Teismui perduotoje byloje A.Didžiapetris buvo kaltinamas tuo, kad išmokėjo išeitines kompensacijas laikraštį leidusios įmonės darbuotojams ir atleido juos iš darbo, dėl ko įmonei padaryta turtinė žala ir, kaip kad nurodyta kaltinamajame akte, „UAB „Dimstis“ leisto laikraščio „Valsčius“ leidyba nuo 2016 metų rugsėjo 16 dienos buvo sustabdyta“.
Taip pat, remiantis specialisto išvada, A.Didžiapetriui buvo pateikti kaltinimai, kad jis padarė buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų, dėl ko iš dalies negalima nustatyti „Dimsčio“ veiklos, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2016 metus.
Tačiau teismas sprendė, kad realiai tarp didžiausio „Dimsčio“ akcininko ir direktoriaus A.Didžiapetrio bei kitų, smulkesnių bendrovės akcininkų, kilo ginčas dėl bendrovės valdymo, o naujai paskirta įmonės vadovybė buvo nepatenkinta tuo, kad iš darbo išėjus darbuotojams (žurnalistams, fotokorespondentui, administracijai), bendrovė toliau negalėjo leisti laikraščio.
Be to, teismas nustatė, kad laikraštį leidusios įmonės darbuotojai išėjo iš darbo teigdami, kad naujos vadovybės pasikeitimas lems laisvo žodžio suvaržymą ir jie turės rašyti ne tai, ką patys pageidauja.
Teismas sprendė, kad ginčai tarp akcininkų, ginčai dėl valdymo organų priimtų sprendimų, dėl sudarytų sandorių ir įmonės lėšų panaudojimo atsiranda iš civilinių teisinių santykių, o šiuo konkrečiu atveju – ir iš darbo teisinių santykių, todėl turi būti sprendžiami Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
Tik išimtiniais atvejais, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms, civiliniai teisiniai santykiai, pagal nusistovėjusią ir išplėtotą teismų praktiką, perauga į baudžiamuosius teisinius santykius ir jie negali būti dirbtinai kriminalizuojami.
Teismas, priimdamas nuosprendį, vadovavosi ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, spręsdamas, kad Konstitucijos 48 straipsnio pirmoji dalis garantuoja, jog kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, o šio straipsnio trečioji dalis įtvirtina, kad priverčiamasis darbas draudžiamas.
Taip pat įvertinęs, kad „Dimstis“ leido visuomenės informavimo priemonę – laikraštį, o joje dirbantys asmenys atliko ir specifinę – visuomenės informavimo misiją, sprendė, kad jie turėjo ir Konstitucijos 25 straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse numatytas konstitucines teises, t. y., teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti ir nekliudomai ieškoti, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas.
Jei darbuotojai manė, kad bus apribota jų galimybė laikraštyje rašyti ir spausdinti tai, ką jie mano esant reikalinga, jie turėjo teisę nutraukti darbo santykius, ir toks darbo santykių nutraukimas šalių susitarimu, nors ir esant kitiems galimiems šių santykių nutraukimo būdams, pats savaime negali būti vertinamas kaip užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę.
Nustačius, kad įmonei padaryta turtinė žala, ji gali būti, o šioje byloje ir buvo, priteista iš A.Didžiapetrio civilinėje byloje.
Kadangi kaltinamasis nevengė ir nesislapstė nuo civilinės atsakomybės taikymo, netrukdė žalos atlyginimui ir neatliko kitų veiksmų, kurie civilinio ieškovo teisių atkūrimą darytų neperspektyvų, teismas nusprendė, kad nėra būtina šiuos santykius įvertinti kaip pažeidžiančius baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes ir kvalifikuoti kaip turto iššvaistymą.
Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo, konstatavo, kad ne vien tik dėl buvusio bendrovės vadovo kaltės neįvyko tinkamas dokumentų perdavimas.
Naujoji įmonės vadovybė ne tik kad nesidomėjo, ar yra išlikę visi dokumentai iki 2016 metų spalio 30 dienos, bet ir iki šiol bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančiai įmonei nenurodė aiškintis anksčiau buvusių operacijų ir lyginti su visais dokumentais, kurie likę bendrovėje, nors buvęs vadovas ir liudytojai teigė, kad tie dokumentai yra likę, o dabartinis vadovas taip pat patvirtino, kad „iki šiol kai kurie dokumentai yra sumesti į dėžes ir guli kampuose“.
Be to, teismas nustatė, kad yra likę pirminiai apskaitos dokumentai, iš kurių galima apskaičiuoti buvusio turto vertę.
Taip pat pažymėjo, kad būtent prokurorui ir ikiteisminio tyrimo institucijai kyla pareiga įrodyti kaltinamojo kaltę ir surinkti visus tam reikalingus duomenis, o ne pačiam baudžiamojon atsakomybėn patrauktam asmeniui įrodinėti savo nekaltumą.
Nuosprendis per 20 dienų dar gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui.
