Byla buvo sustabdyta dėl 2011 metų gruodį priimto kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Apeliaciniam teismui buvo neaišku, ar galiojančios teisės normos, nustatančios platesnę negu anksčiau atsakomybę už genocido vykdymą, neprieštarauja Konstitucijai.
Šiemet kovo 18 dieną Konstitucinis Teismas paskelbė, kad sovietų vykdytus trėmimus ir represijas vykstant partizaniniam karui Lietuvos teismai gali prilyginti genocidui, įrodžius, kad šiais nusikaltimais siekta sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį. Už sovietmečiu vykdytas žudynes socialiniu ar politiniu pagrindu, jei tai nekėlė grėsmės lietuvių tautos išlikimui, negalima bausti kaip už genocidą, tačiau teismai privalo įvertinti, ar tai nebuvo kiti nusikaltimai žmoniškumui.
Ketvirtadienį Apeliacinis teismas atnaujino baudžiamąją V.Vasiliausko bylą, paskelbė išaiškinimo rezoliucines dalis, suteikė teisę pasisakyti prokurorui ir advokatui. 83 metų nuteistasis posėdyje nedalyvavo.
2011 metų birželį Kauno apygardos teismas V.Vasiliauską pripažino kaltu genocido byloje ir skyrė ketverius metus laisvės atėmimo. Dėl ligos nuteistasis atleistas nuo bausmės. Nuteistasis parašė apeliacinį skundą. Nuosprendį apskundė ir prokuratūra, manydama, kad nuteistajam turėtų būti skirti aštuoneri metai nelaisvės.
Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis prašė atmesti nuteistojo skundą ir palikti galioti apkaltinamąjį nuosprendį, pirmos instancijos teismas veiką tinkamai kvalifikavo.
„Auka – Jonas Būrininkas atitinka genocido aukos sampratą. Vyko gyventojų persekiojimas, tai sukėlė pasipriešinimą – tauta realizavo savo teisę į gynybą, vyko aktyvus ginkluotas pasipriešinimas okupacijai. Represijomis siekta sunaikini tautos pagrindą. Partizanas J.Būrininkas priklauso politinei grupei. Jis nuteistas pagal straipsnį, pagal kurį represuojami dalyviai. (..). V.Vasiliauskas žinojo sovietų tikslus sunaikinti partizanus, jis savo veiksmais sudarė sąlygas įvykdyti nusikalstamą veiką. Nusikaltimo požymiai įrodyti visiškai“, – sakė prokuroras.
Verdiktą byloje Lietuvos apeliacinis teismas skelbs birželio 13 dieną.
Bylos duomenimis, V.Vasiliauskas nuo 1952-ųjų rugsėjo 15-osios, tarnaudamas sovietų okupacinėje struktūroje – Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriuje, operatyviniu įgaliotiniu ir žinodamas pagrindinį MGB tikslą – fizišką Lietuvos partizanų sunaikinimą, gavo informacijos, kad Šakių rajone, Gelgaudiškio valsčiuje, Jankūnų kaime esančioje P.Bindoko sodyboje slapstosi partizanai.
1953-ųjų kovo 23-24-osios nakties metu, veikdamas kartu su Šakių rajono skyriaus vadais bei kariais, dalyvavo apsupant sodybą ir ją apšaudant. Per įvykį buvo sužeistas ir suimtas Lietuvos partizanas – „Tauro“ apygardos, „Žalgirio“ rinktinės, „Vasario 16-osios“ tėvūnijos partizanas J.Būdininkas, slapyvardžiu „Nemiras“.
Jis po suėmimo 1953-iųjų liepos 20-ąją buvo nuteistas 25 metams laisvės atėmimo ir bausmės vykdymui buvo išsiųstas į lagerį. Vėliau iš jo paleistas, tačiau neturėjo teisės grįžti į Lietuvą ir mirė tremtyje.
83 metų Tauragės gyventojas V.Vasiliauskas neprisipažino kaltas dėl padaryto nusikaltimo, bet neneigė, kad kovojo su partizanais, kuriuos vadino banditais.
2004 metais V.Vasiliauskas buvo nuteistas kitoje byloje su kita sovietų saugumiete Martina Žukaitiene. Jie pripažinti kaltais dėl partizanų nužudymo 1953 metais. M.Žukaitienei skirta penkeri metai laisvės atėmimo, V.Vasiliauskui – šešeri metai. Abu dėl ligos nuo realios laisvės atėmimo bausmės buvo atleisti.
Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje žuvo apie 20 tūkst. partizanų, kurie, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, išėjo kovoti partizaninio karo į miškus. Aktyvus partizaninis pasipriešinimas baigėsi 1953 metais.
