Nuo „šucherio“ iki organizatoriaus
Muitinės ir pasienio pareigūnai pateikia nemažai informacijos apie šiuos nusikaltimus. Tačiau ką apie šią veiklą mano patys kontrabandininkai? Ką jie galvoja apie pareigūnus, kas skatina rizikuoti, ko bijo nešdami cigaretes ir kokiais būdais slepiasi nuo teisėsaugos pareigūnų?
Apie tai – 3 dalių interviu cikle su kontrabandininku, gabenančiu cigaretes iš Baltarusijos.
Pašnekovo vardas ir kitos aplinkybės, galinčios atskleisti jo tapatybę, tekste neatskleidžiamos. Toliau jis vadinamas tiesiog Kęstu.
Kęstas – jaunas vyras, kuris savo nusikalstamą veiklą pradėjo dirbdamas kontrabandininkų žvalgu – stebėdavo aplinką, kai per sieną būdavo nešamas krovinys. Vėliau jis pats tapo cigarečių nešiku. Po kurio laiko nusikaltėlių struktūroje pakilo iki vairuotojo. O tada jau pats ėmėsi kontrabandos organizavimo ir žmonių samdymo.
„Kraujas verda“
„Vietiniams tai yra pragyvenimas. Ir pripratus prie šito amato – azartas. Kraujas verda. Nedarai kurį laiką ir jau norisi. Adrenalinas kyla, – pradeda pasakojimą Kęstas. – Kontrabanda užsiimti skatina pinigai. Nori to, nori ano. Ir kai pabandai, užsikabini. Nebegalvoji, kad mesi. Norisi skaniai pagyventi. Tai pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Nori gražiai praleisti laiko, paišlaidaut, ką nori – tą nusiperki.
O užsiima kone kas dešimtas gyventojas. Stebi pasieniečius, kur važinėja.
Sunku būtų nupiešti kontrabandininko portretą. Gali būti ir su viduriniu, ir su aukštesniuoju išsilavinimu. Apie 30 metų vidurkis. Yra ir jaunesnių. Būna, kad ir 18-os pakliūna. Būna, kad ir 40-ties pakliūna.
„Vietiniai palaiko, tik pasieniečiai priešiški“
Tik pasieniečiai yra priešiškai nusiteikę prieš kontrabandininkus. O kiti palaiko. Yra senų, pagyvenusių žmonių – supranta. Būdavo eini pasikrovęs ir susitinki. Mane irgi gerai žinojo. Kiek teko kalbėti, sako „jaunas – reikia“. Ir viskas aišku. Supranta.
Yra ir tokių, kurie renka informaciją, prisiklauso, prisigaudo kažką. Ir atiduoda operam, espebam. Padeda jiems. Gali būti, kad jiems už gerą informaciją ir pamoka. Vieni neša, kiti – skundžia.
Cigarečių pardavimo taškų nėra. Čia gi pasienis. Ilgai nepasidžiaugsi. Kas mieste nusiperka, kas autoparduotuvėje.
(red. past. – „operai“ – kriminalinės žvalgybos pareigūnai, „espebai“ – pagal sutrumpinimą SPB – VSAT Specialiosios paskirties būrys, dabar – Specialiosios paskirties skyrius.)
„Pasieniečiams nieko nedarom. Geriau jau ramiai“
Man pasieniečiai visiškai nepatinka. Piktžoles reikia rauti, bet nelabai išrausi... Darže išrautum piktžoles, kurios trukdo, o šitų tai nepašalinsi. Bet nieko jiems nedarom. Geriau jau ramiai. Jeigu jiems ką nors prikrėsi – tada jie dar labiau sukils ir dar blogiau bus.
Seniau pasieniečiai „šypus“ statydavo ant kelių. Tai žmonės ir arklius pabadydavo, ir kojas, ir su dviračiais važiuodavo. Gyventojai pradėjo ir jiems statyti. Tada baigėsi „šypai“.
Kol aš nieko nedarau – tegu sukasi, tegu gaudo. Bet kai pats darau, tai... Žodžiu, draugų tarp jų neturiu.
Su pareigūnais „dirba“ (juos paperka, – red. past.) tie, kurie užsiima stambiai.
„Jeigu jau pagavo – nesusitarsi“
Jeigu jau pagavo, tai dabar su pasieniečiais nesusitarsi. Nesvarbu „operai“, „espebai“ ar eiliniai. Šiais laikais niekas nenori darbo prarasti.
„Espebai“ tai kiauragalviai. Kartą, kai pakliuvau, buvo ir „espebai“ atvažiavę. Neatidavė manęs. Po to pasieniečiai man pasakė – džiaukis, kad neatidavė, nes būtų buvę blogai tau.
Pasieniečiai labai nagli. Kabinėjasi. Žino, kas toks, kokia praeitis ir baudžia. Pvz., už tai, kad neturi dokumento pasienio ruože. Bauda 170 eurų. Už tai, kad be paso.
Aišku, gali būti, kad jie kartais pamato, bet nesikiša. Gal tingi, gal popierizmą ilgai teks tvarkyti. Jeigu per atstumą pamatė, tai gal ir gali patingėti vytis arba gaudyti.
„Per vieną kartą nešam iki baudžiako“
Mano pradžia buvo, kai vienas „fruktas“ girtas prasitarė, kad užsiima cigaretėmis. O po to jau pats pasiprašiau darbo.
Viskas vyksta taip. Suderini su ana puse. Jie atvažiuoja legaliai per pasienio punktą. Susitinki gyvai ir pasikalbi. Sutari vietą, per kurią neši. Bet ją prieš tai reikia kelias dienas kasdien po keletą kartų stebėti. Koks judėjimas, kada pasieniečiai praeina, kada pravažiuoja jų mašina. Apžiūri, stebi ir tada jau po kelių dienų, per savaitę pradedi.
Tada jie iš anos pusės ateina, aš iš šitos pusės ir su telefonu susisiekiam. O prie pat sienos jau per radijo ryšio stotelę bendraujam.
Per vieną kartą nešam iki baudžiako. Seniau buvo 6, o dabar jau 4 dėžės. Kas nenori sėsti – nerizikuoja ir neviršija. Tokiu atveju dirba dviejų žmonių komanda. Nebent dar imi „šucherius“ – tada žmonių daugėja.“
Kitoje interviu dalyje – apie tai, kiek uždirba kontrabandininkai, kaip sutaria su kitais nusikaltėliais, kokių saugumo priemonių imasi, kad nepagautų pasieniečiai.
