikalinga, nes visas nepertraukiamai SGD terminalo veiklai būtinas dujų kiekis yra patiekiamas rinkos. Ši sutartis buvo sudaryta remiantis prielaida, kad SGD terminalas rinkoje sėkmingai neveiks ir todėl kasmet privaloma tvarka ir už sutartyje nustatytą kainą Lietuvai būtų tiekiami 4 privalomi SGD kroviniai. Tačiau pastaraisiais metais matome akivaizdžiai sėkmingai rinkos sąlygomis veikiantį SGD terminalą.
Reikia pripažinti faktą, kad ši sutartis Lietuvai dabar jau nebėra reikalinga.
Kiekvieniems kitiems metams SGD terminalas yra rezervuojamas spalį. Būtent įvertindama faktą, kad 2021 m. į Lietuvą atplauks daugiau nei 14 SGD terminalo „Independence“ dydžio krovinių, Energetikos ministerija pateikė siūlymą 2021 metams būtinojo SGD tiekimo krovinių skaičių sumažinti perpus (nuo 4 iki 2 SGD terminalo „Independence“ dydžio krovinių), antras siūlymas – teisės aktuose įtvirtinti, kad „Ignitis“ būtų kompensuojama ne daugiau nei 10 proc. nuostolis nuo vidutinės į Lietuvą importuojamos dujų kainos.
Iš tiesų, jeigu vertintume SGD terminalo grafiko užimtumą, tai 2021 m. būtinojo tiekimo kroviniai Lietuvai iš viso nebūtų reikalingi – tai jau yra akivaizdu dabar ir greitai taps faktu, tačiau kompromiso vardan ir ieškodami tvarių sprendimų pasiūlėme ne visiškai atsisakyti SGD būtinojo tiekimo 2021 m., o jį bent sumažinti perpus. Tikėdamiesi, kad tai bus motyvacija tiek „Equinor“, tiek „Ignitis“ ieškoti sprendimų sutarties nuostoliams kompensuoti, nes ankstesni mūsų prašymai ir reikalavimai ieškoti sprendimų taip ir nebuvo išgirsti.
Dėl „Equinor“ motyvacijos tikrai neklydome, nes ji atsirado, tuo tarpu dėl „Ignitis“, tenka pripažinti, klydome iš esmės, nes iš karto „Ignitis“ ėmėsi gynybinės taktikos prisidengiant neseniai įvykusiu IPO ir manipuliuojant energetinio saugumo grėsmėmis, visiškai nevertinant realios ir iš esmės pasikeitusios situacijos SGD tiekimo rinkoje. Tai tikrai kelia pagrįstų klausimų, kad 2014 m. sudarytos ir 2016 m. pakeistos ir dar ženkliai pablogintos „Ignitis“ sutarties su „Equinor“ nuostatų išsaugojimo interesai yra ne kur kitur, o Lietuvoje.
Dėl „Ignitis“, tenka pripažinti, klydome iš esmės, nes iš karto „Ignitis“ ėmėsi gynybinės taktikos prisidengiant neseniai įvykusiu IPO ir manipuliuojant energetinio saugumo grėsmėmis.
Ir tie interesai tokie stiprūs, kad bet kas, drįstantis kvestionuoti šios sutarties atitikimą šiandienos aktualijoms ir atitiktį Lietuvoje veikiantiems įstatymams, yra apkaltinamas viskuo, kuo tik įmanoma – pradedant verslo interesų protegavimu, beprasmiu politikavimu ir baigiant kenkimu valstybėms energetinio saugumo interesams ar netgi valstybės tarptautinio prestižo žeminimu. Kam ir kodėl būtent tokiomis sąlygomis sudaryta ši sutartis klausti turbūt nebeverta, tačiau klausimas, kodėl bet kokioms pastangoms keisti šią sutartį Lietuvoje valstybės kontroliuojamos įmonės rankomis statomos tokios didelės gynybinės barikados?
„Ignitis“ argumentas, kad negalima pasikliauti komerciniais į Lietuvą atgabenamais SGD kroviniais kaip nepakankamai patikimu tiekimo saugumo užtikrinimo instrumentu, yra emociškai tikrai paveikus, bet absoliučiai demagoginis. Pažiūrėkime į faktus – per visą SGD terminalo „Independence“ istoriją į Lietuvą buvo patiekta daugiau nei 180 SGD krovinių, iš jų pagal sutartą grafiką buvo nepristatytas tik vienas vienintelis SGD krovinys. Tad išvada yra daugiau nei akivaizdi – komercinis SGD tiekimas, kai jau yra sudarytos metinės SGD tiekimo sutartys, yra ne mažiau patikima SGD terminalo išlaikymo šaltu priemonė nei būtinasis SGD teikimas.
Tik yra vienas esminis skirtumas – SGD komercinis tiekimas yra užtikrinamas rinkos kaina, o būtinasis SGD teikimas yra nuostolingas, šis nuostolis pastaruoju metu kasmet tik didėja ir jį visą padengia mūsų vartotojai. Dar daugiau – kalbant apie energetinį saugumą, nutylima tai, kad bet kuriuo metu „spotinėje“ rinkoje būtų galima įsigyti SGD dujų krovinį tikrai už mažesnę kainą nei mokama „Equinor“ pagal esamą sutartį. Nutylima ir tai, kad už tuos 35 mln. eurų SGD terminalą „Independence“, esant reikalui, galima būtų atšaldyti daugiau nei 50 kartų per metus arba dažniau nei kartą per savaitę.
Tenka tik stebėtis ir apgailestauti, kad Dariaus Montvilos minimuose biurokratiniuose koridoriuose per pastaruosius trejus – ketverius metus taip ir nepavyko įtikinti „Ignitis“ įmonės inicijuoti formalias derybas su „Equinor“, o ne tik imituoti, kad ieškoma visų galimų sprendimų sutarties sąlygoms pagerinti. Tik Energetikos ministerijai oficialiai inicijavus teisės aktų pakeitimų projektus pokyčiai ir prasidėjo – „Equinor“ oficialiai savo laišku jau pripažino, kad sutinka tartis dėl šios Lietuvai nenaudingos sutarties peržiūrėjimo.
Sakoma, kad Energetikos ministerijos siūlymas – tai yra bandymas permesti visą atsakomybę ir nuostolių naštą vienintelei „Ignitis“. Manau, kad savaime yra ydingas supratimas, kad nieko tokio, kai visi vartotojai „susimeta“ ir permoka kasmet milijonus eurų už dvigubai brangesnį būtinąjį kiekį ir blogiu laikoma tai, kad valstybės kontroliuojamos įmonės reikalaujama dirbti taip, kad jos darbas tarnautų valstybės ir jos piliečių interesams.
Nutylima ir tai, kad už tuos 35 mln. eurų SGD terminalą „Independence“, esant reikalui, galima būtų atšaldyti daugiau nei 50 kartų per metus.
Jeigu nuo pat pradžių, kai tik pradėjome „Ignitis“ kelti šį būtinojo SGD kiekio klausimą 2017 m., į šią užduotį būtų pažiūrėta atsakingai, jos būtų buvę imtasi optimistiškai ir su viltimi, šiandien, tikiu, šis reikalas būtų jau išspręstas. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad per praėjusius ketverius metus ne vieną kartą tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodė neįmanoma, mums pavyko paversti įmanomu. Šiuo atveju „Ignitis“ yra sutarties pusė ir, nemanau, kad silpnoji. Silpnąja puse „Ignitis“ pavertė save pati, įjungusi tokį mąstymo režimą, kurio esmė – išgyvenkime kaip nors iki 2024 m., kai baigsis ši sutartis.
Tenka pripažinti, kad Energetikos ministerija ir aš, kaip ministras, padariau vieną klaidą – tokias pataisas reikėjo oficialiai inicijuoti anksčiau, o ne pasikliauti valstybės kontroliuojamos įmonės „Ignitis“ vadovų nuolat teikiamais pažadais šią sutartį peržiūrėti, o iš tikrųjų bandyti tyliai laukti 2024 m. pabaigos, kai ši sutartis nebeteks galios, o iki to laiko „Ignitis“ be jokio vargo ir pastangų bus kompensuojamas visas su „Equinor“ sutartimi susijęs nuostolis.
Dėl teisės aktų pateikimo skubos „Ignitis“ argumentai skamba paveikiai, ypač kai jau baigėsi politinė kadencija, tačiau iš tiesų tai yra dar vienas sąmoningas klaidinimas. Lygiagrečiai su SGD terminalo išlaikymo kaštų optimizavimo sprendimais (dėl kurių nuo 2020 m. pradžios už gamtines dujas vartotojai moka mažiau) dar 2019 m. rudenį Vyriausybė buvo pavedusi tiek Finansų ministerijai, tiek Energetikos ministerijai pateikti pasiūlymus ir inicijuoti reikalingus pokyčius, kad būtinojo SGD tiekimo nuostoliai būtų reikšmingai sumažinti.
Tenka pripažinti, kad neformaliai „Ignitis“ vadovybė siekė, kad teisės aktų pakeitimai dėl būtinojo SGD kiekio būtų pateikti jau po, o ne prieš IPO. Kiek iš šiandienos perspektyvų tai gali būti vertinamas kaip sąmoningas rinkos klaidinimas ir nevisiškai sąžiningas elgesys, o kiek gudri „Ignitis“ taktika jau po IPO naudoti tą patį IPO argumentą, kad bet kokie su SGD būtinuoju tiekimu susiję pokyčiai bus neigiamai vertinami IPO rinkos dalyvių? Nesiimu į šį klausimą atsakyti – tebūnie tai „Ignitis“ vadovybės atsakomybės ir, galbūt, sąžinės klausimas.
Ši „Ignitis“ viešai išsakoma pozicija su nemenka melo ir sąmoningo vartotojų klaidinimo doze yra ne kas kita, kaip siekis apsaugoti turbūt blogiausiomis sąlygomis sudarytą SGD tiekimo sutartį su „Equinor“ nepakeistą ir tokią nuostatą apie sutarties keitimo negalimumą įpiršti dabartinei Vyriausybei. Reikia tikėtis, kad dabartinė Vyriausybė sąžiningai įgyvendins savo pačios dar šviežiai Seime patvirtintą Vyriausybės programą ir jos 143.4. punktą „[...] Bendradarbiaujant su šiame sektoriuje veikiančiomis valstybės kontroliuojamomis įmonėmis, mažinsime subsidijas suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) sektoriui“ ir SGD tiekimas į Lietuvą bus vykdomas konkurencingomis sąlygomis, kaip ir numato Lietuvos Respublikos įstatymai, o ne valstybės kontroliuojamos įmonės įgeidžiai.
Pataisas reikėjo oficialiai inicijuoti anksčiau, o ne pasikliauti valstybės kontroliuojamos įmonės „Ignitis“ vadovų nuolat teikiamais pažadais šią sutartį peržiūrėti.
Buvusi Vyriausybė sugebėjo sumažinti metinius SGD terminalo išlaikymo kaštus nuo 66 mln. eurų iki 29 mln. eurų, tačiau papildomai prie šių sąnaudų būtinojo SGD tiekimo kaštai, prognozuojama, 2021 metais jau viršys ir paties SGD terminalo „Independence“ išlaikymo kaštus. Reikia tikėtis, kad buvusios Vyriausybės įdirbiu bus pasinaudota ir kasmet 30-35 mln. eurų bus viena ar kita forma sutaupyti, o pati įmonė neklaidins vartotojų prisidengdama energetinės nepriklausomybės vėliava ir būtinybe išsaugoti būtinąjį SGD tiekimą ir jo sąlygas.
Situacija pasikeitė – šiuo metu būtinasis SGD tiekimas prarado anksčiau turėtą prasmę, o kliautis šiuo metu ir taip mažomis gamtinių dujų kainomis, kaip argumentu nieko nedaryti, būtų absurdiška. Jei galvojama, kad ši permoka už jau nebebūtiną būtinąjį SGD tiekimą užtikrina sklandesnį Žaliojo kurso tikslų įgyvendinimą, tai tam tikrai yra tvaresni sprendimai, pavyzdžiui, gamtinių dujų apmokestinimas akcizais, kai surenkami mokesčiai keliautų į valstybės biudžetą, o ne taptų galimybe „pasišildyti rankas“ Lietuvos energijos vartotojų suneštais pinigais.
Būtinasis SGD tiekimas prarado anksčiau turėtą prasmę, o kliautis šiuo metu ir taip mažomis gamtinių dujų kainomis, kaip argumentu nieko nedaryti, būtų absurdiška.
Ir pabaigai – verta priminti, kad „Ignitis“ vadovybės grasinimai buvusiai Energetikos ministerijos vadovybei individualiais teisminiais ieškiniais yra tiek pat pagrįsti, kaip ir bet kurio Lietuvos Respublikos piliečio teisė kreiptis į teismą dėl to, kad Vyriausybė neįgyvendina įstatymų – šiuo atveju užtikrinti SGD būtinąjį tiekimą konkurencingomis sąlygomis ir ekonomiškai naudingiausiu būdu.
Šiandieninė sutartis tarp „Ignitis“ ir „Equinor“ niekaip neatitinka to, kas yra įtvirtinta teisės aktuose, ir Energetikos ministerija, matydama tai, negali užmerkti akių. Todėl dabartiniam energetikos ministrui belieka palinkėti ryžto įgyvendinant Vyriausybės programą ir apginant valstybės ir jos vartotojų interesus prieš valstybės monopolinės įmonės „Ignitis“ nuolatinį ir dabar jau ir viešojoje erdvėje matomą interesą išsaugoti būtinojo tiekimo sutartį su „Equinor“ nepakeistą, o savo neveikimą pateisinti pačios Vyriausybės rankomis.
Žygimantas Vaičiūnas yra buvęs energetikos ministras.
