„Buvo jis labai protingas, pavyzdingas, kruopštus. Nepaprastai talentingas, nebuvo tokių Kačerginės mokykloje gabių mokinių. Jam užteko pabūti pamokoje, kad viską išmoktų. Puikūs rašiniai ir labai gilūs. Mandagus, mėgstamas mokytojų. Apsilankydavo mokykloje ir po studijų. Egidijus išsiskyrė iš tos šeimos, kažką tokio turėjo. Nebuvo įžūlus, gal tik uždaresnio būdo, tačiau niekas nesityčiojo iš jo. Turėjo savo autoritetą“, – taip E.Anupraitį apibūdino Aurika Laurinaitienė, buvusi jo lietuvių kalbos mokytoja.
Aš jį laikiau savo sėkmės istorija, vilties ženklu, nes buvo nepaprastai gabus. Tikėjau, kad jam pavyks pasiekti kažko geresnio gyvenime už tai, ką teturėjo vaikystėje, – E.Anupraitį apibūdino jo buvusi chemijos mokytoja.
Paklausta, kas galėjo išprovokuoti protingą vaikiną ryžtis tokiam protu sunkiai suvokiam poelgiui, moteris niekaip nesurado tinkamo atsakymo. Vertinti situaciją, anot jos, – ne buvusių mokytojų kompetencija. Ji tik pabrėžė, jog nužudyti įtariamojo tėtis ir močiutė dažnai aplankydavo Egidijų mokykloje ir labai juo didžiavosi.
Nenorėjusi prisistatyti buvusi kita Egidijaus mokytoja sako, kad apie šį mokinį gali atsiliepti tik puikiai: „Geriausi atsiminimai, jis buvo geras mokinys, visada pagelbėdavo. Išskirtinis vaikas ir dėl mokymosi, ir dėl kultūros. Kačerginėje mokėsi nuo pirmos iki dešimtos klasės, vėliau perėjo į kitą mokyklą (Kauno „Saulės“ gimnaziją, – aut. past.). Tai, kas nutiko, – nesuvokiama. Man šokas. Su bendraklasiais jį siejo normalūs santykiai, kiek matydavau per renginius, viskas būdavo gerai.“
Chemijos mokytojos viltis
Vaikinas ypač domėjosi chemija ir biologija. O ir su pagyrimu baigęs mokyklą, 158 vietą pasauliniame universitetų reitinge užimančioje Liverpulio (Didžioji Britanija) aukštojoje mokykloje ėmė studijuoti būtent šios srities dalykus. Save siejo su nanotechnologijomis.
Tai, kad būtent tokia buvo jauno vyro svajonė, patvirtino ir jo buvusi chemijos bei biologijos mokytoja Kunigunda Vrubliauskaitė, E.Anupraitį apibūdinusi kaip išskirtinių gabumų mokinį. Kalbėdama su 15min žurnaliste, moteris itin jaudinosi ir teigė iki šiol nesuvokianti, kaip galėjusi nutikti tokia tragedija.
„Patys šviesiausi prisiminimai. Negaliu nei atsigauti, nei patikėti. Jis buvo vienas iš geriausių mano mokinių per 16 mokytojavimo metų. Biologija ir chemija buvo jo susidomėjimo objektas. Aš jį laikiau savo sėkmės istorija, vilties ženklu, nes buvo nepaprastai gabus. Dalyvaudavo olimpiadose, mokslinėse konferencijose. Tiesa, ypatingų pasiekimų jose neturėjo. Tikėjau, kad jam pavyks pasiekti kažko geresnio gyvenime už tai, ką teturėjo vaikystėje. Kodėl? Nes buvo motyvuotas, angažuotas“, – sunkiai žodžius, nuolat giliai atsidusdama, dėliojo K.Vrubliauskaitė.
Ji patikino, jog ir studijuodamas Anglijoje, Egidijus buvo grįžęs į gimtąjį miestelį: apsilankė mokykloje, kurioje pasidalijo su vyresnių klasių mokiniais savo išskirtine patirtimi.
„Mokiau ir jo gabią sesę, kuri taip pat studijavo chemiją. Gal tik jos interesų ratas kiek platesnis buvo. Tačiau sulyginti jos su Egidijumi niekaip negalėtum. Žinojau, kad vaikino šeima sunkiai verčiasi, bet jis buvo nepaprastai atsakingas. Pavyzdžiui, jei kitam vaikui duodavai telefoną, kad paskambintų tėveliams, tai jis kalbės tol, kol paprašysi tą telefoną grąžinti. O štai Egidijus suprato, kad reikia naudotis svetimu prietaisu trumpai, pagal paskirtį“, – teigė mokytoja.
Protrūkio priežastis – vilčių žlugimas?
Ji atskleidė, jog nors vaikinas ir atvirai apie tai nekalbėdavęs, šeimoje būta tam tikrų problemų: užsimindavo apie prastą mamos sveikatą. Tačiau tik užsimindavo apie tai, vis pabrėždavo, kad jo gimdytoja – labai gera dainininkė. Nešdavo savo jaunesnei sesutei pieštukų, kitų daiktų.
Kadangi nebuvau sutikusi jo po to, kai grįžo iš Anglijos, negaliu nieko vertinti. Manau, kad tai buvo viso gyvenimo vilčių žlugimas.
„Egidijus labai šiltai kalbėdavo apie savo šeimynykščius. Buvo optimistas. Tikrai nebuvo sportininkas, sunkokai pritapdavo klasėje. Neturėjo tikrų draugų. Labiau buvo vienišas. Tais laikais patyčios tikrai dar nebuvo tokios aštrios kaip dabar. Tad to, kad atvirai iš jo kas būtų šaipęsi, nepastebėjau. Mielai dalyvaudavo renginiuose su vyresniais vaikais“, – teigė K.Vrubliauskaitė.
Ji patikino nežinojusi, nei kad E.Anupraitis yra grįžęs į Lietuvą, nei kad dirba apsaugininku. Pasiteiravus, ar įsivaizduoja, kodėl vaikinas galėjo griebtis ginklo, mokytoja giliai atsiduso: „Medikai turėtų atsakyti į šį klausimą. Kadangi nebuvau sutikusi jo po to, kai grįžo iš Anglijos, negaliu nieko vertinti. Manau, kad tai buvo viso gyvenimo vilčių žlugimas. Tikėjau, kad jis sulauks pasiūlymų dirbti užsienyje arba grįš pas mus dirbti mokslinio darbo. Jis buvo be galo darbštus, gabus ir atsakingas.
Pamenu, penktoje klasėje turėjo jie užduotį „Mano namai“. Vaikai nešė savo namų nuotraukas. Egidijaus gyvenamasis būstas buvo itin kuklus. Gal jam buvo nejauku. Tačiau to tuomet neparodė. Tad gal grįžti į tokią situaciją, tą patį mažą namelį jam po didelių sukurtų vilčių buvo per sunku. Turėjo įvykti koks nors labai baisus sukrėtimas, kauptis neviltis ilgą laiką.“
Tėvas mokykloje pasirodydavo su uniforma
Tai, kad E.Anupraičio tėtis dirbo apsaugininku, K.Vrubliauskaitė tikino žinojusi: vyras mokykloje nuolat pasirodydavo su darbine uniforma ir tai, gali būti, kėlė sūnui šiokių tokių nepatogumų prieš kitus vaikus, kurių gimdytojai į šventes atvykdavo pasipuošę.
15min žiniomis, E.Anupraitis buvo itin patenkintas savo studijomis ir internetinėje erdvėje rašė atvykęs į Didžiąją Britaniją įgyvendinti savo didžiosios svajonės, dėl jos palikęs savo mažą pasaulį Lietuvoje, šeimą ir namus.
Tiesa, vienas buvęs jo klasės draugas 15min teigė, kad Egidijus gal ir nebūtų buvęs pirmūnas, bet prie mokslų jį labai spaudė tėvai. Be to, mokantis mokykloje jam esą teko patirti nemažai patyčių.
Paprastai Liverpulio universitetą baigę absolventai neturi didelio vargo ieškodami gerai apmokamo darbo. Kas nutiko, kad E.Anupraitis, įgijęs puikų išsilavinimą, nepradėjo mokslininko karjeros, neįsidarbino žinomoje verslo įmonėje, o grįžo į Lietuvos vienkiemį, gimtąją sodybą, kuri jau buvo gerokai apšiurusi, ir įsidarbino „Ekskomisarų biure“ už mažą atlyginimą? O gal jis grįžo nebaigęs mokslų? Ir kodėl jam reikėjo ginklo savigynai? Kol kas šie klausimai – be atsakymų.
