Tuo pat metu policija pasibeldė į Algimanto Vertelkos buto duris Vilniuje. Kitą dieną po sulaikymo operacijos policijos ir prokurorų grupė pradėjo atkasti „tulpinių“ aukų kūnus.
Pergalės teisme siekiantys pareigūnai negalėjo daryti jokių klaidų – reikėjo surinkti visus įrodymus, prakalbinti įtariamuosius ir neleisti jiems suderinti parodymų.
Sulaikytuosius kruopščiai izoliuoja
Pareigūnai sulaikytuosius privalėjo saugoti ne tik vieną nuo kito, bet ir nuo savęs pačių: visi žino gaujos viduje vyravusią taktiką – nekalbėk, o geriau nusižudyk.
Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras Algirdas Matonis sako, kad pareigūnams teko viską organizuoti taip, kad visi sulaikyti žmonės būtų paskirstyti po skirtingus tardymo izoliatorius, areštines, kad dirbant būtų užtikrinta visiška izoliacija.
„Kad nebūtų kartais taip, kaip yra atsitikę ankstesnėse bylose, ankstesniuose tyrimuose dirbant būtent su „tulpinių“ grupuotės nariais, kuomet jie tarp savęs galėdavo tyrimo metu komunikuoti, spręsti klausimus, kas kokiu atveju galėtų duoti parodymus ar neduoti“, – kalba A. Matonis. Baimintis nelegalių susitarimų teisėsaugininkai turėjo pagrindo. Parodymus duodantis grupuotės narys Dainius Skačkauskas pasakojo, kad ankstesnio sulaikymo metu net areštinės sienos neapsaugojo nuo lyderių grasinimų.
„Vieną gražią dieną pas jį į kamerą buvo įvestas Baltušis, kuris sudėliojo, kaip jis turi šnekėti, kokia turi būti gynybinė linija ir panašiai“, – pasakoja A. Matonis. Anot jo, tuo metu Lietuvoje buvo du pagrindiniai izoliatoriai – Lukiškių ir Šiaulių. Lukiškėse situacija esą buvo geresnė, čia buvo įmanoma izoliuotai laikyti keletą žmonių. Tuo metu Šiauliuose buvo problemiška uždaryti bent porą žmonių, užtikrinant, kad jie bus izoliuoti ir vienas nuo kito, ir nuo išorės.
Pareigūnai nusprendžia, kad sulaikyti įtariamieji bus laikomi ne tik tardymo izoliatoriuose, bet ir skirtingų miestų areštinėse. „Tulpiniai“ išvežiojami po Vilnių, Trakus, Ukmergę, Šalčininkus.
Pareigūnai kalba, kad nusikaltėlių buvimo vietomis tuo metu manipuliuota ne vien dėl to, kad būtų išvengta nereikalingų kontaktų, tačiau ir specialiai juos provokuojant. „Darydami tam tikras operatyvines kombinacijas darėm ir tokius variantus, kad vienas kitą pamatytų kažkur per atstumą, kad galbūt net galėtų mimika ar žodžiais pasikeisti – (to reikėjo) dėl tam tikrų mūsų tyrimų taktinių elementų“, – pareigūnų taktiką aiškina A. Matonis.
Saugojo ir nuo savižudybės
Teisutis Vėbra, tuometinis Kriminalinės policijos komisaras inspektorius, teigia, kad viską reikėjo sustyguoti taip, kad greta nebūtų vienučių, kuriose gali kalėti bent per kitus galimai pažįstami žmonės, parinkti patikimą personalą.
„Šalimais esančiose kamerose kontingentas buvo parenkamas taip, kad tai būtų ne Kauno grupuotėms priklausantys asmenys, per kuriuos galėtų palaikyti ryšį su jiems reikiamais asmenimis. Tai galbūt atrodo nematomas darbas, bet reikėdavo net parinkti personalą, kuris galėtų atnešti kažkuriam įtariamajam maistą, kuris galėtų išvesti pasivaikščioti“, – apie ypatingas atsargumo priemones kalba T. Vėbra.
Vienutės ir ypatinga izoliacija apsaugoja bylą tiriančius pareigūnus nuo informacijos nutekėjimo, tačiau tokiomis sąlygomis atsiranda kitokių pavojų.
Pirmasis nepriklausomos Lietuvos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos viršininkas Alvydas Sadeckas pastebi, kad apsaugoti nuo išorės veiksnių dar ne viskas: „Minėjote, kad kameroje laikėte vieną įtariamąjį, bet tai gresia pasikėsinimu į savo gyvybę. Šitą klausimą irgi reikėjo spręsti.“
Kalbėdamas kolegos iškeltu klausimu A. Matonis pabrėžia, kad buvo nuolat stebima kalinių psichologinė būklė, kad neatsitiktų nelaimė. Pasak jo, buvo atvejų, kai pareigūnai išgelbėjo gyvybes. „D. Skačkauskas pats pasakojo, kad vienu metu jį buvo užvaldžiusi mintis žudytis“, – sako A. Matonis.
Vieno įtariamojo pareigūnams nepavyko išsaugoti. 2002 metų lapkričio 1-ąją, prabėgus metams nuo sulaikymo, kameroje nusižudė Valdas Blinkevičius. Panevėžietis atrodė jau susitaikęs su padėtimi, buvo pradėjęs duoti parodymus, tad jo poelgis pareigūnams buvo netikėtas.
Šturmas sukėlė šoką
Tuo metu, kai pareigūnai dirbo su sulaikytais „tulpinių“ gaujos nariais, vienas „tulpinis“ vis dar buvo laisvėje. Audrių Andrušaitį buvo planuojama sulaikyti kartu su V. Baltušiu ir A. Vertelka, tačiau paskubinus operacijos pradžią pareigūnams teko keisti planus – jie A. Andrušaičio buvimo vietos tą konkretų vakarą nežinojo.
A. Andrušaičiui pavyko slapstytis pusantro mėnesio. Visą laiką jis praleido Panevėžyje. „Tulpinių“ grupuotėje galiojo griežta tvarka: išvažiuoti iš miesto be vadeivos leidimo – griežtai draudžiama. Grupuotės viduje tvyrojusį fanatizmą atskleidžia tai, kad šios taisyklės A. Andrušaitis laikėsi net po visų bendrų sulaikymo, kai policija jį spaudė iš visų pusių.
Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras A. Matonis prisimena, kad ieškant A. Andrušaičio turėta įvairios informacijos apie jo slapstymosi vietą, tačiau vėliau paaiškėjo, kad jis slėpėsi konspiraciniame bute Panevėžyje, nes neturėjo V. Baltušio leidimo išvykti, nors šis jau buvo sulaikytas.
„Stebėdami aplinką, artimuosius, radom butą, ir kartu su „Aro“ pareigūnais jį šturmavom. Žinojom, kad jis turi ginklą ir gali bandyti nusižudyti arba šaudyti į puolančiuosius. Tai buvo irgi labai žaibiškai atlikta operacija“, – atskleidžia A. Matonis.
Antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ vadas Viktoras Grabauskas, prisimindamas A. Andrušaičio sulaikymo operaciją, sako, kad butas buvo šturmuotas staigiai, sulaikomasis nespėjo nė pasipriešinti: „Jis buvo labai nustebęs, kad greitai jo kambaryje, kur jis žiūrėjo televizorių, nei iš šio, nei iš to atsidūrė pareigūnai. Jam buvo šokas.“
Kaip juos prakalbinti?
Po šios sulaikymo operacijos teisėsaugininkai savo rankose turėjo visus pagrindinius „tulpinių“ gaujos žmones. Vyko intensyvus darbas, bandant prakalbinti „tulpinius“.
A. Matonis sako, kad su sulaikytaisiais, ypač gavusiais liudininko ar nukentėjusiojo statusą, buvo bendraujama viską aiškinantis iki smulkmenų, kurios vėliau padėdavo tyrime. Anot jo, šansas išsipasakoti, pasiaiškinti, peržengti savo nusistatymą atkakliai tylėti buvo duotas visiems – ir sulaikytiesiems „tulpinių“ gaujos lyderiams.
„Tik lyderiams nebuvo žadama neįmanomų dalykų, žadama tai, kas įmanoma pagal procesą. Antraeilės svarbos žmonių (…) pagal tuo metu galiojusius įstatymus buvo galima nepatraukti baudžiamojon atsakomybėn, jeigu jie bendradarbiauja“, – sako A. Matonis.
Tam tikrais atvejais leisdavome, kaip sakydavome, sunkiąją artileriją – Artūrą Urbelį. Jis per penkias minutes išsakydavo savo poziciją įtariamajam, trenkdavo durimis ir išeidavo.
T. Vėbra teigia, kad nebuvo vienos bendros tvarkos bandant prakalbinti nusikaltėlius. Pareigūnai įvertindavo, kokiose operacijose grupuotės narys dalyvavo, ką jis galėtų papasakoti ir pagal tai apgalvodavo darbo metodiką. „Ar eina prokuroras ir operatyvinis darbuotojas, ar tik operatyviniai pradeda kalbą, žiūrim pagal jo situaciją.
Taisyklių nebuvo. Tam tikrais atvejais leisdavome, kaip sakydavome, sunkiąją artileriją – Artūrą Urbelį. Jis per penkias minutes išsakydavo savo poziciją įtariamajam, trenkdavo durimis ir išeidavo. Pavyzdžiui: „Tau leidžiame dvi dienas pagalvoti.“ Dvi dienas pagalvojo, nesugalvojo nieko, tada jau eidavome mes, operatyviniai darbuotojai, ir bandydavome žmogų išvesti iš to tunelio“, – nusikaltėlių prakalbinimo metodus atskleidžia T. Vėbra.
Atsiverdavo ne kiekvienam
„Tulpinių“ nusikaltimus narplioję pareigūnai pasakoja, kad iš pradžių kiekvienas šiek tiek bendravo su visais įtariamaisiais. Buvo stebima jų reakcija, sprendžiama, kuriam pareigūnui įtariamasis greičiausiai atsivers. Tarp kriminalistų buvo ir tam tikra specializacija – vieni geriau pažinojo vienus „tulpinius“, kiti – kitus.
T.Vėbra pabrėžia, kad, kad vien kalbomis žmogaus neprakalbinsi. Nusikaltėliams svarbu, kaip pareigūnas elgiasi, kaip pasisveikina, svarbi jo veido išraiška. „Labai dažnais atvejais, ir „tulpinių“, ateidavau ir sakydavau: „Aš toks ir toks darbuotojas, dirbu tiek ir tiek metų, turiu du vaikus, žmoną, gyvenu iš algos.“ (…) Žmogui išaiškini, kad esi žemės kirminas, jis – irgi žemės kirminas, aš vienoj barikados pusėj, tu – kitoj, bet abu esam žmonės. Nori, kad būtų geriau? Aš irgi noriu, kad būtų geriau. Po visų tokių ilgų dėlionių pasimatydavo, kad vienas nori bendrauti su vienu, kitas – su kitu“, – kalba T. Vėbra. Jis atkreipia dėmesį, kad toks darbas turi būti komandinis, pareigūnai turi justi ir kolegų, ir aukščiausios vadovybės palaikymą.
A. Matonis papildo, kad prie šio tyrimo vieningai dirbo skirtingo rango pareigūnai, jis tai prisimena kaip kolegiško, tarpusavio pasitikėjimu grįsto darbo pavyzdį. „Tuo metu buvo labai didelis pasitikėjimas ir užsidegimas tarp mūsų ir prokurorų, atsirado didelė bendrystė ir pasitikėjimas“, – pasakoja A. Matonis.
Formaliai vykdomiems tyrimams vadovauja prokuroras, jis kontroliuoja visų prie bylos dirbančių tyrėjų veiksmus. Formalus požiūris ir teisėsaugos institucijų susiskaldymas leido organizuotoms gaujoms įsitvirtinti Panevėžyje. Nusikaltėlius sutriuškinti buvo galima tik dirbant drauge.
Policijos kriminalistai pabrėžia, kad tiriant šią bylą prokurorai nebuvo tik oficialius parodymus fiksuojantys asmenys. Jie ėmėsi tų pačių darbų, kurie pagal pareigybines instrukcijas priklausytų policijos tyrėjams.
A. Matonis sako, kad dirbant prie šios bylos buvo pamiršta praktika, kai prokuroras atlieka tik prokuroro funkciją, tardytojas tik tardo, operatyvinis darbuotojas dirba tik operatyvinį darbą: „Visos grandys dirbo bendrai ir mes po to, ypač su prokuratūros, ONTT (Organizuoto nusikaltimumo tyrimo tarnybos) padaliniais susibendravome kaip niekada anksčiau.“
Darbininką pavertė neįgaliuoju
Prisimindamas savo darbo patirtį, A. Sadeckas sako, kad dirbant su nusikaltėliu itin svarbu, kaip sutari su savo porininku. Jis prisimena, kad dirbant su vienu gerai žinomu nusikalstamo pasaulio lyderiu, jo porininkas aiškiai parodydavo žiūrintis į jį kaip į šiukšlę. Ir tai trikdydavo darbą. „Jis (nusikaltėlis) sako: „Patraukit, viršininke, negaliu su juo sėdėti.“
O jis ateina. Sakau: „Ar gali bent nusišypsoti?“ O jis: „Negaliu, jis man vis tiek šiukšlė.“ (…) Pasakai vieną frazę, o kitas, kuris nepagauna minties, gali viską sugadinti. Poros turi būti labai suderintos“, – teigia A. Sadeckas. T. Vėbra pritaria, kad dirbant kolegos turi turėti vieną poziciją, nekalbėti sulaikytajam skirtingų dalykų.
Susidėlioję strategiją pareigūnai pradeda darbą su „tulpinių“ gaujos lyderiais. Jų rankose – A. Andrušaitis, A. Vertelka ir pagrindinis „tulpinių“ žmogus – V. Baltušis. Iš D. Skačkausko pasakojimų kriminalistai jau žinojo apie dalį grupuotės nusikaltimų. Tačiau buvo galima nuspėti – jų rankos prisidėjusios prie kur kas daugiau žmogžudysčių.
T. Vėbra pripažįsta, kad V. Baltušis buvo tas asmuo, iš kurio pareigūnai nesitikėjo išgirsti jokios informacijos: „Jis buvo ta figūra, kuri visiems sakydavo: jeigu nori kalbėti – liežuvį praryk. Mes buvo įsitikinę, kad iš jo mes nieko gero nesulauksim.“
A. Matonis prisimena, kad apie V. Baltušį pareigūnai buvo prisiklausę daugybę įvairių pasakojimų. Esą „tulpiniai“ mokėjo savo nusikaltimus susukti taip, kad įtarimų šešėlis nekristų ant jų. O didžiausiu chameleonu ir veidmainiu buvo vadinamas lyderis V. Baltušis.
Pamatęs, kad jo bute meistras neva nekokybiškai kloja parketą, darbininką V. Baltušis žiauriai sumušė – sulaužė šonkaulius, sudaužė galvą.
„Vienas žmogus sakė, kad V. Baltušis gali būti 25 pavidalų. Gali būti lipšniausias, gražiausias, mieliausias, o gali būti ir žiaurus, ir agresyvus, nenusakomo būdo. Jis fiziškai tikrai labai stiprus vyras, įvaldęs kovos menus, buvęs boksininkas. Bet kokioje situacijoje jam pereiti nuo linksmo bendravimo (prie agresyvaus) nesunku. Jeigu kažkas pažiūrėjo ne taip ar pasakė, susidoroti su tuo žmogumi jam – viens du trys“, – apie centrinę gaujos figūrą kalba A. Matonis.
Kaip nevaldomo V. Baltušio būdo pavyzdį pareigūnai prisimena jo bute dirbusio meistro lemtį. Pamatęs, kad jo bute meistras neva nekokybiškai kloja parketą, darbininką V. Baltušis žiauriai sumušė – sulaužė šonkaulius, sudaužė galvą.
Išsigando juodos katės
Greta nepaprasto žiaurumo pareigūnams įstrigęs V. Baltušio aplinkos žmonių pasakojimas apie nepaprastą „tulpinio“ tikėjimą pseudomokslais bei itin didelį norą viską kontroliuoti – net labai asmeniškus dalykus.
Pareigūnai sako, kad gaujos nariai be lyderio leidimo negalėjo pasirinkti net žmonos.
Pareigūnai sako, kad gaujos nariai be lyderio leidimo negalėjo pasirinkti net žmonos.
A. Matonis pasakoja apie Ėriškių pirtyje vykusius balius, kur buvo stebimos ir vertinamos gaujos narių žmonos ar draugės. Anot jo, gaujos galva tikėjo ir prietarais, ir zodiako ženklais, netgi sapnais.
Nuo susapnuotų sapnų priklausydavo ir planuojamos operacijos, nužudymai. Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras prisimena liudininkų pasakotą atvejį, kai gaujos nariai visą savaitę buvo bet kada pasiruošę vykti į rimtą operaciją ar nužudymą. Staiga lyderiai pareiškė, kad operacijos nebus, viskas atšaukiama. A. Matonio spėjimu, operacija galėjo būti atšaukta ir dėl blogo sapno ar nepalankaus horoskopo. „Katinai perbėgo ar neperbėgo kelią – visi šitie dalykai pas juos buvo giliai pasąmonėje“, – aiškina A. Matonis.
Pasakojimas apie kelią perbėgusį katiną net atrodo pernelyg makabriškas, kad būtų tikras. Liudininkai pareigūnams papasakojo, kad katiną „tulpiniai“ vaikėsi automobilyje veždamiesi surištą Marščionką. „Valandą vaikydavo po laukus, kol atvydavo tą katiną prieš mašiną, nors mašinoje veždavosi pagrobtą žudyti žmogų. Trasoje sustoję tą katiną vaikydavosi su automatais, kadangi jis – blogas ženklas, nesvarbu, kad tuo metu gali atvažiuoti policija“, – absurdišką situaciją piešia A. Matonis.
Smurtavo prieš savo moteris
Greta istorijų apie prietarus ir sapnų aiškinimus išgirdus pasakojimus apie ypatingus gaujos susirinkimus, „tulpinių“ grupuotė darosi panaši į okultinę sektą.
A. Matonis pasakoja, kad grupuotėje vykdavo visuotiniai pasitarimai, kaip normalioje įmonėje, tik vidury nakties, laukuose. „Bet ne telefonais organizuojama, o pasakoma prieš keletą dienų paskutinio susitikimo metu – susitiksim ten ir ten, tokią ir tokią valandą“, – kalba A. Matonis.
Su pareigūnais bendradarbiavęs D. Skačkauskas pasakojo, kaip sunku būdavo išsiruošti į tokius naktinius susirinkimus, namuose paliekant žmoną ir vaiką. Tačiau 2–3 valandas pabuvęs susirinkime, kur būdavo aptariami einamieji reikalai, paskirstomi darbai ir panašiai, jis esą namo grįždavo tiesiog pasišokinėdamas. „Viskas aišku, gyvenimas gražus – kaip hipnozės seansas. Prieita buvo prie tokių valdymo formų, kurios ilgą laiką davė rezultatą, todėl padaryti revoliuciją, psichologinį perversmą jų galvose tikrai buvo labai sunku“, – teigia A. Matonis.
Su V. Baltušiu susidūrę žmonės pareigūnams pasakojo, kad niekada negalėjai būti tikras dėl jo veiksmų.
Tik sklido baisios legendos – jei su tavimi elgiasi gražiai, reiškia, nedaug liko gyventi. „Jeigu su tavimi lipšniai šnekama, tu bėk nuo jo ir stenkis nesirodyti akyse, nes bet kuriuo momentu gali tapti auka“, – V. Baltušio būdą atskleidžia A. Matonis.
Jis pasakoja, kad ūmų charakterį ir nepaaiškinamą elgesį tekdavo patirti ir lyderių žmonoms. „Sako žmona: „Eisiu ten ir ten.“ Vyras esą sutinka, siūlosi ją pavėžėti, bet nuveža ją iki Nevėžio ir įmeta į upę rudenį. Ta išlipa ir abu grįžta namo“, – lyderių elgesį su savo moterimis detalizuoja tuometinis Kriminalinės policijos komisaras. Jo nuomone, tos moterys juos mylėjo, be to, neturėjo kitos išeities, nes suprato, su kuo gyvena ir kad bet kada pačios gali tapti aukomis.
Už grotų greit palūžo
„Tulpiniai“ susikūrė kaip kiemo draugų gauja. Iš pradžių visi nariai buvo lygūs, tačiau ilgainiui stipriausi, žiauriausi, ginklo gaiduką nuspausti nedvejojantys jaunuoliai išsiveržė į lyderius. „Tulpinių“ galios piramidės viršuje buvo V. Baltušis. Nepaklusti jam, pasipriešinti reiškė mirties nuosprendį.
Panevėžyje siaubą visiems kėlęs tvirtas vyras patekęs už grotų palūžo. Vieną dieną pareigūnai išgirdo tai, ko niekada nesitikėjo.
V. Baltušio parodymai dar plačiau atvėrė „tulpinių“ gaujos žudynių istoriją.
Apie verslininkų Danutės ir Juliaus Džiuvių pagrobimą teisėsaugininkams pasakojo ir D. Skačkauskas, tačiau jis dalyvavo tik nusikaltimo pradžioje.
Kaip įvykdyta egzekucija – jis nematė. Iš pareigūnų pokalbio su V. Baltušiu apie sutuoktinių Džiuvių nužudymą:
– Dar gyvą atsivežėt Danutę prie duobės?
– Taip.
– O kas ją nušovė?
– Aš.
– Tu nušovei... O Julių irgi tu nušovei?
– Taip.*
Pirmoji „tulpinių“ padaryta žmogžudystė pagal V. Baltušio pasakojimą įvyko dar 1993 metais. Važinėdamiesi po miestą jie pastebėjo Aurimą Glebovą. Pasmaugė, nes šis pradėjo juos ignoruoti, pastebėjo juos sekantį. Tikra žudymo karuselė įsisuko po kelių pasikėsinimų į „tulpinių“ lyderius. Per vieną iš bandymų buvo nušautas Žydrūnas Pauša, V. Baltušis atsidūrė ligoninėje. Atsigavęs pradėjo keršto kampaniją. Pirmasis sąraše – Audrius Krivickas.
Kėsinosi ne kartą
Būsima „tulpinių“ auka buvo Krašto apsaugos ministerijos kontržvalgybininkas. Po oficialiomis pareigomis slėpėsi ir nelegali veikla – kontrabanda ir prekyba ginklais. „Tulpiniai“ jo nužudymą 1994 metų liepos 15-ąją kruopščiai suplanavo.
Sekdami A. Krivicką tulpiniai išsiaiškino, kokiu automobiliu jis važinėja, kokie įprasti jo maršrutai. Suplanuoto nusikaltimo vakarą susitikę tulpiniai išsidalino radijo stotis, ginklus, išsiskirstė į savo postus.
„Tulpiniai“ nusprendė, kad geriausias metas tai padaryti – surengti pasalą jam grįžtant iš laidotuvių Biržuose.
Per išpuolį žuvo A. Krivickas ir nepilnametis jo kaimynas Marius Kačkys. Kartu su jais važiavusi mergina nenukentėjo. Pabėgę „tulpiniai“ iš pradžių ginklus paslėpė, vėliau – išlydė. Prabėgus dviem mėnesiams po A. Krivicko atėjo Virginijaus Marčionkos eilė. „Tulpiniai“ nusprendė, kad geriausias metas tai padaryti – surengti pasalą jam grįžtant iš laidotuvių Biržuose. Nusikalstamo pasaulio veikėjai ten buvo susirinkę atiduoti paskutinę pagarbą nušautam vietos gaujos lyderiui. „Tulpiniai“ buvo įsitikinę, kad V. Marščionka važiuos šviesiu automobiliu „Mazda“ ir kelyje iš Pasvalio į Panevėžį surengė pasalą.
Per išpuolį žuvo trys iš keturių automobilyje važiavusių vyrų. Tačiau pagrindinio taikinio – V. Marčionkos jame nebuvo. Nusikaltimą tiriantys pareigūnai ilgai klaidžiojo neteisingų versijų labirintuose, nes „tulpinių“ su šiuo išpuolių niekas nesiejo.
„Tulpiniai“ netapo įtariamaisiais ir dėl dar vieno pasikėsinimo į V. Marščionkos gyvybę. 1994 metų gruodį ryšių su Latvijos nusikaltėliais turėjęs Saulius Janonis iš Rygos pasikvietė sprogmenų meistrą, kuris sukonstravo bombą ir pritvirtino ją po automobiliu.
Ryte į jį sėdo keturi žmonės. V. Maršionka įsitaisė gale. „Tulpiniai“ sekė iš paskos. Iš pradžių vairavo Algirdas Stundžius, bet sustojęs degalinėje jis susikeitė vietomis su viena iš merginų.
Šis sprendimas kainavo A. Stundžiui gyvybę. V. Baltušiui nuspaudus mygtuką, nugriaudėjęs sprogimas stipriausiai smogė priekinėje keleivio sėdynėje sėdinčiam vyrui. Vairavusi mergina buvo sužalota, o gale sėdęs V. Marčionka su drauge nenukentėjo.
V. Baltušis liko mįslė
V. Baltušis pareigūnams atskleidžia ne tik savo, bet ir bendrų padarytus nusikaltimus. Kilus konfliktui dėl pinigų Valdas Blinkevičius, vadinamas Valdišium, nužudė Laimą Rasiulį. Kūną, padedamas brolio ir dar vieno bendrininko, nuvežė į mišką ir sudegino.
V. Baltušis pareigūnams papasakojo ir policininko Sergejaus Piskunuvo nužudymo aplinkybes. Iš pareigūnų ir lyderio pokalbio apie S. Piskunovo nužudymą:
– Kažko trūksta. Ten trūksta tų variantų. Tas tavo aiškinimas nelabai sueina. Tau užsikirto, tu numetei. Ten paskui tamsoj ieškojo Audrius to ginklo, supranti. Paėmė. Kažkaip nesitiki, kad Audrius galėjo vienas viską taip suveikti, taip šaltakraujiškai. Tvarkingai ten su Piskunovu susitvarkyti vienas ir kontrolinį, ir viską. O tu pabėgai sužeistas. Tai jis vienas ten datvarkė. Ar tikrai taip galėjo būti?
– Taip buvo.*
Pareigūnai prisimena, kad V. Baltušis netgi gailėjosi dėl savo nusikaltimų. „Buvo momentas, kai jis net gailėjosi dėl visų nusikaltimų, dėl nužudytų, dėl artimųjų. Jis rodė pastangas, norėjo surasti užkastą kūną ir atiduoti tėvams“, – teigia tuometinis Kriminalinės policijos komisaras inspektorius.
Artūras Garla. Iš pareigūnų pokalbių su V. Baltušiu:
– Žinok, Virgi, jeigu mes tuos lavonus atiduotume pasilaidot žmonėms, čia būtų didelis pliusas. Būtų didelis pliusas iš vienos pusės, iš tokios moralinės, supranti, pusės, va, ir bent kam galėtume pasakyti esant reikalui, kad Virgis susiprato žmogus, kad negerai darė, negerai gyveno, nusikaltimai buvo daromi, bet žmogus….
– Nu aš nežinau, kaip pasakyt... Taip jaučiuos. Kaip… Aš nenoriu kalbėt dėl tos fizinės, taip sakant, ar ten baudimo to mano, kaip sakant, kiek aš dabar atsiiminėjau, kiek aš...*
T. Vėbra prisimena, kad į nusikaltimo vietą pareigūnų nuvežtas gaujos vadeiva netgi puldavo padėti pareigūnams: „Čiupdavo su antrankiais už kastuvo – vyrai, man nepatogu, pridirbau tokių kiaulysčių, duokit aš padėsiu čia, noriu prisidėti, gal žmonės man atleis. Buvo visiškas asmenybės persimainymas“, – pasakoja T. Vėbra.
Žinoma, jis tuo metu nemiegodavo kameroje, jis stovėdavo ištisas paras. Jam ištino kojos.
V. Baltušio iki galo nesuprato niekas. T. Vėbra prisimena, kaip tyrimo grupė, dirbusi su sulaikytu V. Baltušiu, nusprendė suteikti jam pasimatymą su žmona ir motina. „Pasimatymo metu V. Baltušis čiumpa motinai už gerklės ir, kaip šuo, vos ne kanda į gerklę. Paklaustas, kodėl taip pasielgė, sako: „Neveskite tos raganos pas mane, aš nenoriu jos matyti.“ Taip kalba žmogus apie motiną, kuri užaugino, kuri kovojo, kuri per masinės informacijos priemones per advokatus gynė sūnų. Toks poelgis daug kam buvo nesuprantamas. Reikėtų tai iš psichologinės pusės vertinti, ką reiškia toks žingsnis. Žinoma, jis tuo metu nemiegodavo kameroje, jis stovėdavo ištisas paras. Jam ištino kojos. Baisiausiai ištino kojos“, – apie tuometinę V. Baltušio būklę kalba T. Vėbra.
Pasak jo, apie ištinusias V. Baltušio kojas buvo diskutuojama netgi viešojoje erdvėje. Buvo spėliojimų, kad taip nutiko nuo kokių nors pareigūnų girdomų psichotropinių vaistų, pavertusių kietą gaujos lyderį gležnu vyru, duodančiu parodymus.
Staiga prakalbo, staiga nutilo
Pradėjus bendrauti su pareigūnais pasikeitė ne tik V. Baltušio elgesys. Pakito ir išvaizda. Su juo dirbę pareigūnai prisimena, kad palūžęs V. Baltušis atrodė kaip ramus, niekam pikto nelinkintis žmogus, tyliai pritariamai linksintis galva pareigūnams.
T. Vėbra sako, kad tik vėliau atsukę laiką jie suprato, su kuo turėjo reikalų: „Vedžiodavom liūtą už pavadėlio. Ir tai pamatėme, kai jis bandė pasikarti kameroje, tardymo izoliatoriuje Lukiškėse, kai kalėjimo pareigūnų dėka jis buvo ištrauktas iš kilpos ir kameroje įstatytas didesnis stikliukas nei įprastai“, – sako T. Vėbra.
A. Garla teigia, kad V. Baltušiui sėdint Panevėžio areštinėje, jo kameroje buvo padarytas didelis stiklas, pro kurį atskiras pareigūnas nuolat stebėjo, ką veikia kalinys. T. Vėbra pasako iškalbingą detalę: Lukiškių tardymo izoliatoriuje buvo įstatytas neperšaunamas stiklas. Įniršęs V. Baltušis kumščiu suskaldė stiklą, kurio vienu šūviu nepramuša net kulka.
Įniršęs V. Baltušis kumščiu suskaldė stiklą, kurio vienu šūviu nepramuša net kulka.
Vieną dieną V. Baltušis, kaip netikėtai buvo prabilęs, taip staiga ir nutilo. Prasidėjus teismo posėdžiams jis neigė visus savo pasakytus žodžius. Pareigūnų teigimu, jis bandė parodyti, kad pats yra situacijos auka, o gauja susibūrė tik po to, kai į juos imta kėsintis.
„Tulpinių“ lyderiai jau už grotų. Daugėja įrodymų, kurie užtikrins, kad jie laisvės neišvys ilgus metus. Tačiau kol kas neatsakytas itin teisėsaugininkus dominantis klausimas – kas ir kodėl nužudė prokurorą Gintautą Sereiką.
Tęsinys – kitą savaitę.
LRT TELEVIZIJOS dokumentikos ciklą „Nematoma Lietuvos istorija“ žiūrėkite pirmadieniais 21:30 val.
