Drąsiaus Kedžio pagalbininkų byloje pirmadienį surengtos nukentėjusiųjų apklausos. Apie Jono Furmanavičiaus ir Laimutės Stankūnaitės sesers nužudymus pasakojo penkios teisėjo seserys ir Violetos Naruševičienės tėvai.
Nušauto teisėjo J.Furmanavičiaus sesuo Birutė Čeplaitienė prisiminė, kad kartą jai brolis parodė laikraštį, kuriame buvo parašytas straipsnis apie pedofiliją – jame buvo parašyta, jog tarp pedofilų yra ir vienas teisėjas Jonas, rašo Delfi.lt.
„Aš jo tada klausiau, iš kur žinai, kad čia apie tave rašo, juk nėra pavardės, – prisiminė B.Čeplaitienė, – bet brolis patikino, jog Kauno apygardos teisme daugiau nėra nė vieno teisėjo tokiu vardu. Jis sakė, kad čia visą košę verda Venckus su mano kolege, bet dėl ko tai jie daro, jis nežinojo, tik žadėjo išsiaiškinti.“
Teisėjas seseriai sakė, kad čia visą košę verda Venckus su jo kolege teisėja Venckiene.
Kita teisėjo sesuo Sigita Uogintienė neabejoja, kad „Kedžių ir Venckų šeimos tikrai turėjo kažkokių planų“.
„Šioje byloje pasigendu organizatorių – po žudynių prasidėjo masiniai renginiai, masinis šmeižtas, panaudojant „Kauno dieną“, TV3 – Krivickas, Janutienė darė iš mirties biznį, niekino mirusį žmogų. Manau, kad ne vienas Kedys tai padarė, ir ne jam sugalvoti tokią operaciją – žmogus, kiek galima apie jį susidaryti nuomonę, nestabilus, neturi idėjų... O idėjiniai vadai dar nėra įvardyti šioje byloje – man labai gaila, kad daug žinių turintis Ivanauskas ir jo dama neįvardijo tų žmonių ir kontaktų, nors tiesiai šviesiai šiandien galima pasakyti, kad pirminis žinių šaltinis buvo tada, kai į „Kauno dieną“ nuėjo Venckus ir Venckienė, nuo ko pradėtas Furmanavičiaus šmeižtas“, – Delfi.lt cituoja teisme apklaustą S.Uogintienę.
Ji pridūrė esanti labai nusivylusi Lietuvos teisėsauga: „Ne nuo to galo pradėjo – byla yra nužudymo, o kur organizatoriai?“
Šioje byloje nukentėjusiuoju pripažintas V.Naruševičienės tėvas Stasys Stankūnas prisiminė, kaip lemtingą spalio 5-ąją jam paskambino žmona ir papasakojo sulaukusi anūkės skambučio, jog rado ant namų laiptų gulinčią kraujuojančią mamą.
„Vaizdas buvo kraupus – savo akimis pamatyti vaiką ir matyti, kas vyksta su anūke, radusia savo negyvą motiną ant slenksčio – žmogus laidodamas ir matydamas artimą žmogų nežmoniškai pergyveni, bet savo vaiką matyti, kuris nužudytas už nieką. Ir tai padarė tas, kuris pats būdamas pedofilas ir ieškojo pedofilų – jis pats mano dukrą, kuriai nebuvo šešiolikos metų, tvirkino, ir tą patį padarė su savo vaiku, pasiguldęs manekeną, traumavęs jai visą vaikystę,“ – teisme liejosi S.Stankūno emocijos.
