E.Kručinskienė buvo išteisinta tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose. Tačiau šiuos nuosprendžius prokuratūra apskundė LAT.
Kasacinės instancijos teismas pritarė teismų išvadoms, kad motinos veiksmai, kai ji viešoje vietoje, matant liudytojams, kelis kartus sudavė savo dvejų metų sūnui delnu per sėdmenis ir rankas, jam nepaklusus ir pavojingai bėgant dviračių tako link, nebuvo tinkamas vaiko drausminimo būdas, tačiau jos tyčia pažeisti viešąją tvarką, patikimais bylos duomenimis, nenustatyta, taip pat neįrodyti būtinieji inkriminuotų nusikalstamų veikų padariniai – fizinio skausmo sukėlimas mažamečiui bei visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas.
Be to, Teismas konstatavo, kad E.Kručinskienės veiksmų paskatos buvo išimtinai asmeninės, nulemtos jos atsakomybės už mažametį vaiką, siekiant jį sudrausminti, kad šis ateityje nesielgtų pavojingai, o ne norint sukelti jam fizinį skausmą ir savo veiksmais įžūliai trikdyti visuomenės rimtį ar tvarką.
Žemesnės instancijos teismai įvertino visas nagrinėjamo atvejo subjektyvias ir objektyvias aplinkybes, situacijos kontekstą, turinčius įtakos sprendžiant dėl E.Kručinskienės veiksmų atitikties baudžiamajame įstatyme įtvirtintų nusikalstamų veikų sudėtims, kaip antai: smūgiai vaikui per sėdmenis buvo suduoti per viršutinius drabužius (per sauskelnes ir kombinezoną); sužalojimų nesukėlė, tiek per vaiko sėdmenis, tiek per rankas suduota delnu; smūgiai suduoti ne siekiant fizinio skausmo, o turint tikslą vaiką sudrausminti, paauklėti, kad jis klausytų motinos liepimo nebėgti į pavojingą vietą; smūgiai lydimi motinos pabarimo ir draudimo nuo jos bėgioti, tai irgi galėjo sukelti vaiko verksmą; po smūgių sudavimo liudytojui filmuojant E.Kručinskienės šeimą vaikas neverkė, ramiai ėjo vedamas motinos ir pan., – rašoma LAT pranešime spaudai.
Bylos duomenimis, liudytojai jautriai sureagavo į tokį motinos poelgį su vaiku, pranešė Bendrajam pagalbos centrui, tačiau tai neturėtų lemti išvados, kad visi nusikaltimų sudėčių požymiai yra nustatyti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas reikšmingas ir tuo požiūriu, kad, akcentuojant vaiko, ypač mažamečio, teisių apsaugos ir interesų užtikrinimo pagal teisės aktus, jo auklėjimo tik pozityviais būdais svarbą, kiekvienu atveju, kai sprendžiamas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 3 dalį klausimas, būtina įvertinti susiklosčiusios situacijos pobūdį Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme nurodytu smurto prieš vaiką apibrėžties aspektu, siekiant išsiaiškinti, ar tam tikra tėvų fizinė jėga vaikui buvo panaudota siekiant išvengti didesnio pavojaus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei ir to negalima pasiekti kitomis priemonėmis, ar atitinkama motinos ar tėvo reakcija buvo sukelta trumpalaikės panikos, bejėgiškumo ir nevilties dėl netinkamo vaiko elgesio.
Dėl aptartų įstatymų įtvirtinto reguliavimo ir bendražmogiškų santykių ypatumų BK 140 straipsnio 3 dalies taikymo klausimai sprendžiami kiekvienoje teisinėje ir faktinėje situacijoje individualiai.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Didelio rezonanso visuomenėje sulaukęs ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas po to, kai 2018 metų rugsėjo 29 dieną Bendrajame pagalbos centre gautas pranešimas apie Kauno Panemunės parke praeivio pastebėtą moterį, kuri sudavė mažamečiam vaikui.
Vykstant ikiteisminiam tyrimui, tarnybos nusprendė vaikus iš šeimos paimti.
Vaikų teisių specialistai teigė, kad mažamečiai iš šeimos paimti dėl jiems grėsusio pavojaus, šeimai nesutikus bendradarbiauti su policijos pareigūnais ir vaiko teisių apsaugos darbuotojais, tačiau pripažino, kad reaguojant į situaciją padaryta klaidų.
Tai, kad vaikams šeimoje buvo kilęs realus pavojus, yra pripažinęs ir teismas.
Vaikai šeimai vėliau buvo grąžinti.
