Prokuratūra Rusijos piliečių veiksmus užpuolant nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pasienio postus bei pareigūnus 1991 metų sausio-rugpjūčio mėnesiais kvalifikuoja kaip nusikaltimą žmoniškumui ir karo nusikaltimą. 2015 metų birželį abu kaltinamuosius Vilniaus apygardos teismas išteisino dėl visų pareikštų kaltinimų. Prokuratūra su šiuo išteisinimu nesutiko ir parašė skundą.
Skunde taip pat atsižvelgta į kritiką dėl tarptautinės teisės nuostatų taikymo ir pagal tai pakeistas kaltinimas.
Kaltintojai siūlo priimti naują nuosprendį – V.Razvodovui skirti 12 metų laisvės atėmimo bausmę.
B.Makutynovčius yra miręs, todėl, pasak prokuroro, jo kaltės klausimas negali būti sprendžiamas, todėl jo byla turėtų būti nutraukta.
„Jų kaltė pilnai įrodyta liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymais. Manau, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą“, – teismo posėdyje trečiadienį, baigiant nagrinėti bylą. sakė prokuroras Alvydas Valiukevičius.
Jis priminė, kad karo nusikaltimai buvo apibrėžti dar 1945 metais priimtu Niurnbergo tribunolo statutu, jie tapo baudžiamosios teisės normomis. Prokuroro manymu, žemesnės instancijos teismo sprendimo išvados neatitinka bylos aplinkybių, tai yra esminis Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas ir yra pagrindas panaikinti nuosprendį.
Advokatė: nėra įstatymo – nėra nusikaltimo
Abu omonininkai nė karto nedalyvavo Lietuvoje vykusiame procese, jų interesams atstovavo valstybės skirti advokatai. Kaltinamieji neieškojo ryšių su gynėjais, nesidomėjo procesu.
„Apie mirusius – gerai arba nieko“, – sakė mirusio B.Makutynovčiaus gynėja Jūratė Kleinauskienė. Ji mano, kad jos ginamasis buvo diplomatiškas žmogus, nebuvo atvirai priešiškas Lietuvos Respublikai.
„Nors dirbo Maskvai, tačiau turim žmogų, kuris buvo pasiklydęs tuometinių įvykių labirintuose. Būrio vadu dirbdamas pažeidė įstatymus, tačiau tokie veiksmai negali būti vertinami kaip karo nusikaltimai. Jį pagrįstai išteisino“, – sakė B.Makutynovičiaus gynėja. Ji palaikė prokuroro nuomonę, kad byla jos mirusiam ginamajam turi būti nutraukta.
V.Razvodovo gynėja Liudmila Karvelienė prašė atmesti prokuratūros skundą kaip nepagrįstą ir palikti apygardos nuosprendį su visais jame išdėstytais motyvais.
„Nėra įstatymo – nėra ir nusikaltimo“, – sakė advokatė. Ji priminė, kad karo nusikaltimų subjektu turi būti ypatingas subjektas, o V.Razvodovas tokiai kategorijai negali būti priskiriamas.
Apie B.Makutynovičiaus mirtį patvirtino sesuo
Teismas nusprendė išsikviesti ir apklausti, kaip manoma, mirusio Boleslavo Makutynovičiaus seserį Miroslavą Kadiliną. Prieš tai vykusiame teismo posėdyje buvo paskelbtas jos paaiškinimas prokuratūrai.
„Duomenų tikrumui išsikviesti nusprendėm“, – sakė teisėja Sigita Bieliauskienė. Ji moteriai priminė, kad turi konstitucinę teisę neduoti parodymų byloje apie artimą giminaitį – brolį. S.Kadilinai pasirašius liudytojos priesaiką, teisėjai paprašė jos papasakoti, kas žinoma apie brolio mirties aplinkybes.
S.Kadilina pasakojo, kad būdama darbe gavo žinią iš sūnėno, kad mirė jos brolis.
„Aš darbe ilgai negalėjau kalbėti. Jis man perskambino ir pasakė, kad brolis sirgo, gulėjo ligoninėje. Jis jautė, kad mirs. Mes su broliu buvome labai artimi, niekada nesibarėme. Jį laidojo buvusi žmona ir sūnėnas. Buvusi žmona į mano skambučius neatsako“, – pasakojo B.Makutynovčiaus sesuo.
Pasak liudytojos, brolis mirė likus savaitei iki gimtadienio.
„Jeigu jis būtų gyvas, jis būtų su manimi susisiekęs. Jis skambindavo, kad nepamirščiau nuo jo nunešti žvakių ant tėvų kapų. Skambindavo taip pat per naujuosius ir mano gimtadienį – iš viso keturis kartus per metus. Po mirties „skaipu“ su jo žmona kalbėjau, ji turi kitą šeimą, aš prašiau, kad atsiųstų mirties liudijimą, bet ji atsisakė“, – sakė M.Kadilina.
Ji teigė, kad buvusi brolio žmona jai pareiškė, kad teismas puikiai žino, kur gyveno B.Makutynovičius, todėl gali atsiųsti užklausą dėl buvusio jos sutuoktinio mirties. Pasak M.Kadilinos, brolio buvusi žmona tokią išvadą padarė, nes gavo pranešimą, kad B.Makutynovičius reabilituotas (atsiųstas išteisinamasis Vilniaus apygardos teismo nuosprendis – BNS).
Teisėja S.Bieliauskienė sakė, kad teismas bandė išsireikalauti mirties liudijimą iš valstybinių institucijų, bet jos dokumento neatsiuntė.
Teismas anksčiau yra konstatavęs, kad V.Razvodovas vengia atvykti į teismą, o Rusija dėl šios bylos su Lietuva nebendradarbiauja, todėl skundas pradedamas nagrinėti išteisintajam nedalyvaujant.
Teismas yra gavęs atsakymą iš Teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamento. Ministerija, atsakydama į teismo prašymą, persiuntė teismui iš sijos sugrįžusius neįvykdytus teisinės pagalbos prašymus. Taip pat iš Rusijos grįžo neįteikti šaukimai išteisintiems Rusijos piliečiams.
Prokuratūra teigia, kad 1991 metų sausio-rugpjūčio mėnesiais buvo vykdoma agresija prieš Lietuvą, o V.Razvodovas ir B.Makutynovičius naudojo bauginimo ir teroro priemones prieš humanitarinės teisės saugomus asmenis. B.Makutynovičius pasiskelbė būrio vadu, omonininkai nežmoniškai elgėsi su civiliais asmenimis, naudojo bauginimo ir teroro priemones, užgauliai žemino jų orumą.
Ji taip pat teigia, kad išteisinamąjį nuosprendį paskelbęs Vilniaus apygardos teismas neįvykdė teisingumo, o jo išvados yra prieštaringos. Teismas nurodo, kad nukentėjusiems nepadaryti sunkūs sužalojimai, tačiau, prokuratūros vertinimu, tai nepaneigia, kad omonininkai padarė jiems inkriminuotus nusikaltimus.
Pateikti kaltinimai dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų, Apygardos teismo vertinimu, neatitiko tarptautinės teisės nuostatų.
Kaip sakė nuosprendį priėmusios Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijos pirmininkas Audrius Cininas, nors buvę OMON karininkai nebuvo siejami nei su Sausio 13-osios, nei su Medininkų žudynėmis, byloje buvo pateikti parodymai dėl šių asmenų dalyvavimo „terorizuojant ir bauginant beatsikuriančios kariuomenės ir muitinės pareigūnus“. Tačiau pateikti kaltinimai dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų neatitiko minėtų tarptautinės teisės nuostatų.
Kaltinamajame akte teigiama, kad B.Makutynovičius 1991 metais rėmė Rusijos agresiją prieš Lietuvą. Jis, kaip teigė kaltintojai, siekė sutrikdyti valstybinių institucijų veiklą, įsakė būrio nariams panaudoti teroro ir bauginimo priemones prieš įvairius nepriklausomos Lietuvos pareigūnus.
Omonininkai užpuldavo pareigūnus, policininkus, iš jų atimdavo tarnybinius ginklus, asmeninius daiktus, neteisėtai sulaikydavo ir pristatydavo į užgrobtą tuometinės Lietuvos policijos akademijos pastatą.
Byloje rašoma, kad sovietų politiką palaikantys omonininkai pareikalavo, kad Lietuvos pareigūnai uždaryti postą, nupjovė telefono laidus nuplėšė ir padegė Lietuvos vėliavą, sunaikino posto tarnybines patalpas, muitininkams ir pasieniečiams atliko neteisėtai kratas, užvaldė pareigūnų daiktus.
