Kauno apylinkės teisme penktadienį buvo tęsiamas šios rezonansinės bylos nagrinėjamas. Tik apklausus visus liudytojus, parodymus duos kaltinamoji. Tai gali įvykti tik kitąmet.
Tačiau jos advokatas Justas Jankauskas sutiko 15min.lt atsakyti į labiausiai visuomenę dominančius klausymus: kas įvyko tą lemtingą 2012 m. balandžio 6-ąją Kauno klinikinėje ligoninėje? Kur dingo švirkštai, kuriais suleistas medikamentas? Ar galėjo būti sumaišyti medikamentai? Kodėl nei ligoninė, nei kaltinamoji neatsiprašė mirusio kūdikio tėvų?
Medikų išvados – skirtingos
15min.lt primena, kad iš 6 teismo medicinos ekspertų ir medikų sudaryta komisija paskelbė, jog berniukas D.D. mirė nuo kalio injekcijos. „Ūmi intraveninė intoksikacija kalio chlorido tirpalu. Hiperkalemija“, – rašoma komisijos išvadose. Jomis remiasi ir prokurorai. Kauno klinikinė ligoninė paskelbė, kad kūdikis mirė dėl širdies ligos.
V.Beleškienės gynėjai nesutinka su teismo medicinos ekspertų ir medikų komisijos išvadomis, teigdami, kad visos mirties, kurios priežastis – sustojusi širdis, versijos yra hipotetinės, nes medikų nuomonės yra skirtingos, o tiesioginių kaltės įrodymų, kad slaugytoja suleido kalio chlorido tirpalą, nėra. Kaltinamoji savo kaltės nepripažįsta.
Advokatai taip pat pabrėžia, kad savo darbą netinkamai atliko įvykio vietą apžiūrėję policijos pareigūnai. Jie tik po savaitės susirūpino ieškoti švirkštų, kuriais berniukui buvo suleistas medikamentas. Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl jų veiksmų.
Pažeidžiama nekaltumo prezumpcija
– Kokia yra kaltinamosios netyčiniu vaiko nužudymu Valdarezos Beleškienės savijauta?
 |
| Valdareza Beleškienė su advokatu Justu Jankausku |
– Nenagrinėjant pačios bylos, matau vieną didžiulę problemą. Tam tikri konstituciniai principai yra paminami, turiu mintyje nekaltumo prezumpciją. Man labai keista, kai žiniasklaida sau leidžia publikuoti straipsnius su antraštėmis „Kūdikį pražudžiusi slaugytoja atvyko į teismą“. Taip tarsi konstatuojamos aplinkybės, dėl kurių vyksta didžiuliai ginčai ir dėl ko gali pasisakyti tik teismas.
Mano klientė tikrai negyvena izoliuoto gyvenimo. Turi vaikus, gimines, bendradarbius, kaimynus. O akivaizdu, kad toks žiniasklaidos informacijos skleidimo būdas formuoja išankstinę neigiamą viešąją nuomonę. Ir nesvarbu, kad ji gali labai smarkiai neatitikti faktų, kad ji gali kardinaliai prieštarauti būsimam teismo sprendimui, bet realiai ji jau suformuota.
Net ir kai kurios valdiškos institucijos (prokurorų vieši pasisakymai, – red. past.) deklaruoja, kad kaltės klausimas yra išspręstas. Tokia pozicija stebina.
– Teigiate, kad ikiteisminis tyrimas nebuvo atliktas tinkamai, todėl byla dar negalėjo būti perduota teismui. Ką turite galvoje?
– Teisminio nagrinėjimo metu ryškėja prieštaravimai, kurie galėjo būti pašalinti ikiteisminio tyrimo metu, tačiau tai nebuvo padaryta. Pavyzdžiui, iš penkių reanimacijos procese dalyvavusių gydytojų tik vienas matė širdies veiklos atsistatymą, kiti gi kategoriškai teigia, kad širdies veikla nebuvo atsistačiusi. O jeigu būtų atsistačiusi, jie būtų matę tai ekrane, kuris yra vienas ir matomas visiems. Kas tai – sutapimas, atsitiktinumas, o gal sąmoningas situacijos iškraipymas?
Tai kelia daug abejonių dėl ikiteisminio tyrimo objektyvumo. Manome, kad jos ir nebus pašalintos, nes ikiteisminis tyrimas buvo atliktas skubotai, neobjektyviai.
Mirties versijos – hipotetinės
– Medikai liudija, kad, pradėjus kūdikio gaivinimą, viena iš galimų širdies sustojimo priežasčių buvo, kaip įtariama, kūdikiui suleistas kalio tirpalas.
– Tiek kūdikio gaivinimo metu, tiek atliekant ikiteisminį tyrimą buvo keliamos visos galimos hipotetinės mirties priežasties versijos.
Gydytojai, kurie reanimavo kūdikį, susidūrė su faktu: širdis sustojusi. Klausimas: kokia priežastis? Tokiu atveju, chronologiškai žiūrima, kas su tuo kūdikiu buvo atliekama. Buvo leistas vaistinis preparatas – gliukozė. Tačiau vėliau paaiškėja, kad kažkuris hemolizuoto (netinkamo tyrimams, – red. past.) kraujo tyrimas parodo, kad kraujyje yra padidinta kalio koncentracija. Tada iškeliama versija, kad kūdikis yra apnuodytas kaliu.
Tai – viena iš versijų, bet kodėl ji tampa pagrindine? Kodėl niekas netiria kitų versijų? Maža to, kalio versija buvo iškelta žymiai anksčiau nei hemolizuotas kraujo tyrimas parodė padidėjusį kalio kiekį. Vadinasi, iškeliant šią versiją ir pradėjus taikyti gydymą nuo hiperkalemijos, nebuvo tam jokių duomenų, net kraujo tyrimas nebuvo paimtas. Kyla klausimas, kokiais duomenimis remiantis ta versija buvo iškelta, kodėl nebuvo tirtos kitos versijos?
– Kokios kitos versijos turėtų būti tiriamos?
Šiuo metu visos mirties priežastys yra hipotetinės, nes tie patys medikai turi kategoriškai skirtingas nuomones dėl tų pačių aplinkybių vertinimo.
– Uždusimas, įgimtos širdies ligos, anafilaksinis šokas, suleidus gliukozę, ir visos kitos versijos, kurias spontaniškai kėlė medikai, nes nuo jų priklausė kūdikio gaivinimo planas. Deja, nieko padaryti nepavyko, kūdikio gyvybė užgeso.
Buvo nuspręsta pasilikti prie versijos, kad vienas iš nevertintinų kraujo tyrimų parodė per didelį kalio kiekį kraujyje. Nors daugiau duomenų byloje, kad būtent tas preparatas buvo suleistas, nėra. Švirkštų nėra, asmuo kaltės nepripažįsta. Kad kažkas patvirtintų, kad ji taip padarė (suleido kalio tirpalą, – red. past.), nėra duomenų. Visi duomenys, kuriais bandoma grįsti kaltinimą, yra prielaidos, kas galėjo būti, o ne kaip buvo.
Turime per didelį kalio kiekį kūne, bet ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kaip jis ten pateko. Jei būtų buvęs suleistas kalis, dūrio vietoje matytųsi žymė, nes ši medžiaga ant odos palieka aiškią žymę. Be to, suleisti tokį kiekį kalio, kaip teigiama kaltinamajame akte, per tokį trumpą laiko tarpą neįmanoma. Visi medikai patvirtino, kad kalio injekcijos yra labai skausmingos, todėl leidžiamos tik skiestos ir yra ilginamas leidimo/lašinimo laikas.
Šiuo metu visos mirties priežastys yra hipotetinės, nes tie patys medikai turi kategoriškai skirtingas nuomones dėl tų pačių aplinkybių vertinimo.
Medikamentai nebuvo supainioti
– Kaltės nepripažįstanti V.Beleškienė tvirtina, kad ji suleido gydytojų skirtą gliukozės tirpalą. Po to kūdikį ištiko klinikinė mirtis, buvo pradėtas vaiko reanimavimas. Slaugytoja neigia galėjusi supainioti medikamentus ir vietoje gliukozės tirpalo suleisti kalio chlorido?
– Rodos, ikiteisminio tyrimo metu buvo tiriami mėginiai, iš kur galėjo būti imamas suleistas preparatas. Ta versija, kad buteliukuose vaistai supainioti, buvo atmesta, t.y., kad niekas nebuvo perpilta, nebuvo perklijuotos etiketės.
Tačiau kada tie mėginiai buvo paimti, kada atlikti tyrimai? Vėl susiduriame su situacija, kad valdiškų namų nelaiku atlikti veiksmai (dėl kurių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas) laikui bėgant gali tapti priemone kaltinimui pagrįsti, o ne ištirti tikrąsias mirties priežastis.
Jokia gynyba neturi tokių galimybių, kokias turi ikiteisminį tyrimą vykdančios institucijos, tuo pačiu, žinoma, jos turi ir prievolę surinkti visus duomenis, o ne tik tuos, kurie joms patinka, imtis priemonių nedelsiant, o ne tada, kai turi laiko.
Dėl neobjektyvaus, skuboto ikiteisminio tyrimo aišku, kad tiesos paieškos teisminio nagrinėjimo metu bus sunkios. Nes vis susiduriame su situacijomis, kai turime kamšyti ikiteisminio tyrimo metu padarytas klaidas arba nepadarytus veiksmus. Kai kurių duomenų jau neįmanoma surinkti, patikrinti ir įvertinti.
Atsiprašyti už tai, ko nesi įvykdęs, prieštarautų gynybinei pozicijai.
Švirkštai ir pirštinės utilizuoti
– Vienas labiausiai eskaluojamų klausimų šioje istorijoje – švirkštai, kuriais kūdikiui buvo suleisti medikamentiniai preparatai. Kas turi prisiimti atsakomybę, kad jų – svarbaus kaltumo ar nekaltumo įrodymo – nebėra?
– Kiek man yra žinoma, dėl pirminių įvykio vietos apžiūros veiksmų savalaikio neatlikimo, tuo pačiu ir įrodymų nesurinkimo bei jų išsaugojimo neužtikrinimo yra pradėtas ikiteisminis tyrimas to nepadariusių pareigūnų veiksmų atžvilgiu.
Todėl reikia pabrėžti, kad net jeigu kas nors ką nors ir padarė ne taip, nesurinko įrodymų, neužtikrino jų išsaugojimo, tai nėra mano atstovaujamos klientės kaltė. Eilinį kartą buvo pademonstruota kai kurių Kauno teisėsaugos institucijų darbuotojų labai didelė nekompetencija.
O ji, spekuliuojant kažkieno savo laiku neatliktais veiksmais, dabar yra naudojama prieš mano ginamąją. Teigiama, kad tai ji esą neužtikrino, neišsaugojo švirkštų, arba net tenka išgirsti tokius terminus, kaip „sunaikino“ ar „paslėpė“. Anaiptol. Manau, kad tyrimas dėl pareigūnų veiksmų turėtų atsakyti į šiuos klausimus.
– Tai kur tie švirkštai atsidūrė po injekcijos?
– Turbūt kiekvienas iš mūsų yra susidūręs su praktika, kad panaudotos vienkartinės pirštinės yra išmetamos į dėžes, kurias valytojas, slaugytoja ar kitas darbuotojas išneša į švaros kambarius. Atvažiavę atsakingos įmonės darbuotojai surenka dėžėse esančias pirštines, švirkštus ir kitas medicinines atliekas bei jas išveža ir utilizuoja. Šios panaudotos priemonės įstaigose nėra sandėliuojamos mėnesiais ar metais. Jų niekam nereikia. Tai būtų antisanitarinės sąlygos.
Natūralu, kad ir minimi švirkštai yra utilizuoti. Tokia yra tvarka. Bet jei ikiteisminio tyrimo institucija pradeda ieškoti švirkštų po įvykio praėjus daugiau kaip savaitei, tai apie ką mes kalbame? Ar nebuvo ši aplinkybė aiški anksčiau? Ar nebuvo asmenų, kurie turėjo suformuluoti užduotį rasti panaudotus švirkštus?
 |
| Egidijus Drėzas |
Juk pranešimai policijai apie įvykį buvo perduoti tą pačią dieną. Policijos pareigūnai buvo atvykę. Todėl laiku atlikus pirminius veiksmus švirkštus buvo galima gauti, jie egzistavo. Kur jie yra dabar? Paklauskime, kur yra ir vienkartinės pirštinės, su kuriomis mano klientė atlikinėjo veiksmus? Turbūt ten pat – jos yra utilizuotos.
Atsiprašymas prilygtų kaltės pripažinimui
– Mirusio kūdikio tėvas Egidijus Drėzas ne kartą yra pareiškęs nusistebėjimą, kad nesulaukė nei Kauno klinikinės ligoninės vadovų, nei įtariamosios V.Beleškienės atsiprašymo. Kaip pakomentuotumėte šią situaciją?
– Ne kartą esu viešai pareiškęs, kad suprantu neišmatuojamą nukentėjusiųjų skausmą. Tai yra šeimos tragedija. Pasekmės yra labai skaudžios. Tačiau norėčiau priminti, kad mano atstovaujamoji kaltės nepripažįsta, ji neigia, kad suleido kalį. Todėl natūralu, kad asmuo gali užjausti, suprasti, bet atsiprašyti už tai, ko nesi įvykdęs, prieštarautų gynybinei pozicijai.
