Antradienį teisėjai, teisėsaugos institucijų atstovai ir mokslininkai diskutavo apie kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimų būdų sankcionavimą ir šios informacijos panaudojimą nagrinėjant baudžiamąsias bylas.
Lietuvos apeliacinio teismo ir Vilniaus universiteto Teisės fakulteto surengtoje diskusijoje siekta pasidalinti nuomonėmis apie mokslinius ir praktinius kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo ir jos panaudojimo ypatumus, analizuoti galimus trukdžius, siūlyti sprendimus.
Klaipėdos apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Zigmas Pocius priminė, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo Kriminalinės žvalgybos įstatymas, kuris pakeitė Operatyvinės veiklos įstatymą. „Nors įstatymas ir senas, kai kurios problemos liko senos,“ – pabrėžė Z.Pocius.
Diskusija rutuliojosi apie tai, kad Lietuvoje vykdant kriminalinę žvalgybą asmenys turėtų būti sekami, jų pokalbių klausomasi tik esant būtinybei ir tik turint reikiamas sankcijas.
„Niekas nesako, kad nereikia ypatingų priemonių ypatingiems atvejams, bet tie atvejai tikrai turėtų būti ypatingi“, – sakė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėjas Gintaras Goda.
Uostamiesčio teisėjas Z.Pocius pateikė pavyzdį, kad operatyvinė informacija apie Šilutės sveikatos priežiūros pareigūnus buvo surinkta be leidimo. Tačiau kyšio paėmimo faktas buvo užfiksuotas.
Pirmosios instancijos teismas su įkalčiais sulaikytus asmenis be problemų nuteisė. Apeliacinės instancijos teisėjai atkreipė dėmesį, kad įrodymai byloje surinkti ydingai, tačiau konstatavo, kad korupcijos faktas realiai yra įvykęs, todėl apkaltinamasis nuosprendis įsiteisėjo. Jo nepanaikino ir LAT.
Z.Pocius pareiškė, kad Aukščiausiasis Teismas, jo nuomone, šiurkščiai suklydo: „Šioje situacijoje reikėjo žiūrėti ne į žiniasklaidos spaudimą, o į sausą teisinį reguliavimą.“
Jo teigimu, turint tokius neteisėtus įrodymus, apskritai neturėjo būti įrodinėjama asmens kaltė.
Tai išgirdęs Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas negalėjo tuo patikėti ir kraipė galvą. Parlamentaras klausė, ar šis teismo verdiktas buvo apskųstas Europos Žmogaus Teisių Teismui (EŽTT). Diskusijos dalyviai svarstė, kad Strasbūro šis skundas galėjo ir nepasiekti, nes nuteistieji išvengė laisvės atėmimo, o atsipirkę baudomis galbūt norėjo užmiršti šią istoriją. Tačiau konkrečiai J.Sabatauskui, ar šis skundas tikrai nepasiekė EŽTT, niekas pasakyti negalėjo.
„Šiuo atveju teismas priėmė politinį, o ne teisinį sprendimą. Jei buvo nustatyta, kad įrodymai surinkti neteisėti, asmuo turėjo būti išteisintas. Strasbūro teisme toks asmuo neabejotinai laimėtų. Ir padarytų gėdą mūsų valstybei. Nors ir dabar gėda“, – piktinosi Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas.
„Nereikia šaudyti visais atvejais iš patrankos į žvirblį“, – prokuroras I.Mikelionis sutiko, kad labai dažnai siekiant ištirti nusikaltimus ar užkirsti kelią naujiems pakanka įprastų teisėsaugos darb metodų, o taikyti ypatingas operatyvines priemones nėra būtina.
Klaipėdos apygardos teismo atstovas Z.Pocius pripažino, kad Lietuva Strasbūro teisme jau turi karčios patirties. Teisėjas pateikė pavyzdį, kaip mūsų šalies teisėsaugininkai jau beveik atprato taikyti nusikalstamos veikos imitavimo modelius, nors anksčiau tai būdavo itin madinga. „Anksčiau vos ne kasdienis reikalas buvo nusikalstamos veikos modelio imitavimas, bet kai bylos pateko į Lietuvos Aukščiausiąjį ir Strasbūro teismus, tų bylų sumažėjo,“ – pabrėžė Z.Pocius.
Diskusijos metu taip pat buvo pateiktas pavyzdys apie bylą, kurią Strasbūro teisme prieš nuteistą savo pilietį pralaimėjo Bulgarija. EŽTT aiškiai pasakė, kad asmens atžvilgiu negali būti sankcionuojamas visas slapto sekimo spektras. Kiekvienu atveju turi būti konkrečiai nustatyta ir pagrįsta, kas ir dėl ko turėtų būti kontroliuojama.
Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Irmantas Mikelionis aiškino, kad sukonkretinti būsimas kontrolės priemones ne visada įmanoma.
I.Mikelionis pateikė pavyzdį apie tai, kaip per pastaruosius dešimt metų keitėsi mobilusis telefonas. Anksčiau jo kontrolė reikšdavo, kad agentai seka, ką pašnekovai vienas kitam pasako, ir tiek. Dabar pareigūnai net patys nežino, ką gali sužinoti kontroliuodami šią elektroninio ryšio priemonę, nes išmaniuoju galima siųsti laiškus, perduoti vaizdo ir garso informaciją, bendrauti per „Skype“, atlikti finansines operacijas.
Diskusijos dalyviai pabrėžė, kad tais atvejais, kai kreipiamasi į teismą dėl leidimo taikyti kriminalinės žvalgybos priemones, turi būti pateikiama pakankamai duomenų ir motyvų, be to, tie duomenys turi būti patikimi. Mat operatyvinių tarnybos atstovai dažnai argumentuoja, kad negali būti itin atviri, nes patys labai griežtai tvarkosi su įslaptintais duomenimis.
„Kriminalinės žvalgybos subjektai rezervuotai žiūri į duomenų pateikimą teisme. Bet su tokiu itin atsargiu požiūriu sklandžiai dirbti sunku“, – Z.Pocius kalbėjo apie tai, kad teisėjai gali pritarti kriminalinės žvalgybos priemonėms tik įsigilinę į situaciją.
Anot teisėjo, pareigūnams, kurie kreipiasi į teismą dėl leidimo ką nors sekti, turėdami pirminę informaciją apie kažkieno daromas ar planuojamas nusikalstamas veikas, paprastai užduodamas toks standartinis klausimas: „Kiek patikimas tas jūsų šaltinis?“
Z.Pocius pats pratęsė šią mintį: „Standartinis ir atsakymas – labai patikimas.“
„Nereikia šaudyti visais atvejais iš patrankos į žvirblį“, – prokuroras I.Mikelionis pabrėžė, kad labai dažnai siekiant ištirti nusikaltimus ar užkirsti kelią naujiems pakanka įprasto teisėsaugos darbo, o taikyti ypatingas operatyvines priemones nėra būtina.
Teisėjas Z.Pocius svarstė, kad kol kas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir EŽTT nepasiekė bylos, kuriose aukščiausios instancijos teisėjams tektų pasisakyti dėl kriminalinės žvalgybos priemonių taikymo teisėtumo, pagrįstumo. Kai bus suformuota aukščiausiojo lygio teismų praktika, tikėtina, galimų piktnaudžiavimų ir pažeidimų sekant žmones, slaptai renkant apie juos informaciją turėtų mažėti.
Aukščiausiojo Teismo atstovas G.Goda akcentavo, kad EŽTT yra pasisakęs ne tik dėl piktnaudžiavimų taikant nusikalstamos veikos imitavimo modelį, bet apskritai dėl visų specialiųjų kriminalinių tyrimo technikų. „Svarbiausias Strasbūro išaiškinimas yra, kad jeigu tos specialiosios technikos yra naudojamos, turi būti aišku, kodėl tai daroma,“ – kalbėjo G.Goda, pabrėžęs, kad tokios kraštutinės priemonės visuomet yra susijusios su įsibrovimu į žmogaus teisių sferą, todėl turi būti naudojamos saikingai ir atsakingai.
Diskusiją moderavęs Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės katedros vedėjas profesorius Gintaras Švedas apibendrino, kad nors Kriminalinės žvalgybos įstatymas yra priimtas kaip laikinas, šiuo atveju gali tekti vadovautis liaudies išmintimi: stabiliausia tai, kas laikina. „Todėl tikrai ieškokime būdų, kaip su šiuo įstatymu sugyventi“, – teisėsaugininkų ir teisėjų bendruomenę ragino G.Švedas.
Antradienio diskusiją profesorius užbaigė taip: „Jeigu mes naudojame kriminalinės žvalgybos specialiąsias priemones tam, kad keliaudami į teismą, į bylą turėtume teisėtą įrodymą, Europos Žmogaus Teisių Teismas sako vienareikšmiai: teismas jį priims tik tada, kai jis gali būti patikrintas. Kad ir koks slaptas jis būtų, jei to įrodymo patikrinti neįmanoma, jis ir nebus vertinamas kaip įrodymas.“
 |
| Irmanto Kuzo/NTA nuotr./Susirūpinę diskusijos dalyviai (iš kairės) Gintaras Goda, Egidijus Žironas, Gintaras Švedas ir Zigmas Pocius |
