Tragedija įvyko praėjusių metų balandžio pabaigoje Gervėnupio (Kauno r.) sodų bendrijoje. Kraujo klane gulinčius pensininkus 2010 metų gegužės 2 dieną aptiko giminaičiai.
Netrukus buvo suimta toje pačioje sodų bendrijoje, netoli nužudytųjų G.Vilkelienės ir A.Abugelio, gyvenusi I.Lenartavičienė.
Sodų gyventojams ši moteris buvo žinoma kaip girtaujanti ir vagiliaujanti, besišlaistanti su asocialiais asmenimis.
Ikiteisminio tyrimo duomenimis, lemtingąją dieną I.Lenartavičienė ieškojo, iš ko pasiskolinti pinigų, buvo išgėrusi . Ji užsuko pas kaimynus, šeimininkę G.Vilkelienę rado virtuvėje ir iškart paprašė pinigų. G.Vilkelienė pinigų skolinti griežtai atsisakė, nes I.Lenartavičienė nebuvo grąžinusi ankstesnės skolos.
Pačios įtariamosios ikiteisminio tyrimo metju duotais parodymais, ji įsiuto, – pagriebė čia pat virtuvėje pastebėtą peilį ir stipriai dūrusi pensininkei į kaklą.
Nustatyta, jog I.Lenartaviečienė auką partrenkė ant žemės, užkimšo jai burną pirštine, po to peiliu kelis kartus smogė į kaklą.
Tuo metu į virtuvę, turbūt nieko neįtardamas, įžengė G.Vilkelienės sugyventinis A.Abugelis, nešinas malkomis. I.Lenartavičienė jį užklupo iš pasalų – pirmiausia trenkė jam per galvą pagriebta malka, o tada dar kelis kartus smeigė peiliu į galvą bei krūtinę.
Ekspertai nustatė, jog senukui buvo suduota į galvą 12 smūgių. Nužudžiusi pensininkus, I.Lenartavičienė pagrobė 200 litų – ji iš anksčiau žinojo, kur kaimynai laiko pinigus. Po dvigubos žmogžudystės I.Lenartavičienė girtavo su savo sugyventiniu ir kitais išgerti mėgstančiais draugužiais, girta jiems prasitarė, jog tuoj atvažiuos policija ir ją suims.
Iš pradžių net policijos pareigūnai stebėjosi, kaip tokia iš pažiūros gležna nebejauna moteris galėjo turėti tiek fizinės jėgos. Tačiau kaimynai teigė, jog I.Lenartaviečienė buvo fiziškai stipri, ją dažnai matydavo kapojančią malkas. Ji ne kartą buvo davusi pylos ir savo sugyventiniui.
Ikiteisminio tyrimo metu I.Lenartavičienė prisipažino įvykdžiusi dvigubą žmogžudystę, davė parodymus įvykio vietoje. Tačiau ilgai pasėdėjusi tardymo izoliatoriuje, pabendravusi su patyrusiomis nusikaltėlėmis, trečiadienį teisme I.Lenartavičienė pakeitė taktiką.
Kaip ir dažnai būna tokiais atvejais, I.Lenartavičiemė teisme aiškino, neva ją žiauriai mušę Kauno rajono policijos pareigūnai ir taip ją neva privertę prisipažinti. Į teisėjo Arūno Paštuolio klausimą, kodėl ji apie tai nepapasakojo ją apklaususio teisėjo, kodėl nėra jokių įrašų apie žaizdas medicininės apžiūros kortelėje, I.Lenartavičienė negalėjo logiškai atsakyti.
Teisėjui paklausius, iš kur ji žinojo nusikaltimo detales, apie kurias išsamiai pasakojo įvykio vietos apžiūroje po suėmimo, I.Lenartavičienė atsakė, kad jai apie tai pasakojęs jos sugyventinis, išgirdęs kraupias šios istorijos detales autobuse iš nepažįstamos bendrakeleivės, praėjusių metų gegužės 2 dieną.
I.Lenartavičienės sugyventinis šios versijos negalėjo nei paneigti, nei patvirtinti, nes gyvenimo draugužės teismo dienos nesulaukė, jau yra miręs.
Tuomet atėjo eilė nustebti kaltinimą palaikiusiam prokurorui Vitoldui Guliavičiui: „Jūsų pasakojamu metu nusikaltimo detalės viešai dar nebuvo paskelbtos. Iš kur jūsų sugyventinio bendrakeleivė galėjo žinoti detales, gal ji pati ir nužudė?“ – klausė prokuroras.
„Jūs galvokit, ką kalbat“ – teatrališkai atrėžė kaltinamoji.
Tačiau ji pati, nors savo versiją dėstė iš lapelio, iš anksto pasirašiusi tekstą, vis labiau painiojosi.
I.Lenartavičienė paasirodė besanti gana įgeidi. Ji pareiškė nepasitikėjimą jau antru iš eilės valstybės skirtu advokatu. Tačiau jis nenusišalino, nes kaltinamosios nepasitenkinimo motyvui nei jam, nei teismui neatrodė aiškūs ir pagrįsti.
Į teismo posėdį atvyko nužudytųjų artimieji, bet tarp jų nebuvo G.Vilkelienės sūnaus pulkininko V.Vilkelio, kuris išvykęs į užsienį.
