Sausio 13-osios vakarą iš Baltijos gatvėje esančių namų išėjusi Gabija Boguševičiūtė ant stalo paliktame raštelyje žadėjo grįžti po kelių valandų. Nuo to laiko jos nematė niekas. Praėjus lygiai 16 dienų, kauniečius sukrėtė žinia apie dar vieną dingusią merginą. Viename senamiesčio barų draugės gimtadienį šventusi 20 metų Skirmantė Skirgailaitė paryčiais viena išėjo į už kelių kvartalų esančius namus. Taip ir nesulaukusios kambario draugės Skirmantės bičiulės ryte apie nelaimę pranešė policijai.
„Pastarosios kelios savaitės tikrai intensyvios, – teigė Kauno policijos Asmenų paieškos skyriaus viršininkas Kęstutis Galinis. – Naujojoje istorijoje einame šviežiais pėdsakais ir dar nelabai turime kuo pasigirti. O senesnėje istorijoje, kaip sako, kuo toliau į mišką – tuo daugiau medžių. Aišku, atliekame visus tyrimus. Turime įvairių minčių.“
Užvakar vėlai vakare informacijos apie Nemuno viduryje plūduriuojantį drabužį gavę policininkai tikėjosi užčiuopę siūlo galą. Į pagalbą atskubėję ugniagesiai ties Aleksoto tiltu valtimi nuplaukė iki upės vidurio ir iš vandens ištraukę palaidinę, ją perdavė pareigūnams. Vakar ryte Asmenų paieškos skyriaus specialistai tikrino, ar rastas drabužis nepriklausė kuriai nors iš dingusių merginų, tačiau tyrimo rezultatas buvo neigiamas.
Beje, minėto skyriaus pareigūnai praėjusios savaitės pabaigoje buvo gavę pareiškimą dėl dar vienos dingusios merginos, tačiau pilnametystės nesulaukusi kaunietė netrukus atsirado pati.
Dingimo istorijos nesusijusios
K.Galinio teigimu, atvejo, kai per kelias savaites dingtų dvi panašaus amžiaus merginos, Kaune iki šiol dar nebuvo. Tad nenuostabu, kad šių mįslingų istorijų sukrėsti žmonės ėmė kurti daugybę skirtingų versijų. Nors daugelio jų nėra linkę atmesti nei merginų artimieji, nei policijos pareigūnai, Asmenų paieškos skyriaus viršininkas įsitikinęs: G.Boguševičiūtės ir S.Skirgailaitės dingimo istorijas viena su kita nesusijusios.
„Remiantis tuo, kiek mes turime duomenų, šitų istorijų sieti neišeina“, – tikino K.Galinis. Pasak pareigūno, jeigu svarstytume siautėjančio maniako versiją, kas nors tas merginas ir jų dingimo aplinkybes būtinai turėtų sieti. „Tuo tarpu dabar tai yra visiškai skirtingos dingimo istorijos. Netgi merginų būdas yra labai skirtingas. Sakyčiau, net priešingas“, – argumentus aiškino dingusių žmonių ieškantiems Kauno policininkams vadovaujantis K.Galinis.
Beveik viskas priklauso nuo artimųjų
Kaip į vandenį prapuolusių žmonių paieškų sėkmė daugiausia priklauso nuo artimųjų aktyvumo. Tuo įsitikinusi Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovė Ona Gustienė. Pasak moters, policijos vaidmuo ieškant – tik antraeilis.
„Artimieji turi nenuleisti rankų. Reikia dėti visas pastangas. Reikia apmąstyti visus variantus. Reikia pakalbėti su visais draugais ir draugėmis, su kuriais tos mergaitės bendravo. Ir ieškoti. Su Dievo pagalba anksčiau ar vėliau jos atsiras. Arba artimieji sulauks kažkokių žinių“, – neabejoja O.Gustienė.
16 metų nepraranda vilties
Į kokią būseną patenka dingusiojo artimieji, bandantys desperatiškai ieškoti mįslingai išnykusio žmogaus? Apie tai gali papasakoti pati O.Gustienė. Prieš 16 metų turistinius žygius dievinusi jos dukra viena išvyko į Lenkiją. Jauna mergina, ant pečių užsimetusi kuprinę, ketino viena keliauti po Tatrus.
„Čia mano žinojimas baigiasi, – tarsi nurydama vis dar skausmingą gniužulą, prisimena O.Gustienė. – Man vis dar labai skauda. To, ką išgyvenu aš ir išgyvena kiti artimųjų nerandantys žmonės, nelinkiu patirti niekam. Į tokią situaciją pakliuvęs žmogus susitinka su klausimu: „Būti ar nebūti?“ Prieš 16 metų aš mečiau visas savo jėgas, visus savo sugebėjimus, visą savo laiką – gyvenimo būdu tapo savo vaiko ieškojimas. Visą savo laiką skyriau tai paieškai.“
Siekdama padėti panašaus likimo ištiktiems žmonėms, moteris įkūrė Dingusių žmonių šeimų paramos centrą, savo artimųjų ieškantiems lietuviams padedantį neprarasti vilties. „Taip, aš jos vis dar tebeieškau“, – paklausta, ar dar liko jėgų ieškoti bei vilties rasti dukrą, atsakė O.Gustienė.
Psichologas: „Neapibrėžtumo būsena gali palaužti bet ką“
„Dingusių žmonių artimuosius apima didelio neapibrėžtumo būsena. Jie nežino, kur tas žmogus dingo ir kas jam nutiko. Jie gali remtis tik savo fantazijomis ir įsivaizdavimais. Deja, prifantazuoti galima labai daug baisių dalykų – žmonės gali nueiti į katastrofizaciją. Kaip nepalūžti šioje situacijoje? Reikia stengtis susitvarkyti su ta neapibrėžtumo būsena. Reikia išmokti su ja būti ir gyventi, o ne sėdėti, laukti ir galvoti. Reikia arba visomis jėgomis imtis paieškų, arba stengtis gyventi įprastai. Pats blogiausias variantas yra sėdėti nieko nedarant ir fantazuoti, kas blogiausio galėjo atsitikti. Tai galėtų palaužti bet kurį žmogų“, – įsitikinęs psichologas Timas Petraitis.
