Po to, kai šeštadienio rytą visą Lietuvą sukrėtė kraupus dviejų kūdikių nužudymas Saviečių kaime (Kėdainių r.), mūsų šalies visuomenė karštai aptarinėja visus šiuos klausimus.
15min interviu aktualia tema – su sociologu, kriminologu, filosofu Aleksandru Dobryninu.
„Dažnai sakoma, kad ne griežta bausmė, o jos neišvengiamumas saugo nuo baisių nusikaltimų. Šiuo atveju įtariamasis, regis, neturėjo nė menkiausio šanso likti nenubaustas. Kodėl jis galėjo taip pasielgti?“ – 15min pasiteiravo 60-mečio profesoriaus.
– Reikia ištirti tą žmogų. Nes nesuprantamas jo elgesys. Visiškai nesuprantamas.
Kol kas dar nenustatyta, kodėl tas žmogus padarė tokius dalykus. Kalbama, kad jis ne visai sveikas, gali turėti tam tikrų problemų. Vadinasi, pati geriausia išeitis yra ne bausmė, o tokių dalykų prevencija.
– Ar jums šiuo atveju buvo lengva patikėti, kad savo vaikus, kaip įtariama, paskandinęs tėvas net nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio?
– Mano galva, mes per daug kalbame apie alkoholį. Noriu pasukti klausimą kiek kitu rakursu – o kodėl žmonės geria, kodėl mūsų šalyje yra toks didelis alkoholio vartojimas? Juk niekas neverčia, vadinasi, yra kažkoks poreikis.
Bausmė niekuomet neturi būti per didelė, ji neturi virsti kerštu.
Blogas auklėjimas, bloga valia ar vis dėlto dar kažkas yra tas dalykas, kuris priverčia žmones be saiko gerti? Supraskite, kad alkoholis gali būti ne tik priežastis, bet ir pasekmė – kalbant tiek apie socialinius procesus, tiek apie psichologinius procesus.
Kartais alkoholis vartojamas kaip pabėgimas nuo problemų, kurios šiandien iš tiesų egzistuoja visuomenėje. Tai galbūt visų pirma pradėkime su šaknimis rauti tas visuomenės problemas? O jau paskui kalbėsime apie alkoholizmo žalą visuomenei. Nereikia mitologizuoti alkoholio. Veikiau tai yra indikatorius, rodantis, kad kažkas negerai su visuomene, kad žmonės nuo kažko bėga.
– Kaip gimsta tokie kraupūs nusikaltimų scenarijai? Ar nusikaltėliai spontaniškai planuoja, kad būtų kuo baisiau? Kas lemia, kad vaikams norėjęs pakenkti tėvas pasirinko tokį drastišką metodą?
– Man būtų sunku kažką apie tai pasakyti. Bet tai iš tikrųjų yra retas atvejis.
Čia galbūt reikėtų klausti psichiatro ar psichologo apie galimus jo motyvus ir apskritai, kas tam žmogui atsitiko. Gali būti prielaidų, apie kurias mes nežinome. Įsivaizduokite, gali būti kažkokie galvoje girdimi garsai ar dar kažkas panašaus.
– Ar tikite, kad šiuo atveju buvo galima išvengti tragedijos?
– Jei iš kažkokių šaltinių mes žinome, kad asmuo yra linkęs smurtauti ar kitaip neadekvačiai elgtis, yra tam tikros, nebūtinai teisinės priemonės, kurias reikia taikyti to žmogaus atžvilgiu. Visų pirma – medicininės priemonės. Šiuo atveju konkrečiai kalbėti dar anksti, nes nežinoma, ar tas žmogus tai padarė sąmoningai.
Jeigu taip – laukia teismas ir, savaime suprantama, čia turi būti gana griežta bausmė už tokį nusikaltimą. O jeigu asmuo bus nepakaltinamas, jį teks gydyti.
– Jei asmuo galės atsakyti už savo veiksmus – kokios bausmės nusipelnė?
– Supraskime, kokia yra bausmės paskirtis. Kokia yra bausmės politika, kuri formuojasi daugmaž nuo XVIII amžiaus pabaigos? Bausmės taikinys yra ne pats žmogus, kuris padarė nusikaltimą, bet visa visuomenė. Visuomenės nariams parodoma, kad yra tokia riba, kurios nevalia peržengti. Priešingu atveju žmogus bus nubaustas.
Antras svarbus dalykas – visuomenė tokiu atveju solidarizuojasi. Visuomenei svarbu pamatyti, kad ji turi tam tikras vertybes, kurios yra saugomos. Šiuo atveju ta vertybė yra gyvybė. Jei valstybė neatliktų tokios funkcijos, visuomenei tikrai būtų nesuprantama, ar ta valstybė mus saugo, ar ne.
O individuali funkcija tos skiriamos bausmės – savotiškas atpildas už padarytą nusikalstamą veiką.
– Pavartojote žodį „atpildas“. Tačiau šiuo atveju jis nereiškia principo „akis už akį“?
– Ne, jokiu būdu. Grįžtant prie klasikinės bausmės sampratos, buvo manoma, kad žmogus nusikalsdamas siekia arba kažkokio malonumo, ar naudos, ar kažko panašaus. Jei iš padaryto nusikaltimo gaunama kokia nors nauda ar malonumas – bausmės principas yra tai iš nusikaltėlio atimti. Nusikaltimas ir bausmė už jį turi būti proporcingi, tarp jų turi būti išlaikoma pusiausvyra.
Jei nusikaltėlis galvoja, kad turės tam tikrą naudą ar malonumą – svarbiausia jam siunčiama žinia yra, kad iš tas malonumas ar ta nauda bus atimta. Kartu tai yra ir žinia visai visuomenei: nebandykite to daryti.
Vadinasi, bausmė niekuomet neturi būti per didelė. Kitaip tariant, ji neturi virsti kerštu. Bet ji neturi būti ir per maža, kad nebūtų manoma, jog nusikaltimas gali būti toks verslas, kur vis tiek gausite daugiau, negu prarasite. Tai – klasikiniai principai, ir mes šiais laikais nesame niekur toli pažengę nuo tokios sampratos.
– Kaip jums skamba po kiekvieno rezonansinio nusikaltimo kylančios diskusijos ir raginimai grąžinti Lietuvoje mirties bausmę?
– Taip, čia įprastas dalykas. Kiekvienam žmogui būna šokas ir tokia reakcija yra suprantama. Kiekvienas priima tai gana asmeniškai ir susimąsto, tarp kokių žmonių mes gyvename ir ar mes esame saugūs. Įžvelgiu tame ir teigiamus dalykus: tai reiškia, kad visuomenei ne tas pats. Žmonės, siekdami bendro saugumo, solidarizuojasi, ieško sprendimų.
Tačiau yra paprastas patarimas: niekada nebandyk priimti kažkokio itin svarbaus sprendimo, kai esi susijaudinęs. Mažų mažiausiai – paskaičiuok iki 10. Sprendimas turi būti priimtas šalta galva, o ne pasikarščiavus.
Jei ką nors labai svarbaus nuspręsi dabar, kai tau labai skauda, praėjus tam tikram laikui pamatysi, kad tas sprendimas, ko gero, nebuvo pats geriausias.
Šiuo atveju reikia ne paskubomis grąžinti mirties bausmę, o ramiai pagalvoti, ką daryti, kad ateityje tokie dalykai nepasikartotų.
– Ką reikėtų daryti, į ką koncentruotis?
– Reikia atkreipti dėmesį į socialinę ekonominę aplinką. Ji neabejotinai skatina tokius dalykus. Dar galvokim apie psichologinius veiksnius. Galbūt netgi biologinius veiksnius – jų irgi negalime ignoruoti. Jei norime, kad tokių nutikimų būtų kuo mažiau, nereikia dabar pulti visiems kapoti rankas ir galvas, o investuoti į mūsų socialinį, psichologinį, biologinį saugumą.
