Sunku suvokti
„Tarp mūsų gyvena pabaiga, ji visur atseka – nesvarbu, kur nukeliautume, ji išnyra taip netikėtai ir niekada negali žinoti, iš kurios pusės ji tave užpuls, nespėji nei jos pavidalo įžvelgti, neišmanai, kaip su ja kovoti. Kelyje Kėdainiai–Ukmergė įvyko protu nesuvokiama avarija. Autobusas vežė į Vilnių vaikučius, o autobusą vairavo mano Donatas.
Aš matau ir žinau, kad sūnaus fizinės žaizdos užgis, prašau Dievo, kad nukentėję vaikučiai ir mama kuo greičiau pasveiktų, kad jų nekamuotų patirtas košmaras.
Pirmiausia norėčiau padėkoti Ukmergės ligoninės priėmimo skyriaus darbuotojoms, kurios nuoširdžiai rūpinosi mano sūnumi, o vėliau man nuvykus ten – ir manimi, traumatologijos skyriaus gydytojams, sesutėms ir visiems kitiems darbuotojams. Ačiū palaikantiems visiems mūsų draugams ir giminėms. Aš matau ir žinau, kad sūnaus fizinės žaizdos užgis, prašau Dievo, kad nukentėję vaikučiai ir mama kuo greičiau pasveiktų, kad jų nekamuotų patirtas košmaras. Bet moralinės žaizdos sūnų kankins visą gyvenimą.
Pripažinsiu, skaičiau komentarus. Kažkoks Viktoras mano sūnui supūti kalėjime linkėjo, daug kas kaltino sūnų, bet daug buvo ir palaikančių. Aš neteisinu, bet ir nesmerkiu savo sūnaus. Jis mano pagimdytas ir užaugintas. Kiekviena jo bėda yra ir mano bėda. Svetimiems suprasti mūsų nelaimę yra sunku...“ – pirmoji po kraupios nelaimės prabilo sūnaus kančias ir išgyvenimus nuolat matanti jo mama Virginija.
Sunku užmigti
Pačiam Donatui sunku net užmigti, vyro akyse nuolat iškyla kraupios nelaimės vaizdai ir prisiminimas, jog nieko negali pakeisti.
Čia stebuklas, kad jie visi gyvi liko.
„Aš neslėpsiu – tik prisimenu ir verkiu. Taip yra. Įsivaizduok, kiek vaikų aš vežiau. Tai čia stebuklas, kad jie visi gyvi liko. Čia tikras stebuklas. O dar pamenu, man įstrigo, kad vaikai labai tvarkingi ir paklusnūs buvo. Būna, kad kiti vaikšto važiuojant autobusui, kitus reikia drausminti, o šie tvarkingai sėdėjo savo vietose. Važiavome visi su gera nuotaika, kol „neužmetė“ galinio rato, nepradėjo mėtyti ir tada jau viskas buvo tik sekundžių reikalas. Ir mes jau pakelės griovyje. Viskas įvyko akimirksniu“, – pasakojo autobusą vairavęs Donatas.
Apie save negalvoja
„Man buvo dzin kaip aš jaučiuosi. Aš galvojau, kad tik vaikams viskas būtų gerai. Kas nesupranta, neįsivaizduoja, kokia atsakomybė gulė ant mano pečių, aš tą atsakomybę prisiėmiau, vežiau vaikus, kaip visada, tuo pačiu keliu, saugiu greičiu. Negi kas gali pagalvoti, kad aš specialiai nuvažiavau nuo kelio? Juk tikrai to nenorėjau. Visi žinome, koks ten kelias. Bet juk visi važiuojame“, – kalbėjo skaudžius išgyvenimus turintis atlaikyti vyriškis.
Daug palaikymo
„Norėčiau padėkoti vaikučių tėvams, kurie manęs nesmerkė. Kėdainiai juk yra nedidelis miestas. Mane pažįsta. Tėvai juk suprato, kad tai nelaimingas atsitikimas. Girdėjau tik užuojautos žodžius. Liūdna girdėti smerkiančius. Aš dabar noriu tik vieno – kad visi vaikai pasveiktų ir kuo greičiau pamirštų tą košmarą. O aš jau kaip nors, iškęsiu“, – pokalbį baigia ne tik fizines, bet ir didžiules moralines žaizdas kenčiantis vairuotojas.
Tikras stebuklas
Priminsime, jog avarija įvyko gruodžio 7-ąją, ketvirtadienį. Ukmergės rajone, ties Jakutiškių kaimu, kelyje Deltuva–Bukonys, nuo kelio nuvažiavo ir apsivertė autobusas su 35 vaikais, nukentėjo autobuso vairuotojas bei du suaugusieji. Į įvykio vietą išskubėjo net penki policijos ekipažai ir šešios greitosios medicinos pagalbos brigados – dvi iš Ukmergės, dvi iš Širvintų, dvi iš Vilniaus. Atskubėjo ir ugniagesiai gelbėtojai, kurie išlaisvino prispaustą vairuotoją.
Progimnazijos trečiokai iš apvirtusio autobuso įsodinti į kartu vykusį dar vieną autobusą, kuris išvengė avarijos. Juos apžiūrėjo medikai. Vaikai buvo nugabenti į gydymo įstaigas. Į įvykio vietą atskubėjo ir kai kurių vaikų tėvai, kurie patys vežė vaikus į ligonines.
Techniškai tvarkingas autobusas „Neolpan“ visiškai suknežintas, jo remontuoti neapsimokės. Tai, kad visi liko gyvi, ugniagesiai gelbėtojai vadina tikru stebuklu, mat į medžius atsitrenkusio autobuso stogas buvo nulaužtas, jis virtęs metalo laužo krūva.
Vaikai po truputį atsigauna
Po nelaimės, kuomet apsivertė vienas iš mokinukus ekskursijon vežusių autobusų, kai kurie vaikai patyrė fizinių sužalojimų, tačiau praktiškai visi be išimties šį įvykį atsimins su siaubu. Net ir tie, kurie važiavo autobusu iš paskos nesijaučia labai saugiai. Tačiau mokykloje su nukentėjusiais ir įvykį mačiusiais vaikais dirba specialistai, tad tikimasi, kad jie greitai atsigaus nuo patirto šoko.
„Po truputį vaikai grįžta į mokyklą. Vieni apsibrozdinę, du vaikai patyrė raktikaulio lūžius. Kaune paguldytam vaikui buvo įtartas šonkaulio lūžis, tačiau diagnozei nepasitvirtinus jau kitą dieną buvo išleistas namo, o Vilniuje reanimacijoje paguldytam vaikui buvo įtartas vidinis kraujavimas, tačiau tai taip pat nepasitvirtino. Vaikui buvo suspausta krūtinės ląsta, tad jis dabar perkeltas į slaugos skyrių.
Švietimo pagalbos tarnybos psichologai ateina į mokyklą, tai pat mūsų psichologas individualiai dirba su vaikais.
Visa ta situacija – kaip koks įvykęs stebuklas, kad rimčiau niekas nenukentėjo. O vaikai greitai adaptuojasi, susitinka su draugais, jau ir šypsenos veide matosi. Visa psichologų komanda išties profesionaliai dirba ir stengiasi vaikams padėti“, – situaciją komentavo J.Paukštelio progimnazijos direktorė Tereza Sotnik.