Jų metu sudegė per 1 300 ha pievų. Šie gaisrai siaubia ne tik pernykštę žolę, bet ir gyvenamuosius namus, ūkinius pastatus, garažus, transporto priemones. Kovo 29 d. Plungės rajone, Šateikių kaime, nuo degančios žolės apdegė daržinė, sudegė 3 t šieno. Tą pačią dieną Panevėžyje, Savitiškio gatvėje, nuo degančios žolės užsiliepsnojo trys metaliniai garažai, esantys atvirojoje teritorijoje, o Lazdijų rajone, Papečių kaime, atvira liepsna degė 30 arų žolės ir nenaudojamas ūkinis pastatas. Ir tai tik keletas pavyzdžių. Liūdniausia, kad degindami žolę neretai traumų patiria ar net žūsta ir žmonės.
Pasak Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus viršininko pavaduotojos Editos Zdanevičienės, pavasario gaisrai – rudens aplaidumas: „Kilusių gaisrų priežastys atvirosiose teritorijose kasmet tos pačios: rudenį nesuarti dirvonai ir nenušienautos pievos. Žolės deginimo „tradicija“ ypač paplitusi Vilniaus krašte, ji perduodama iš kartos į kartą. Tuo įsitikinome jau pirmosiomis Velykų dienomis. Kai kurie gaisrai atvirosiose teritorijose užgęsta patys arba juos užgesina gyventojai, o kartais ir lietūs. Gyventojams sakome, jog neverta laukti pagalbos iš dangaus. Kiekvienas privalo pasirūpinti ne tik tvarka savo kiemo teritorijoje, bet ir už jos ribų. Juk ugnis per nenušienautas pievas keliauja greitai. Ji žaibiškai pasiglemžia ir kitą turtą. Tokius gaisrus priversti gesinti ugniagesiai gelbėtojai, deja, kartais jie gali nespėti į kitą gaisrą.“
Pravartu žinoti, kad ugnis slenka ne tik pažeme, bet, degant žolei, iškyla iki metro aukščio ir daugiau. Todėl pavasarį būtina aparti laukus aplink gyvenamuosius, ūkinius ir kitus pastatus. Pavyzdžiui, pernai šalia vienos automobilių remonto dirbtuvės, kuri buvo pavyzdingai susitvarkiusi savo teritoriją, už tvoros užsidegė nenušienautos pievos. Liepsnos galėjo pasiekti pastatą ir jam būtų grėsęs didelis gaisras. Tąkart dirbtuvių darbuotojai sulaukė ugniagesių, tačiau jie nepagalvojo, kad tuo pat metu dešimtys tokių pat gaisrų gesinami kitose teritorijose ir ne visuomet ugniagesių pajėgų užtenka laiku atvažiuoti į gaisravietę.
„O reikėjo visai nedaug. Įmonės, taip pat kaip ir gyventojai, privalėtų pasirūpinti, kad pieva 10 metrų spinduliu, esanti už jų pastatų, būtų laiku nušienauta, sena žolė sugrėbta, o šakos surinktos,“ – kalbėjo E. Zdanevičienė.
Pasak jos, žmonės neretai klausia, ar galima šias šiukšles deginti: „Mūsų patarimas – geriausia jas mulčiuoti. O jeigu norima deginti, tai laužas turėtų būti kuriamas ne arčiau kaip 30 metrų nuo pastato ir ne mažiau kaip 100 metrų nuo miško, aukštapelkės ar miškingos vietos. Kilus gaisrui nedidelėje teritorijoje, gyventojai, įvertinę savo jėgas, galėtų ir patys imtis pirmųjų veiksmų, o nelaukti, kol atvyks ugniagesiai. Vienas iš būdų, kilus tokiam gaisrui, iškasti griovį, kuris neleistų ugniai plisti. Keliai, vieškeliai taip pat yra tos kliūtys, kurios sustabdo ugnį.“
E. Zdanevičienė teigia, jog gyventojai privalo patys rūpintis gamta ir savo saugumu. „Pernykštės žolės gaisrai kelia grėsmę ne tik gamtai, bet ir žmogaus sveikatai bei turtui. Sodybų gyventojai taip pat turėtų pavasarį nuvykti į jas ir pasižiūrėti, ar aplinka prie jų sodybų sutvarkyta. Jie turėtų laikytis visų saugos priemonių.“
Dažnai žolės gaisrus sukelia vaikai bei paaugliai, todėl tėvams ir pedagogams pats metas priminti apie tokių gaisrų žalą.
Pastebėję degančią žolę, nepraeikite abejingai pro šalį, o pasistenkite patys ją užgesinti, nelaukdami kol liepsna išplis į didesnius plotus. Liepsnojančią žolę nedideliame plote lengvai galima užgesinti patiems, užplakant liepsną medžių šakomis ar užtrypiant ją kojomis. Tokius gaisrus taip pat galima gesinti vandeniu arba smėliu.
Ugnies apimtus plotus rekomenduojama apkasti grioveliais, kad liepsna neišplistų toliau ir nepadarytų didesnių nuostolių. O jeigu matote, kad ugnies nepavyks užgesinti, nedelsiant kvieskite ugniagesius bendruoju pagalbos telefonu 112.
