* * *
Lietuvoje pirmą kartą gandas apie žudiką maniaką pasklido 1992-aisiais. Tąkart buvo išgąsdinti nuošaliuose kaimo vienkiemiuose gyvenę senukai. Įvykdytos šešios kraupios žmogžudystės Šakių, Jurbarko, Telšių, Kelmės, Raseinių rajonuose. Vėliau paaiškėjo, kad visą Lietuvą gąsdino 22-ejų metų amžiaus pagalbinės mokyklos auklėtinis Antanas Varnelis, kuriam vėliau ekspertai nustatė įgimtą silpnaprotystę. Jis buvo nuteistas mirties bausme ir po metų sušaudytas.
Istorijoje apie pirmąjį nepriklausomos Lietuvos žudiką maniaką buvo padėtas taškas. Tačiau po šių nusikaltimų neprabėgus nė dešimčiai metų, 2001-ųjų vasarą, Lietuva vėl buvo šiurpinama panašiomis laikraščių antraštėmis. Tik šį kartą skelbiama, kad maniakas medžioja jaunas, simpatiškas studentiško amžiaus merginas, stabdančias pakeleivingas mašinas.
Tas nežinomasis taip ir buvo vadinamas – „pakelių maniakas“. Pagrindinių šalies dienraščių puslapiuose tuo metu mirgėjo antraštės: „Maniakas keliuose pasėjo mirties baimę“ („Lietuvos rytas“), „Aiškėja, kad merginos sėsdavo į žudiko mašiną ir dingdavo“ („Respublika“). Dingusiųjų nuotraukas spausdino visi laikraščiai. Jas rodė visų televizijos kanalų žinių laidos. Buvo pranešta, kad visos dingusios merginos stabdė pakeleivingas mašinas Vilniuje, Savanorių prospekte.
Aldona Kirkliauskienė: Vievio gyventoja. Dingusios 25-erių metų Eglės mama.
- Ji turėjo grįžti iš darbo kažkur apie puse šešių, bet nebegrįžo. Nežinau kaip tai paaiškinti... Pajutau tokį labai didelį nerimą. Širdis tada tiesiog jautė, kad atsitiko kažkas nepataisomo.
Dingusios merginos tėvai tuomet elgėsi taip, kaip ir visi rūpestingi gimdytojai vaikams negrįžus įprastu metu. Ir nepaskambinus, kad kur nors užtruks. Jie jautėsi lygiai taip pat, kaip pirmąjį vakarą jaučiasi visų negrįžusiųjų artimieji.
- Mes tada greitai įšokom į mašiną,- prisiminė merginos mama. - Tai buvo apie pusę dešimtos vakaro. Ir išvažiavom su tėvu ieškoti. Bet nieko neradom, nieko nepastebėjom.
Eglė dirbo prekybos tinklo „Maksima“ bazėje, netoli Grigiškių. Nuo tos vietos iki Vievio yra 28 kilometrai. Iš darbovietės ji dažnai grįždavo pakeleivingomis mašinomis. Visi namuose žinojo, kad tai nėra saugus keliavimo būdas. Tėvai apie tai dažnai kalbėdavo su dukra.
- Sakydavau, Eglute, tu nesėsk. Vaikeli, nevažiuok su niekuo, - tuos pamokymus prisiminė motina. – Tu nebent stabdyk automobilį, kuriuo važiuoja kokie seneliai. Tai ji taip ir sakydavo. Mama, aš niekada neįsėdu į jaunų žmonių mašiną. Pamatau, kad jauni – viskas, aš pasitraukiu, nebesėdu. Bijau.
Tą šaltą gruodžio vakarą, nuvažiavę iki Vilniaus ir atgal, bet niekur pakelėje nepamatę dukters, tėvai grįžo namo. 2000-aisiais mobilusis telefonas dar nebuvo įprasta kiekvieno kasdieninio aksesuaro dalis. Eglė jį turėjo, bet tą kartą telefoną buvo palikusi namie. Beveik visą naktį nemiegoję, kitą rytą tėvai nuvažiavo į Trakų policiją pranešti apie dukters dingimą. Nuvežė keletą jos nuotraukų. Vėliau jos buvo spausdinamos visuose šalies dienraščiuose.
Tėvai tada skambino ir važiavo visur, kur tik buvo įmanoma. Po dviejų savaičių iš Trakų policijos jiems pranešė, kad dukters paieškos byla nusiųsta į Vilnių, o iš ten – Elektrėnų policijai. Prasidėjo ilgi nežinios ir laukimo mėnesiai. Ką tuo metu daro dažnas į tokią padėtį patekęs Lietuvos gyventojas? Ieško ekstrasensų.
Kas buvo toliau – geriau nepasakoti. Yra pranašysčių, kurios geriau jau neišsipildytų. Tą šeštadienį, šventų Velykų išvakarėse į dingusios merginos tėvų namų duris pabeldė policija. Nieko neaiškino. Pasakė, važiuojam. Reikia atpažinti. Tėvas nualpo.
- Jis nukrito. Tie vyrai jį pakėlė, pasodino ant sofos. Aš daviau vaistų. Kas važiuos? Turėjau aš pati važiuot. Ir važiavau.
Šiek tiek arčiau nei dvidešimt penktam kilometre, bet iš tiesų, važiuojant link Grigiškių, iš tiesų nedideliame beržynėlyje... Ten vėliau tėvai pastatė kryželį.
- Važiuodama mintyse kalbėjau: Dieve, kad tiktai ne ji... Nesvarbu, visų vaikų gaila, bet kad tik netiesa tai būtų, - apie tą net prisiminimuose smaugiančią kelionę pasakojo motina. – Nuvažiavom. Tardytojas manęs neišleido iš mašinos kurį laiką. Sakė... ją reikia sutvarkyti. Ji baisiai atrodė. Uždengė jai kažkuo akis, nes nieko nebuvo likę... Paukščiai jas išlesė.
Beržynėlyje motina dukrą atpažino iš drabužių, batų ir plaukų. Jos palaikus tada išsivežė teismo medicinos ekspertai. Vėliau grąžintą dukters kūną tėvai palaidojo. Tačiau nė baisiausiame sapne neregėjo, kad iškart po laidotuvių patys taps įtariamaisiais dukters nužudymo tyrimo byloje. Tokią versiją tyrėjai visada privalo apsvarstyti. Bet tai buvo galima padaryti ir subtiliau.
- Aš dabar neprisimenu to prokuroro pavardės. Jis buvo iš Trakų. Toks jaunas vyras. Jis taip ir pasakė tėvui: čia gal tu kaltas? Gal tu čia taip padarei? Gal trukdė tau kuo nors jinai? O ji buvo jo mylimiausias vaikas.
Eglės motina neprisiminė kiek ilgai jie buvo įtariami. Niekas daugiau jų neapklausė. Niekur nekvietė atvykti. Po mėnesio sužinojo, kad netoli Vievio miške rastas dar vienos dingusios merginos lavonas. Tos merginos kūnas prie medžio buvo pririštas tokia pat mėlyna virve kaip ir jų Eglės. Tada abu šiuos nužudymus prokurorai sujungė į vieną baudžiamąją bylą. Ją tirti perėmė Vilniaus apygardos prokuratūra.
Justas Laucius: Buvęs Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir Korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras, perėmęs ir baigęs tirti šią bylą.
- Tiek vieno, tiek kito nužudymo braižas buvo labai panašus. Tiek vienu, tiek kitu atveju merginų lavonai buvo rasti pririšti prie medžių, apdėti šakomis. Tiek vienu, tiek kitu atveju buvo nustatyta, kad nužudymo būdas yra toks pats – yra suknežintos galvos. Ir tiek vienu, tiek kitu atveju matėsi seksualinės prievartos požymių.
Taip atsirado pakelės maniako versija, apie kurią tada pradėjo rašyti visi šalies laikraščiai. Apie tai buvo kalbama per radiją ir televiziją. Pakeleivingas mašinas Vilniaus pakraščiuose stabdančios jaunos, studentiško amžiaus merginos tuose pranešimuose buvo įspėjamos to nedaryti.
Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo sudaryta bylos tyrimo grupė. Jai vadovauti paskirtas apygardos prokuroras Justas Laucius.
Juozas Dulkė: Buvęs Vilniaus VPK Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos Ypatingų nusikaltimų tyrimo skyriaus komisaras. Šis skyrius ir atliko visą operatyvinį darbą „pakelės maniako“ byloje.
- Tikslas buvo vienas – išaiškinti ir užkirst tam kelią. Nes dingimai, apie juos pradėjus rašyti laikraščiuose, jau buvo sukėlę baimę ir paniką Lietuvoje.
Jau po pirmųjų publikacijų visoje Lietuvoje smarkiai sumažėjo pakeleivingas mašinas stabdančių žmonių. Ir vyrų, ir moterų. Vilniaus pakraštyje, Savanorių prospekto gale, populiariausioje stabdymo vietoje, mašinas stabdančių studenčių iš viso nebeliko.
Kriminalistai ir prokurorai tuo metu bandė sukurti spėjamo, dar nežinomo maniako portretą.
- Padarėm išvadą, kad tai turėtų būti vyras, - apie portreto sudarymą pasakojo Justas Laucius. - Vyresnis negu vidutinio amžiaus, išoriškai sukeliantis patikimo žmogaus įspūdį. Todėl iš karto jaunuolius atmetėm, kadangi padarėm prielaidą, jog atsargios merginos į pilną jaunuolių automobilį arba į automobilį, kurį vairuotų asmuo, vizualiai atrodantis nepatikimas, tikrai nesėstų.
Tyrėjai peržiūrėjo visą anksčiau už lytinio pobūdžio nusikaltimus teistų asmenų duomenų bazę. Perskaitė visų anksčiau teistų Vilniaus apskrities prievartautojų ir tvirkintojų anketines bylas. Tuo metu Lietuvos laikraščiuose buvo spausdinami psichologų ir psichoterapeutų sudaryti maniakų apibūdinimai. Lietuvos žmonėms buvo aiškinama, kad žudikai maniakai yra tylūs, ramūs, nekrintantys į akis, sugebantys greitai įgyti žmonių pasitikėjimą. Dienraščiai, pranešinėdami dienos aktualijas, noriai spausdino tokio pobūdžio rašinius, nė neabejodami, kad būtent tokios informacijos tuo metu ir reikėjo skaitytojams.
Konstantinas Daškevičius: Medicinos mokslų daktaras, buvęs Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos direktorius.
- Atpažinti tokį žmogų yra labai sunku. Galima tik atpažinti tokio žmogaus susijaudinimą. Tarkim, kai toks žmogus pradeda dažniau kvėpuoti, parausta veidas, išsiplečia jo vyzdžiai, jis pradeda prakaituoti, drebėti.
Žinia apie „suprakaitavusį ir drebantį“ vairuotoją keliaujančiai studentei, be abejo, menka paguoda. Merginoms ir moterims tokiomis aplinkybėmis psichiatrai pataria pakelti balsą. Rekomenduojama jokiu būdu netylėti. Ir jokiu būdu nuolankiu balsu nieko neprašyti, nes pasyvus, ramus elgesys tik dar labiau žadina maniako aistrą. Psichiatrų tikinimu, tokiu metu ant maniakų reikia rėkti, su jais kalbėti įsakmiai. Tik kaip įsitikinti, kad nesvarbu kokiomis gyvenimo aplinkybėmis įtarimų sukėlęs asmuo yra maniakas?
Tą vasarą visuose laikraščiuose buvo spausdinta nemažai istorijų apie dingusias ir nesurastas merginas. Aprašyta atvejų, kai buvo surasti jau apirę nužudytų nenustatytos tapatybės moterų kūnai.
Su psichoterapeutais konsultavosi ir šią bylą tiriantys pareigūnai.
Eugenijus Laurinaitis: Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentas, medicinos mokslų daktaras, psichoterapeutas.
- Pirmas ir svarbiausias dalykas yra jo noras valdyti mirtį. Ir tą mirtį jis įsivaizduoja valdąs žudydamas kitus žmones ir valdydamas patį žudymo momentą. Antras svarbus dalykas, kad iš tikrųjų toks žmogus kitus žmones suvokia jau nebe kaip gyvus individus, bet tiktai kaip instrumentus jo paties poreikiams patenkinti. Tai yra, jo paties mirties baimei sumažinti ir panaikinti. Ir, be jokios abejonės, iš to atsiranda vadinamas instrumentinis elgesys su kitais žmonėmis. Jisai žudydamas visiškai negalvoja apie to žmogaus gyvenimą, jo ryšius su kitais, jo artimuosius, jausmus, pojūčius. Nieko. Jis siekia tik savo paties pasitenkinimo.
Pagal visas tikrinamas kriminalistų ir prokurorų versijas, žudikas maniakas turėjo būti vyresnis nei keturiasdešimties metų, anksčiau teistas, gyvenantis tarp Vilniaus ir Vievio. Tarp šių miestų gyvenančių potencialių įtariamųjų sąrašas kasdien trumpėjo. Darbą sutrikdė žinia, kad paskutinė maniako nužudyta mergina buvo iš Jonavos. Išsiaiškinta, kad lygiai prieš metus tame pačiame kelyje dingo ir jos artima draugė, gyvenusi kartu su ja. Todėl maniako ieškota ir Jonavoje.
Paieškas 2001-ųjų birželį sukonkretino viltinga žinia iš mobiliojo ryšio operatoriaus. Kai buvo nustatyta, kad kartu su kitais daiktais iš paskutinės rastos nužudytos merginos paimtas ir mobilusis telefonas, tyrėjai operatoriaus paprašė pranešti, jei kada nors šiuo telefonu bus prisijungta prie tinklo ir bandoma skambinti. Ilgai laukti nereikėjo. Mobiliojo ryšio operatorius nustatė, kad kelyje tarp Vilniaus ir Grigiškių prie tinklo kriminalistus dominančiu mobiliuoju telefonu buvo prisijungta į jį įdėjus vieno abonento kortelę.
Savo kortelę į nužudytos merginos telefoną tada įdėjo Grigiškių gyventojo Kazio Jonaičio žmonos sūnus. Kazys Jonaitis jo praprašė patikrinti, ar veikia jo nupirktas naudotas telefonas. Tą pačią akimirką tapęs pagrindiniu įtariamuoju, Kazio Jonaičio posūnis pagal anketinius duomenis nebuvo panašus į ieškomą maniaką. Be to, juk telefoną įtariamasis iš tiesų galėjo nusipirkti. Apie šią šeimą buvo pradėti rinkti duomenys. Kriminalistus labiausiai pradėjo dominti Kazys Jonaitis, antrasis įtariamojo motinos vyras.
Kazys Jonaitis: Lietuvis, gimęs 1943 m. Kauno rajone, Algupių kaime. Aštuonių klasių išsilavinimo, profesionalus vairuotojas. Tris kartus teistas. Du kartus už vagystę, paskutinį – už žmogžudystę. 1984 m. už aštuonių tūkstančių rublių atlygį sutiko nužudyti savo pažįstamo žmonos meilužį.
Lavoną, uždarytą automobilio bagažinėje, jis sudegino miške. Už šį sunkų nusikaltimą teismas Jonaičiui buvo skyręs penkiolika laisvės atėmimo. 1997 m. Prezidentūros malonės komisija jam suteikė malonę ir į laisvę paleido trejais metais anksčiau. Iš viso Kazys Jonaitis nelaisvėje buvo praleidęs aštuoniolika metų. Iš dviejų ankstesnių santuokų turėjo sūnų ir dukrą.
Galina Jonaitienė: Ukrainietė. Jonaičio bendraamžė ir trečioji jo žmona. Grigiškių gyventoja. Siuvėja. Jaunystės metais universitete studijavo teisę. Baigė du kursus. Pasikorus pirmajam vyrui, viena augino du sūnus. Už Jonaičio ištekėjo šiam dar atliekant bausmę už nužudymą Alytaus kalėjime.
Jonaičių šeimos sulaikymo operacijai buvo ruošiamasi dvi savaites. Kazį Jonaitį reikėjo sulaikyti su įkalčiu – nužudytos merginos mobiliuoju telefonu. Kitų įkalčių prieš jį tuo metu nebuvo. Kriminalistai laukė, kol juos dominančiu telefonu vėl bus prisijungta prie tinklo. Dvi savaites kiekvieną dieną netoli daugiabučio, kuriame gyveno Jonaičiai, pasislėpę, kad niekas nepastebėtų, dvi grupės pareigūnų, ONKT padalinys ir specialioji kuopa laukė patvirtinimo iš mobiliojo ryšio operatoriaus, kad telefonas aktyvus, tai yra prijungtas. Gavus signalą buvo stabdomi visi per Grigiškes važiuojantys automobiliai. Abu Jonaičiai buvo sulaikyti ir nuvežti į Vilniaus vyriausiąjį policijos komisariatą apklausti. Kazys Jonaitis tikino tą telefoną pirkęs, bet kam jis priklausė, nežino.
- Nuojauta, kad mes ėjome teisingu keliu, neapleido nuo pat pirmų akimirkų, - prisiminė prokuroras Justas Laucius. - Sužinoję jo biografiją, patikrinę jo teistumus, pagaliau jam atsakinėjant į mano klausimus, iš jo elgesio, jo išsigandusių akių matėsi, kad taip elgiasi žmogus, įspaustas į kampą.
Jeigu nebūtų pavykę surasti daugiau įkalčių, vien dėl telefono Kazys Jonaitis būtų išsigynęs. Tačiau atlikus kratas Jonaičių bute ir trijuose jiems priklausančiuose garažuose įvairiose Vilniaus vietose, situacija pasikeitė.
- Jį pražudė gobšumas, - dešimčiai metų prabėgus nuo sulaikymo, svarstė buvęs policijos komisaras Juozas Dulkė. - Jis daiktus, surinktus iš visų nužudytų merginų, nešdavo namo. Dalis buvo pas Jonaitienę, dalis jų garažuose. Taip iš kiekvieno nusikaltimo mes turėjome po daiktinį įrodymą.
Kazį Jonaitį pražudė, jeigu taip galima sakyti apie jo nusikaltimų įkalčius lengvinusias rasti aplinkybes, patologiškas jo paties noras kaupti nereikalingus daiktus. Visi jo garažai, patikrinti kratų metu, atrodė kaip sąvartynai, prigrūsti niekam nereikalingų ir nebenaudojamų daiktų.
- Kiekvienos kratos metu mes rasdavome ypač daug moteriškų daiktų, - pasakojo Justas Laucius. – Batų, rūbų, rankinukų, kosmetikos, kurią paprastai naudoja jaunos moterys. Tai yra, ne penkiasdešimties, ne šešiasdešimties metų, kokia tuo metu buvo Galina Jonaitienė.
Jonaičių bute buvo rastas ir bene svarbiausias įkaltis - ta pati mėlynos spalvos virvė, kuria nužudytos merginos buvo rišamos prie medžių. Tada, priremtas prie sienos, Kazys Jonaitis prisipažino nužudęs abi merginas, kurių kūnai jau buvo rasti miškeliuose netoli Vievio. Bet didžiulės krūvos kratų metu iš Jonaičių garažų ir buto paimtų jaunoms moterims priklausiusių daiktų tyrėjus vertė manyti, kad aukų galėjo būti gerokai daugiau.
Pareigūnai prisiminė, kad su Kaziu Jonaičiu buvę labai sunku bendrauti. „Norėdami ką nors iš jo išgauti, turėjome popinti kaip mažą vaiką“. Anot Juozo Dulkės, 59-erių Jonaitį tada reikėję prisijaukinti kaip mažą šuniuką. Prieš apklausas pirkdavo net jo mėgstamo maisto.
Padėti tyrimui prokuroras Justas Laucius pakvietė vieną garsiausių Lietuvos psichoterapeutų. Eugenijus Laurinaitis ne kartą areštinėje lankė sulaikytą Kazį Jonaitį, kad galėtų patarti, kaip su juo bendrauti.
- Pirmas žvilgsnis suteikia nepaprastai daug informacijos, - apie tuos apsilankymus kalbėjo psichoterapeutas. - Jau pirmas žvilgsnių susidūrimas susitikimo su Kaziu Jonaičiu metu parodo, kad prieš jus iš tikrųjų ne žmogus. O kažkas baisesnio. Žymiai baisesnio.
Bylą tiriantiems pareigūnams teko atidžiau patyrinėti daiktus, kratų metu rastus Jonaičių bute ir garažuose. Jaunoms merginoms priklausę daiktai buvo suvežti į prokuroro Justo Lauciaus kabinetą. Paeiliui buvo kviečiami visų kelyje Vilnius - Kaunas pakeleivingas mašinas stabdžiusių ir dingusių merginų artimieji.
- Visi kratų metu surasti daiktai buvo sudėti mano kabinete, kuris netrukus virto tikru sendaikčių sandėliu, - kiek šyptelėjęs apie tai pasakojo prokuroras. - Pamenu, vietos nebuvo. Tai batai net ant mano stalo buvo sukrauti. Atėjo vienos dingusios merginos mama. Ji nustebusi pažvelgė į ant stalo esančius daiktus ir paklausė, o iš kur pas mus čia Jurgitos batai? Kokie batai, klausiu? Kur? Štai, sako, čia mano dukters batai. Taip sužinojome apie trečią jo nužudytą merginą.
Kazys Jonaitis prisipažino vežęs merginas. Jie lytiškai santykiavę. Bet tvirtino, kad merginų neprievartavęs. Jos neva pačios siekusios su juo suartėti. Domėjosi juo kaip vyru. Jis pasakojo, patikęs jaunosioms pakeleivėms. O žudęs jas išvestas iš pusiausvyros. Gindamasis nuo grasinimo jį vėliau šantažuoti. Tokia buvo jo versija. Tyrėjų ji neįtikino.
Motinai prokuratūroje atpažinus dingusios dukters batelius, Kazys Jonaitis parodė, kur paslėpė jos lavoną. Taip pat miškelyje netoli Vievio. Ir vėl tie patys tikinimai: nieko neprievartavau, merginos pačios mane suviliojo, po to reikalavo pinigų, grasino ir šantažavo. Norint įrodyti kaltę, reikėjo merginos, kuri būtų buvusi jo prievartauta ir likusi gyva. Tokios, kuri galėtų teisme paliudyti.
- Ir tokią merginą mes suradom. Tai ta mergina, kuriai vis tik pavyko pabėgti, - patvirtino Justas Laucius.
Tikrindami dingusių merginų paieškų bylas, kriminalistai pastebėjo, kad keli kratų metu pas Jonaičius rasti moteriški daiktai pagal išorinį aprašymą labai panašūs į vienos dingusios merginos daiktus. Ta mergina buvo iš vienų vaikų globos namų. Nepilnametė. Dingusi prieš pusantrų metų. Tyrėjai su daiktais nuvažiavo į tuos globos namus. Merginos atpažino savo dingusios draugės daiktus. Tuo metu tyrėjai manė, kad tai liudijimas apie ketvirtą Kazio Jonaičio nužudytą merginą. Buvo iškelta byla dėl jos nužudymo. Tyrėjai nuvyko pas jos motiną. Ekspertizei reikėjo paimti DNR pavyzdį.
- Niekada neužmiršiu to vaizdo, kai į policijos nuovadą atėjo mergina, kurios aš tikrai niekada nebuvau matęs. Tik jos nuotrauką, - pasakojo Justas Laucius. - Mūsų žiniomis, ji turėjo būti mirusi. Galimai Jonaičio auka. Ir jinai atėjusi sako: taip, aš esu būtent ta mergina, kurios jūs ieškot. Mes sėdom, pradėjom kalbėtis. Paaiškinau, kokiu reikalu atvažiavome. Ji išklausė ir pradėjo verkti. Drebėti. Sakė, aš nenoriu to košmaro prisiminti. Po ilgų mūsų įkalbinėjimų papasakojo apie tai, kaip jai pavyko po išžaginimo pabėgti nuo Kazio Jonaičio.
Kazys Jonaitis visą laiką – ir tardymo metu, ir teisme – sakė, kad tos nepilnametės niekada nėra matęs, o jos daiktus, rastus jo garaže, pirko sendaikčių turguje.
Su ilgomis pertraukomis tarp posėdžių pakelės maniaku vadinto Kazio Jonaičio teismas tęsėsi daugiau nei metus. Prieš pirmąjį teismo posėdį jis bandė žudytis. Kazio Jonaičio gyvybei buvo kilęs rimtas pavojus, tad žudikas ilgai buvo gydytas reanimacijoje. Visi jo teismo posėdžiai buvo uždari. Žiniasklaidos atstovams buvo leista stebėti tik kaip Kazys Jonaitis atvedamas į teismo salę. Prasidėjus posėdžiui jie turėdavo išeiti.
Antanas Jackus: Lietuvis, ko gero, daugiausiai metų praleidęs kalėjime. 13 teistumų. 47 metai nelaisvės. Teismo pripažintas pavojingu recidyvistu. Buvęs įslaptintas liudytojas „Petras Kurmelis“ Kazio Jonaičio teisme.
Laisvėje jis būna tik tris-keturis mėnesius. Visą kitą laiką leidžia Pravieniškių gydymo ir pataisos namuose. Vėl vagystė ir vėl kalėjimas. Savo apranga į trisdešimtųjų metų Čikagos gangsterį panašus 76-erių metų vyriškis įkalinimo vietose turi „Dieduko“ pravardę ir yra gerbiamas. Antanas Jackus Su Kaziu Jonaičiu kurį laiką gyveno vienoje kameroje Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime. Kazio Jonaičio kiti kaliniai už jo padarytus nusikaltimus nemėgo– mušdavo jį ir išmesdavo iš kamerų. Po teismo jis gyvena vienutėje ir yra, anot Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos, pats konfliktiškiausias iš visų nuteistųjų iki gyvos galvos nusikaltėlių.
- Sakiau, Kazimierai, pasikalbam žmoniškai. Aš tavęs neišmesiu iš tos kameros, - savo pažintį su garsiuoju pakelių maniaku prisiminė Antanas Jackus. - „Čiort s nim“ , sakiau, gal ir aš gausiu į kaktą už tai, kad tave laikiau, bet man gaila tavęs. Sakiau jam, gal iš tiesų ir ne tu padarei tuos nusikaltimus. Mes prisėdom vakare ant lovos. Ten buvo dar kiti trys žmonės. Na, ir jis pradėjo pasakoti. Ir žinot, aš jums pasakysiu, man piktumas tada pakilo, kad jis pasakojo su tokia šypsena, su tokiu dideliu pasitenkinimu... Kaip jisai užmetęs virvės kilpą ant merginos kaklo ją užtraukdavo... Jis tuo pasitenkindavo. Kai smaugiama mergaitė sugargaliuodavo, suprantate? Jis mums pasakojo, kad visos merginos jo maldavo prašydamos: palik, tėveli, palik mus gyvas, mes turim motinas, namo grįžti norim...
Kartu su Antanu Jackumi teisme prieš Kazį Jonaitį liudijo dar du kaliniai. Retas atvejis teismų praktikoje, bet to, ką padarė Kazys Jonaitis, netoleruoja net didžiausi nusikaltėliai.
- Aš pasibaisėjau tuo jo pasakojimu, galiu pasakyt jums atvirai,- kalbėjo „Diedukas“. - Ir man į širdį krito. Toks žudikas neturi būti laisvėje. Jis turi mirti kalėjime. Kaip žvakė turi degti ir užgesti. Būdamas kameroje jis turi pajusti tą kančią, vargus, ašaras tų merginų, kurias jos išliejo prašydamos... Ir kurių jis nepasigailėjo.
Antanas Jackus papasakojo, kas tuomet vyko uždaruose teismo posėdžiuose. Iš jo liudijimo galime tik įsivaizduoti, kaip sadistiški ir brutalūs Kazio Jonaičio įvykdyti žudymai, jų aptarimai teismo salėje, nuotraukų ir filmuotos medžiagos iš parodymų patikros vietų peržiūros veikė proceso dalyvius ir teisėjų kolegiją. Ypač nužudytų merginų tėvus ir artimuosius.
Pradėjau teisme dėstyti, ką jis pasakojo man kameroje, - įkvėptai, lyg visa tai vėl išgyventų, kalbėjo Antanas. - Jis man sako: aš tave rankom suplėšysiu... Tada atsikosėjau. Taip atsikrenkščiau riebiai... Ir bimbt jam į snukį . Spjoviau. Teisėjas pakėlė nykštį... Tipo, „maladiec“, kad spjovei.
Kai Kazį Jonaitį kalbinau bausmės atlikimo vietoje – Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime. Ėjo trečia savaitė jo protesto prieš kalėjimo administracijos elgesį su juo. Tokią priežastį jis nurodė, skelbdamas bado streiką.
- Mane kankino, suprantat? Žiauriuoju kankinimu jie niekino mane, žemino mano orumą, suprantat?- klausė įtaigiu balsu kalbėdamas nuteistasis. - Aš kovojau už savo teisybę ir aš tos teisybės niekaip negaliu pasiekti. Man kaip šuniui numeta, suprantat... Baisiau negu su gyvuliu su manimi elgiasi. Aš be dantų. Ir ką aš galiu valgyti? Numeta visai dienai man šitą.
Kazys Jonaitis parodė iš kameros į pasimatymų kambarį atneštą sudžiūvusios duonos žiauberę. Saugumo sumetimais, jo rankos buvo surakintos. Taip buvo nutarta pasielgti dėl neprognozuojamo jo elgesio. Dažniausiai į pasimatymus su žurnalistais nuteistieji atvedami nesurakintomis rankomis.
Niekas iš kalėjimo administracijos nesutiko nė žodžio pasakyti apie liūdnai pagarsėjusį kalinį. Atsisakymą aiškino taip: kiekvienas mūsų žodis Kazio Jonaičio gali būti panaudotas prieš mus, jam rašant naujus skundus. Esą, Lukiškėse nėra kito nuteistojo, kuris būtų parašęs tiek daug skundų įkalinimo įstaigų departamentui, prokuratūrai, teismams. Visi gauti atsakymai nuteistojo netenkina.
- Tai kur man kreiptis? Padėkite man, gerbiami režisieriai. Aš nežinau, ką man daryti. Aš priverstas pasikarti, suprantat? Aš tikrai nuo dūšios sakau. Aš pasikarsiu. Aš neišlaikau.
Kazys Jonaitis kategoriškai atsisakė kalbėti apie bylą ir jo įvykdytus nusikaltimus, dėl kurių įkalintas iki gyvos galvos. Apie tai, dėl ko dar daug metų Lietuvoje jis bus vadinamas „pakelės maniaku“. Sutikęs pasikalbėti, ketino papasakoti tik apie savo paskelbtą bado akciją. Neprašneko net bandant gudrauti. Paklaustas, ar beveik už sienos, kitoje Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo korpuso kameroje kalinti Alma Jonaitienė (Alma Bružaitė, buvusi Jonaitienė – pirmoji moteris Lietuvoje, nuteista kalėti iki gyvos galvos; šią bausmę 2008-aisiais jai teismas skyrė už savo dviejų mažamečių sūnų nužudymą) nėra jo giminaitė, ir kaip jis pats vertina tai, dėl ko ji čia pateko, Kazys Jonaitis pratrūko kaip tikras teisėjas:
- Nėra žodžių tai apsakyti. Tie vaikai po kelių metų jai pačiai galėjo padėti, suprantat? Čia ne mergaitės. Čia tiesiog... tiesiog nežinau, trūksta man žodžių, suprantat? Man galvoje netelpa. Geriau jau tada man vaikus būtų atidavusi, aš būčiau davęs tokiems vaikams pašalpą kokią. Vienam kiek ten buvo – keturiolika, dvylika? Kitam - aštuoneri.
- Jūs smerkiat tai? - paklausiau.
- Aš iš viso nežinau, kaip taip galėjo padaryti savo vaikams? Taip sakant, kaip kokius gyvuliukus... Tai man išvis... Aš pasisakau, taip sakant, neigiamai.
- O, Kazy, kaip jūs vertinat tai, ką jūs su tom merginom padarėt?
- Ne... Jūs einate provokaciniu keliu. Nekalbėsiu apie tai.
Ir baigėsi pokalbis... Kol jis dar kalbėjo, žiūrėdamas į jį prisiminiau psichoterapeuto Eugenijaus Laurinaičio išsakytą pastebėjimą apie jo, patyrusio gydytojo, pirmąjį susitikimą su garsiuoju kaliniu: „Jau pirmas žvilgsnių susidūrimas susitikimo su Kaziu Jonaičiu metu parodo, kad prieš jus iš tikrųjų ne žmogus. O kažkas baisesnio. Žymiai baisesnio...“
Be abejo, ir jis žmogus. Psichoterapeutas norėjo vaizdžiai apibūdinti. Norėjau pasakyti: nėra dėl ko demonizuoti Kazį Jonaitį. Bet... jis iš tiesų kitoks. Jo žvilgsnis iš tiesų kitoks. Akys, regis, sustingusios, apsiblaususios, negyvos, pilkšvais vyzdžiais. Toks žmogus iš tiesų primena senuose siaubo filmuose matytus herojus. Jie gali būti tylūs, ramūs, nepastebimi. Bet užtenka, kad kas nors spragtelėtų lyg nematomais pirštais, ir viskas pasikeičia.
Laima Lavastė: Rašytoja, žurnalistė. 2007-aisiais, prabėgus ketveriems metams po kelių maniako teismo, „Lietuvos ryte“ rašė apie Kazio Jonaičio gyvenimą ir bandė išsiaiškinti, kodėl tas, jos žodžiais, į Kalėdų senelį panašus akiniuotas vyras tapo žiauriu prievartautoju. Žurnalistė turėjo galimybę Kauno rajone apie Kazio vaikystę pasikalbėti su jo mama, tada jau sulaukusia 90-ies metų.
- Jinai papasakojo, kad iš septynių vaikų Kazys buvo pirmasis sūnus jų šeimoje. Ir buvo labiausiai tėvo nekenčiamas vaikas. Pasakojo, kad dar mažą vaiką tėvas tiek mušdavo apynasriais, balnu, kumščiais, jog pilna jų troba būdavo kraujuotų skudurų. Tėvas nekentė to vaiko.
Antanina Bučienė: Kauno rajono gyventoja, Kazio Jonaičio sesuo.
- Tėvas nemėgo ne tik Kazio. Tėvas nekentė visų berniukų. Sakyčiau, lyg kito vyro tas vaikas būtų buvęs. Jį taip mušdavo... O jis juk to paties tėvo kraujas. Nežinau, kodėl taip buvo.
- Ar mama žinojo, ką Kazys padarė?- paklausiau sesers.
- Taip. Ji tai puikiai žinojo.
- O kaip mama reagavo?
- Prastai. Na, kaip? Prastai reagavo. Sunkiai.
- Ką apie tai sakė ?
- Būtų geriau, jeigu jau taip iš tiesų, jeigu jis iš tiesų tai padarė, geriau, kad jį kas būtų nužudęs, negu šitiek nužudyti... Jeigu jau taip.
Panašiai, tik emocingiau, arba reikėtų sakyti, skaudžiau kalbėjo ir Kazio Jonaičio žmona Galina Jonaitienė. Paklausta apie teismą moteris neslėpė išgyvenimų:
- Aš nepamiršiu tos mamos, kaip ji išgyveno... Kodėl jis tą mergaitę užmušė? Jai tik 19 metų buvo.
Ši moteris ilgai negalėjo patikėti tuo, kuo jos vyrą teisme kaltino prokuroras.
- Jūs žinote, kaip jums pasakyti... dabar aš tikiu, - kalbinama savo bute Grigiškėse, kur ir gyveno kartu su Kaziu, atviravo moteris. - Jeigu apie tai būtų sakę tik prokurorai, netikėčiau. Bet jis pats man prisipažino. Po teismo jis man prisipažino. Neaiškinsiu motyvų. Jis buvo impotentas. Žinote, nevisavertis vyras. Jis, kaip jums pasakyti... aš negaliu paaiškinti vyriškų instinktų. Nesuprantu.
Kazio Jonaičio nusikaltimų tyrėjai tikino, kad buvę priešingai. Jų duomenimis, maniaku vėliau pavadintas vyras pasižymėjęs neeiliniu lytiniu pajėgumu. Rinkdami medžiagą, jie apklausę dešimtis moterų, buvusių Kazio Jonaičio meilužių. Bylos medžiaga – ne viešo pobūdžio. Jos duomenimis, aštuonių klasių išsilavinimo vyras gebėjęs atkreipti į save dėmesį. Jo buvusių meilužių sąraše buvę daug inteligentiškų, išsilavinusių moterų. Viena apklaustoji – vieno Vilniaus teismo teisėja.
Bet bandant suprasti, kodėl taip nesuvokiamai brutaliai ir sadistiškai Kazys Jonaitis žudė jaunas merginas, labiau norisi tikėti Galinos Jonaitienės atviravimu.
- Labai dažnai tokius kriminalinius poelgius sąlygoja to vyriškio patirta skriauda. Patirta iš kitų moterų, - aiškino Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos direktorius, daktaras Konstantinas Daškevičius. - Tai reiškia, kad žmogus jautė kažkokį pažeminimą. Moters ar moterų pažeminimą. Galbūt jis iš tiesų turėjo kokių seksualinių problemų. Ir iš savo moters išgirdo apie tai kokių priekaištų dėl to.
Psichiatro tikinimu, prievartaudamas ir žudydamas maniakas baudžia visas savo gyvenime sutiktas moteris. Visas tas, nuo kurių pats kažkada patyrė nuoskaudų, pažeminimą arba, jo manymu, iš kurių sulaukė per mažai dėmesio bei atsako.
- Ta jo prievartaujama moteris tampa ne tik jo lytinio potraukio patenkinimo objektu, bet tampa ir tų kitų moterų baudimo simboliu. Jis nori atkeršyti toms praeityje sutiktoms moterims, prievartaudamas kitas moteris. Jis baudžia būtent tokiu būdu. Tas moteris, nuo kurių, kaip jis mano, kažkada patyrė skriaudą, nukentėjo. Tai gali būti ir žmona, ir motina ar kitos moterys, su kuriomis jis turėjo kažkokių jam svarbių santykių.
Už keturių merginų išžaginimą ir trijų nužudymą teismas Kazį Jonaitį 2003-iasiais pripažino itin pavojingu recidyvistu ir nubaudė kalėti iki gyvos galvos bausmę paskiriant nuolat atlikti kalėjime. Galina Jonaitienė, už tai, kad naudojosi nužudytų merginų asmeniniais daiktais žinodama, kad jos vyras juos galėjo įsigyti vykdydamas nusikaltimus, nubausta kalėti trejus metus, bet nuo bausmės atleista pritaikius amnestiją. Galina Jonaitienė visada neigė, kad tai žinojo.
* * *
Ši istorija - iš televizijos žurnalisto, laidų vedėjo Egidijaus Knispelio žurnalistinių tyrimų knygos „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“, kurią 2012 metais išleido leidykla „Obuolys“. Tais pačiais metais LNK televizija parodė žurnalisto parengtą to paties pavadinimo dokumentinių laidų ciklą. Ten buvo papasakota ir Kazio Jonaičio, vadinto pakelių maniaku, istorija.
