Byloje nustatyta, kad nuteistasis, būdamas neblaivus (2,12 promilės etilo alkoholio), vairuodamas automobilį, viršijo gyvenvietėje leistiną maksimalų 50 km/val. greitį (važiavo 185 km/val. greičiu), priešpriešiais atvažiuojant kitai transporto priemonei, nesulėtino greičio, todėl laiku nepamatė priekyje važiuojančio motociklo, trenkėsi į galinį jo ratą ir nubloškė vairuotoją, kuris dėl patirtų dauginių sužalojimų mirė.
Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, dar kartą apklaususi nuteistąjį, nenustatė jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad nuteistojo veiksmai buvo tik neatsargūs, kaip buvo konstatavęs pirmosios instancijos teismas.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nuteistajam vidutinis (artimas sunkiam) girtumo laipsnis nustatytas praėjus maždaug pusantros valandos po įvykio, todėl darytina išvada, kad eismo įvykio metu nuteistasis buvo dar labiau apsvaigęs nuo alkoholio.
Iki eismo įvykio nuteistasis aplinkiniams atrodė akivaizdžiai neblaivus, neadekvatus, nereagavo į raginimus nevairuoti esant neblaiviam ir sąmoningai sėdo į automobilį.
Konstatuota, kad nuteistojo pasitikėjimas savo, kaip vairuotojo, patyrimu (tai būtų vienas iš pagrindų spręsti dėl neatsargaus nusikaltimo padarymo) buvo nepagrįstas, kadangi 2 metų vairavimo stažas yra nepakankamas susiformuoti profesionaliems gebėjimams valdyti automobilį netikėtomis situacijomis kelyje.
Taip pat padaryta išvada, kad nuteistasis neturėjo pagrindo tikėtis, jog savo važiuojamojoje kelio dalyje nesutiks kitų eismo dalyvių – jis važiavo vasarą, penktadienio vakarą, kai transporto priemonių judėjimas paprastai yra didesnis, žinodamas, kad kelyje yra ne viena sankryža, išvažiavimai iš šalutinių kelių ir gyvenvietė, kurioje ribojamas leistinas greitis.
Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad nuteistojo elgesys ir kelyje susiklosčiusi situacija leidžia daryti išvadą, jog tikimybė, kad įvyks eismo įvykis buvo didesnė nei galimybė jo išvengti. Nuteistasis tikėjosi išvengti galimų padarinių tik remdamasis sėkme, likimu, nuojauta ir pan., o ne objektyviai egzistavusiomis aplinkybėmis, todėl jo veiksmai vertintini ne kaip neatsargus nusikaltimas, o kaip padaryti netiesiogine tyčia (nors jis ir nenorėjo kilusių padarinių, tačiau savo sąmoningais veiksmais leido jiems kilti).
Nuteistajam, jo veiką perkvalifikavus į nužudymą, paskirta 8 metų laisvės atėmimo bausmė, atitinkanti padarytos nusikalstamos veikos bei nuteistojo asmenybės pavojingumą. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria žuvusiojo artimiesiems priteista neturtinė žala, palikta nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis įsigalioja jo priėmimo dieną, tačiau per tris mėnesius nuo paskelbimo dienos kasacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
