Atskubėję Kazlų Rūdos komandos ugniagesiai bandė jį gelbėti, mesdami virvę, tiesdami medžio šaką, bet žvejui stigo jėgų į ją įsitverti. Laikas bėgo... Tądien Marijampolės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos ugniagesys naras Tomas Pečkys, gyvenantis Kazlų Rūdoje, atostogavo. Apie tai, kad Kazlų kaimo tvenkinyje skęsta žmogus, jam pranešė Bagotosios komandos ugniagesys, kuris įvykio eigą sekė per radijo ryšį.
„Kol atvyks narai, brangi buvo kiekviena minutė. Išskubėjau nedelsdamas. Kadangi nardymas yra mano pomėgis, esu įsigijęs savo įrangą. Šiai gelbėjimo operacijai prireikė naro kostiumo ir gelbėjimosi virvės,“ – pasakoja T.Pečkys. 69-erių metų žvejys vandenyje buvo praleidęs apie pusę valandos. Stingdantis šaltis iš jo buvo atėmęs daug jėgų. Atskubėjęs Tomas, iškart šoko į eketę ir per juosmenį aprišo vyrą gelbėjimosi virve. Ugniagesiai, čiupę ją, ištraukė nelaimėlį iš eketės. Netrukus žvejys buvo perduotas medikams.
T.Pečkys įvykio vietoje buvo 10-ia minučių anksčiau už pagalbon atvykusius narus. Kuklumo ugniagesys nestokoja. „Gelbėjimo operacijos sėkmę lėmė operatyvus komandinis darbas,“ – teigia jis. Beje, gelbėti skęstančių žmonių gyvybes iš vandens jam yra tekę jau ne kartą, tiek dirbant ugniagesiu, tiek poilsiaujant prie ežerų.
Pasak Tomo, darbe ugniagesiams netrūksta iššūkių. Bene labiausiai į atmintį jam įstrigo padegimai. „Kazlų Rūdoje bendrabučio gyventojams naktimis buvo padeginėjamos durys. Galiausiai per vieną parą buvo padegti ir du sandėliukai, – pasakoja ugniagesys gelbėtojas. – Atvykome jau po vidurnakčio. Gaisras buvo pastebėtas gan vėlai, žmonės jau miegojo. Visų trijų aukštų koridoriai ir rūsys buvo kupini dūmų. Teko evakuoti visus bendrabučio gyventojus. Daugelis jų patys tikrai nebūtų radę kelio į lauką, kvėpuoti irgi nebuvo kuo, todėl evakuacija turėjo vykti labai operatyviai“.
Bendrabučio rūsys skendėjo dūmuose, ugniagesiams teko orientuotis apgraibomis. Gaisro židinį padėjo rasti termovizorius. Beje, priartėjus prie jo, termovizorius virš jų galvų fiksavo 1300 laipsnių temperatūrą. Gelžbetoninė perdanga buvo ištrupėjusi, o vandentiekio vamzdis – trūkęs, todėl nuolat purškė karštą vandenį, aplinkui kabojo atitrūkę elektros laidai. Negana to, rūsys buvo prikrautas degių šiukšlių.
Ugniagesiai niekada nežino, kas gali nutikti gaisre. „Prieš keletą metų užgesinę vieną gaisrą, radome sukrautą kalną degių medžiagų, ant kurių buvo padėtas dujų balionas... Tik operatyvaus ir profesionalaus komandinio darbo dėka buvo išvengta didesnių nuostolių ir skaudžių pasekmių...“ – prisimena T.Pečkys.
Ugniagesiu gelbėtoju Tomas dirba šeštus metus. Beje, jam yra tekę ragauti ir emigranto duonos. „Metus gyvenau Londone. Bet dėl susiklosčiusių šeimyninių aplinkybių, grįžau į Lietuvą. Tačiau ir tiek užteko, kad suprasčiau: pinigai – dar ne viskas, – tvirtina jis. – Dirbti mėgstamą darbą ir žinoti, kad esi reikalingas kur kas maloniau, negu sukandus dantis svetimoje šalyje uždirbti daugiau pinigų ir būti darbininku, kurio niekas nevertina“.
Pasak ugniagesio gelbėtojo, šaunu dirbti komandoje, kurioje vienas kitu pasikliaujama. Sunkumai ir išbandymai daug ko išmoko. Savęs sureikšminti jis nelinkęs. Gera žinoti, kai šalia ne tik bendradarbiai, bet ir bendraminčiai.
