„Ateinantį sausį abudu būtume galėję švęsti dvigubą jubiliejų: sūnaus 45-metį ir mano 80-metį. Sūnui – dar pats žydėjimas, bet buvo skirta užgesti, ir dar taip toli nuo namų“, – kalbėjo Z.Žukauskienė apie sūnų Egidijų, liepą mirusį vienoje iš Ispanijos ligoninių.
Ir kai Zuzanos sesers sūnus Edmundas, – pusbroliai, pasak nausėdiškės, nuo vaikystės labai sutardavę, – parvežė Egidijaus palaikus ir įžengė į trobą, jai tarsi akmuo nuo širdies nusiritęs.
„Parsirado sūnus, ir dabar žinau, kad guli kape – dega žvakės, žydi gėlės, ko daugiau bereikia. Mano ašaros jau seniai visos išverktos – upeliais nubėgę, per laidotuves nė ašara nebeiškrito“, – patirtų išgyvenimų neslėpė moteris.
Z.Žukauskienė pasakojo, kad jos sūnus prieš 9 metus su draugų kompanija išvyko uždarbiauti į Ispaniją. Iš pradžių rašė laiškus, pasakojo, kad į arbūzus ir pomidorus nė pažvelgti nebegalįs – tiek jų atsivalgęs. Po to laiškai retėjo, o pastaruosius 6 metus vaikas išvis pradingo.
Vienądien, sakė nausėdiškė, ji pamačiusi į jos sodybą įžengiant du pareigūnus. Širdis nujautė kažką negera. Šie pranešė, kad sūnus mirė Ispanijoje ir patiems reikia pasirūpinti pargabenti jo palaikus namo. Ji tik tiek sužinojo, kad sūnus liepos 14-ąją mirė ligoninėje nuo plaučių ligos. „Kai susirgo, matyt, nė darbui nebetiko, o ir draugų nebeliko, – mirė vienišas. Namo sugrįžti, matyt, pinigų neturėjo, o prašyti nedrįso“, – svarstė motina.
Gyvenimas – lyg iš tragiško filmo
Z. Žukauskienė neslėpė, jog jos sūnaus Egidijaus gyvenimas nesusiklostė: už muštynes buvo patekęs į kalėjimą, išsiskyrė su žmona, o sugrįžęs darbo nerado.
Egidijaus vaikystė nebuvo lengva, veikiau – tragiška, kaip ir visos jų šeimos gyvenimas, persmelktas tėvo agresijos bei žiaurumo. Klausantis moters pasakojimo, lyg įtempto siužeto filme dėliojosi vaizdas: vyras su peiliu puola moterį, vaikai klykia, o ji gindamasi trenkia per galvą keptuve. Vyras susmunka nuo smūgio, ir po kelių dienų miršta dėl kraujo išsiliejimo į smegenis. Tai įvyko Z. Žukauskienės gyvenime prieš 33 metus: per nelemtą akimirką ji tapo našle su 5 vaikais – vyriausiam tada buvo 16 metų, o mažylei – vos 8 mėnesiai.
„Kiek teko išgyventi, kai kaime šnibždėdavosi ir vadindavo žmogžude. O ką reikėjo iškęsti mokykloje mano vaikams, – atsidūsėjusi kalbėjo moteris ir prisiminė šviesius momentus. – Mane užstojo tuometinis kolūkio pirmininkas Albinas Šimkus, kaimo žmonės – kas vaikus užaugins, jei motiną pasodins į kalėjimą, gynė jie“.
Savo atmintyje išjudinusi praeities nuoskaudas, nausėdiškė pasakojo, jog sykį nuo tėvo smūgių bei kojų spyrių ant jos sūnaus Egidijaus krūtinės liko batų žymės mėlynė, o galva buvo sutalžyta taip, kad dėl patirtos traumos jo vėliau nebeėmė nė į kariuomenę.
„Nuo žiauraus gyvenimo sugrubo širdis, bet dabar bus lengviau, gal Dievas duos ramiai sulaukti amžiaus galo – su palengvėjimu atsidūsėjo Zuzana. Trys jos vaikai gyvena netoliese ir aplanko ją, rūpinasi ir mažiausioji duktė Donata, su šeima įsikūrusi Vokietijoje.
Nepasiturintiems skiria paramą
Tik iš pensijos gyvenanti Z.Žukauskienė sakė pinigų neturėjusi tiek, kad mirusį sūnų parsivežtų namo, – susitelkė giminės ir artimieji. Dabar grąžinanti skolas.
Todėl moteris kreipėsi į Kretingos rajono savivaldybę, kad jai skirtų paramą padengti palaikų parvežimo išlaidas, ir jai buvo paskirta maksimali parama – 7 tūkst. 20 Lt.
Kretingos rajono savivaldybės Socialinių reikalų ir sveikatos skyriaus vedėjos Danutės Blagnienės teigimu, šiemet – tai pirmas atvejis, kai buvo kreiptasi paramos užsienyje mirusio mūsų rajono gyventojo palaikams parvežti.
