Gaisras – tik vienas iš raktinių žodžių, kalbant apie ugniagesius gelbėtojus. Be gaisrų gesinimo, šios tarnybos žmonės daro dar daugybę darbų. Tai – ir pagalba policijai, sunkių ligonių išnešimas, pagaliau – darbas eismo įvykių vietose, kai iš sumaitotų automobilių tenka vaduoti žmones.
„Ugniagesiai paprastai asocijuojasi su gaisrais, jų gesinimu. Tačiau ne šiaip sau greta yra ir lydintis žodis – gelbėtojai“, – plačiu klausimu prasideda „Kėdainių mugės“ interviu su Andriumi Eidimtu.
– Taip, yra gaisrai ir gelbėjimo darbai. Taip pat viskas, kas reikalinga besirengiant atlikti gaisrų gesinimo ir gelbėjimo darbus. Vadinamoji parengtis, kuri taip pat užima labai daug laiko. Jei žvelgtume statistiškai, mes turbūt daugiau ruošiamės gaisrams ir gelbėjimo darbams, nei juose dalyvaujame.
Kai įvyko ši avarija, pamainoje buvo neseniai pradėjęs dirbti kolega. Po to sėdėjome ir kalbėjomės. Kad neparsineštų į namus.
O ir įvykis įvykiui nelygu. Pavyzdžiui, šiemet, vasario 21 dieną, gaisras kilo Šlapaberžėje. Jis statistiškai – tik vienas iš daugelio. Bet šis gaisras prasidėjo po aštuntos ryto ir baigėsi 23 valandą.
Pernai liepos mėnesį grūdų įmonėje taip pat kilo gaisras, kur teko dirbti nuo vakaro iki ryto. Pamaina keitėsi apie pusę keturių nakties.
Mes išties skaičiuojame tik konkrečius įvykius. Bet žmonės jiems turi būti pasirengę – o pasirengimas yra visai kas kita. Todėl tai ir vadinama parengtimi. Pavyzdžiui, neseniai buvo mokymai apie savižudybes: kaip atpažinti, kaip būti pasirengusiems.
Ugniagesiai, atvykę į įvykį, gali susidurti su ekstremalia situacija, o žmonės būna įvairios emocinės būsenos. Aš nekalbu apie tuos atvejus, kai mums pranešama, kad ant penkiaaukščio namo stogo stovi nuo jo pasiruošęs šokti žmogus. Tada tiesiog fiziškai išskleidžiame vadinamąją pagalvę, turime būti pasiruošę užmegzti kontaktą, jei atvažiuojame pirmi.
Bet aš kalbu apie kitokius atvejus, kai avarijose, gaisruose žūsta artimieji. Ir jie žūsta prie artimo žmogaus akių. Artimasis nori padėti visomis išgalėmis, kuo greičiau ištraukti suspaustą žmogų, bet negali. Mes esame tie, kurie turime jį atitraukti, nes ir jam kyla pavojus. Ir nuraminti, kiek įmanoma.
Tokie įvykiai, iškvietimai reikalauja vadinamojo „minkštojo“ pasirengimo.
– O kalbant apie kitokį, pavadinkim, „kietąjį“ pasirengimą? Kas tai?
– Turime išlaikyti normatyvus, būti fiziškai pasirengę, gebėti dirbti su technika.
– Į sudėtingus eismo įvykius atvažiuojate vieni pirmųjų, esate tie, kurie į avarijos centrą eina pirmieji, ir tik po to žmogus perduodamas medikams. Matote automobilyje prispaustą žmogų, pagaliau – jo akis. Koks būna tas kontaktas? Jūs dirbate savo darbą ar ir kalbate, raminate žmogų?
– Tam ir yra pasiskirstymas tarp ugniagesių. Vienas užtikrina darbuotojų saugą, kitas paruošia įrangą. O dar vienas žmogus yra skiriamas kontaktui užmegzti ir kalbėti. Galų gale – suteikti informaciją.
Jis gali sakyti žmogui, pavyzdžiui: dabar mes kirpsime automobilio stogą, todėl jus uždengsime. Reikia kalbėti, kad žmogus neprarastų sąmonės, ypač jei tai yra sudėtingas išlaisvinimas. Toks trunka ne 5 ir ne 10 minučių.
Priklausomai nuo to, kaip sulamdytas automobilis, reikia atplėšti tam tikras jo dalis, pjauti metalą. Ir tą mes turime daryti dar labiau nesužeisdami žmogaus, kuris yra viduje. Todėl visą laiką pirmiausia žiūrime į jo sveikatos būklę. Kaip jis jaučiasi, ar gali kalbėti?
Būna, kad reikia uždėti kaklo įtvarą, stabilizuoti stuburą, kad medikai galėtų jį perimti kaip įmanoma geresnės būklės. Tačiau yra situacijų, kuomet žmogui negalime uždėti kaklo įtvaro. Tada sužeisto žmogaus galvą laiko ugniagesys ir su juo kalbasi.
– Po sunkių eismo įvykių jūs patys pasikalbate, kas įvyko, kodėl?
– Apie priežastis? Manau, kad sunku priežastis vertinti, nes kiekvienas įvykis yra skirtingas. Gal tam tikru momentu taip susiklosto aplinkybės?
Labiau esame įpratę aptarti savo veiksmus, kaip mes galėtume elgtis kitoje panašioje situacijoje. Refleksija yra svarbi. Ir gelbėtojas neturi to, su kuo susidūrė, nešiotis tik savyje.
Pastebėjau, kad vyrai atsimena daug įvykių. Kas buvo prieš metus ar seniau, atsimena detales. Tai rodo, kad jiems rūpi.
– Dar vieni iškvietimai – tai pagalba policijai. Dėl ko, kokie jie?
– Galbūt vieni iš dažniausių, kai pareigūnai prašo padėti atidaryti duris. Taip nutinka, kai policija turi pranešimų, kad namuose galbūt smurtaujama, grasinama, o gal žmogus elgiasi neadekvačiai ir neatidaro durų. Tada mūsų pagalba – patekti į vidų. Ir kartais tie patekimai nėra įprastais būdais. Prireikia ir kopėčių.
– Kartais sakoma, kad žurnalistai, kai jiems neatidaro durų, lipa per langą. Jūs irgi?
– Na taip. Toks kitas įėjimas. Per langą, balkoną. Bet būna, kad priėjus prie durų pakanka užvesti grandininį pjūklą, ir šeimininkas duris atidaro.
– Pjūklo garsas – paveikus „instrumentas“.
– Taip, o žmogus tada supranta, kad, vienaip ar kitaip, mes turime vykdyti policijos nurodymą ir sugadinsime turtą.
– Kiek užtrunka atidaryti duris?
– Vidutiniškai neskaičiavome. Tai priklauso nuo durų tipo, konkretaus atvejo. Bet visada ugniagesiai stengiasi padaryti kuo mažesnę žalą. Buvo atvejų, kad pavyko išimti duris jų nesulaužant. Beje, šiemet buvo pranešimas apie automobilyje užsitrenkusį vaiką. Irgi pavyko atidaryti duris neišdaužus stiklo.
– Kalbant apie patekimą į butus kyla klausimas ir apie svylančius puodus. Pamodeliuokim situaciją. Šeimininkas įmigęs, ir staiga jį savo namuose žadina nepažįstamas žmogus. Negana to – apsirengęs keistu kostiumu.
– Pamodeliuokime kitaip. Kiekvienas žmogus dabar namuose privalo būti įsirengęs dūmų detektorių. Štai realus atvejis, buvęs Josvainių gatvėje. Sulaukėme skambučio, kad pirmame aukšte gaisras, kaukia dūmų detektorius. Tarnybos suvažiavo, iš buto rūksta dūmai.
Ugniagesiai palipo kopėčiomis, mato, kad virtuvėje ant viryklės svyla puodas. Durys užrakintos, langas uždarytas. Pasiruošė daužti. Sustabdė kaimynas iš ketvirtojo aukšto: tuoj šeimininkas ateis, pas mane pasikalbėti kaimynas atėjo. Nedaužkit, visas gerai.
Tad dūmų detektorius ir turėtų būti tas pirminis šaltinis, pranešantis apie gaisrą.
– Prieš kelias savaites tarnybų suvestinėse skaičiau, kad jums teko padėti medikams išnešti sunkiasvorį ligonį.
– Būna tokių iškvietimų, kai ligonį tenka nunešti į greitosios pagalbos automobilį. Teko nešti ir 190, ir 250 kilogramų sveriančius ligonius. Tąsyk, pamenu, esu skaičiavęs, kad ligonį nešė penki ugniagesiai ir kiekvienam jų teko po 50 kilogramų. Atvejų yra visokių.
– Per kiek laiko turite sureaguoti, kai yra pranešama apie gaisrą ar kitą nelaimę?
– Jei yra aliarmas, per minutę išvažiuojame iš garažo. Apsirengti turime per 43–46 sekundes, o 15 sekundžių skirta išvykti.
– Atrodo, tiek mažai laiko.
– Tokie normatyvai, mes turime sugebėti apsirengti per 46 sekundes. Bet būna, kad užtenka ir 38 sekundžių.
– Baigiasi šie metai. Kokie jie buvo jums, kas įsiminė?
– Šie metai buvo aktyvūs kalbant apie gaisrus atvirose teritorijose, ypač paskutinė liepos savaitė. Būdavo, ugniagesiai išvažiuoja iš ryto ir suka po rajoną. Visą dieną, nes dega tai Surviliškyje, tai Tiskūnuose, tai Vilainiuose.
Aš kalbu apie kitokius atvejus, kai avarijose, gaisruose žūsta artimieji. Ir jie žūsta prie artimo žmogaus akių. Artimasis nori padėti visomis išgalėmis, kuo greičiau ištraukti prispaustą žmogų, bet negali.
Įvykių buvo daug, pradedant nuo kamine degančių suodžių iki eismo nelaimių. Viena paskutiniųjų sunkių – kelyje Cinkiškiai–Kėdainiai–Aristava.
– Kalbant apie įvykį, kai avarijoje dukters akivaizdoje žuvo jos mama – po tokių nelaimių, ypač, kai juose yra vaikų, jums patiems nereikia pokalbio, kolegos peties? Ar psichologo?
– Kalbamės vieni su kitais. Kai įvyko ši avarija, pamainoje buvo neseniai pradėjęs dirbti kolega. Po to, pamenu, sėdėjome ir kalbėjomės. Kad priimtų, kaip yra. Kad neparsineštų į namus.
– Emociniai šarvai, matyt, sutvirtėja per laiką?
– Viskas su laiku. Taip, to mus moko ir Ugniagesių gelbėtojų mokykloje, vyksta tęstiniai mokymai. Be to, mes patys privalome padėti apmokyti naujai atėjusį žmogų. Pamaina yra kaip šeima, tai tam tikras žmonių ratas, kurie susitinka kas ketvirtą parą. Ir jie, jei reikia, kalbasi. Išsikalba.
Į namus tarnybos problemų negalima neštis. Tą ir pataria psichologai – atskirti darbą nuo namų.
