Mykolo Romerio universiteto kriminologas-viktmologas doc. dr. Alfredas Kiškis, besigilinantis į nusikaltimų baimės reiškinį, tikina, kad gyvenimas apimtam baimės kenkia mūsų gyvenimo kokybei.
„Paprastas pavyzdys, kaip nusikaltimų baimė veikia mūsų gyvenimą. Buvome vakarėlyje pas draugus, gražus vakaras, norėtume pasivaikščioti, maloniai pėsčiomis pareiti namo, truputį pajudėti, bet kviečiame taksi ir važiuojame, nes suvokiame, kad galbūt nesaugu – naktis, tamsu, pavojinga, kas nors gali užpulti. Būna ir daug kitų dalykų, mes kažką darome kitaip, nei norėtume, arba kaip tik, nedarome, atsisakome svarbių dalykų, nes vertiname riziką“, – sako A.Kiškis.
Objektyviai apskaičiuoti nusikaltimų baimę yra sudėtinga, tačiau tą bandoma daryti. O statistika kelia nerimą, kiek įbauginta Lietuvos visuomenė, buvo skaičiuojama 2014 metais, tuomet tarp Europos socialiniame tyrime dalyvavusių valstybių mūsų šalis pirmavo pagal šį kriterijų.
Tiesa, A.Kiškis atkreipia dėmesį, kad duomenis reiktų vertinti kritiškai, nes nusikaltimų baimės matavimas yra problemiškas.
„Dalis žmonių tamsiu paros metu išvis neina į gatvę arba eina ne vieni. O kas ta gyvenamoji vietovė? Vienam tai jo kiemas, kitam tai keli kiemai, trečiam visas Vilnius gali būti gyvenamoji vietovė. O tas baimės jausmas – subjektyvus. Jei žmogui tądien sekėsi, jis parašys geresnį balą.
Nežiūrint visų problemų, negalime visiškai nekreipti dėmesio ir to nematuoti, nes tai yra tikrovė. Tai nesugalvoti, egzistuojantys dalykai. Baimė egzistuoja ir žmonės dėl jos praranda gyvenimo kokybę“, – sako docentas.
Bijome nepagrįstai
A.Kiškis kaip pavyzdį įvardija Didžiąją Britaniją, čia žmonių buvo paklausta, kiek tikėtina, kad kitais metais bus pavogtas jų automobilis.
„29 proc. respondentų atsakė, kad tikėtina. Įsivaizduojat, kas trečias žmogus. Tai nesuvokiama. Tikroji vidutinė rizika tais metais nukentėti nuo automobilių vagių buvo tik 1,8 proc. Tai yra reali tikimybė nukentėti – 15 kartų mažesnė, nei žmonės galvoja. Žmonės bijo ir būtų geriau, kad jie bijotų mažiau, jų gyvenimo kokybė būtų geresnė“, – sako kriminologas.
Anot pašnekovo, labiau įbaugintos pokomunistinio bloko šalys, o tam yra kelios priežastys. Viena iš pirmųjų – didelis nusikalstamumo augimas tik atkūrus nepriklausomybę ir menkas pasitikėjimas teisėsaugos institucijomis.
„Visi žinome, kas dėjosi pirmuosius 6–7 metus Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę: ir sprogdino, ir šaudė, ir prievartavo verslininkų turtą, ir policiją papirkinėjo. Nusikalstamumas padidėjo labai stipriai“, – sako A.Kiškis.
Tačiau dabar jau nebe laukiniai devyniasdešimtieji, kai siautėjo ginkluotos gaujos, šiandien situacija pasikeitusi kardinaliai. Žvelgiant į visos Europos statistiką, neatrodome taip ir prastai.
Tiesa, šią statistiką reikia vertinti kritiškai, nes, pavyzdžiui, valstybės skirtingai traktuoja, kas yra užpuolimas, todėl statistika yra iškreipta.
Taip pat Vakarų Europoje žmonės, nukentėję nuo nusikaltimų, beveik visada iškart kreipiasi į policiją, Lietuvoje taip dažniausiai nebūna. Reikia atkreipti dėmesį, kad Švedijoje vagysčių užregistruojama gerokai daugiau, tačiau apklausos rodo, kad lietuviai nuo vagysčių nukenčia beveik tiek pat.
A.Kiškis pripažįsta, kad nusikaltimų ištyrimo procentas – gana žemas. Pagal policijos statistiką, per pastaruosius penkerius metus vidutiniškai ištiriama 55 proc. užregistruotų nusikalstamų veikų, tačiau realybė kiek kitokia.
„Šiaip nusikaltimų ištiriama ne tiek ir daug, kaip mums gali atrodyti. Pavyzdžiui, 2012 m. atlikus apklausą, kiek gyventojai nukenčia nuo konkrečių nusikalstamų veikų, tai tik 30 proc. nukentėjusių apie jas pranešė.
Kai žiūrime, kas yra registruoto nusikalstamumo statistikoje, randame tik 4 proc. užregistruotų veikų iš visų padarytų, iš to ištiriama apie pusę. Labai nedaug. Tai realiai ištiriama apie 2 proc. nusikalstamų veikų“, – pasakoja A.Kiškis.
Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad labai skiriasi nusikalstamų veikų ištyrimas. Štai, pavyzdžiui, vagysčių ištiriama penktadalis.
„Natūralu, kad policijos prioritetas – tirti sunkesnes veikas. Labai aukštas ištyrimo lygis yra nužudymo. Yra ištiriama beveik 100 proc.“, – sako docentas ir akcentuoja, kad šią statistiką kiek iškreipia faktas, jog praėjusiais metais įvykdyti, bet šiemet ištirti nužudymai skaičiuojami kaip šiemet ištirtas nusikaltimas.
Kalta ir žiniasklaida
Docentas atkreipia dėmesį, kad prie esamos situacijos prisideda ir žiniasklaida, nes žmonės mėgsta nusikalstamumo temą.
„Sovietmečiu žiniasklaidoje nebūdavo teikiama informacija apie nusikalstamumą, o dabar žiniasklaidoje yra gera prekė skleisti informaciją apie įvairius dėmesį patraukiančius įvykius: kažkas kažką nužudė, sudegino, išprievartavo, dar kažką padarė“, – sako A.Kiškis.
Jo teigimu, iškreiptą vaizdą žiniasklaida sukuria, nes neaprašinėja apie smulkias vagystes, nesunkias nusikalstamas veikas, nes tai paprasčiausiai niekam neįdomu, nors vien turtiniai nusikaltimai sudaro du trečdalius visų užregistruotų nusikalstamų veikų.
„Bet ką mes girdime? Žiniasklaidoje paskleidžiami nužudymai, plėšimai, išžaginimai, didžiuliai sukčiavimo atvejai. Viešinami patys sunkiausi nusikaltimai. Ir žmonėms susidaro vaizdas, kad tų sunkių nusikaltimų yra daug, kad čia labai pavojinga, kad teisėsauga blogai dirba. Tai netikras vaizdas, jis yra iškreipiamas. Dėl to žmonės bijo labiau“, – sako kriminologas.
Pašnekovo nuomone, žinoti apie visa tai visuomenei naudinga, nes taip žmonės žino, kaip patiems nenukentėti, tačiau žurnalistai galėtų daugiau dėmesio skirti ne įvykių eskalavimui, o analizei: ką daryti, kad taip nenutiktų, kaip apsisaugoti, ką būtų galima daryti kitaip, kad nenukentėtų.
Augina apatiją
Tiesa, nusikaltimų baimė – ne vien neigiamas reiškinys. Bijodami žmonės labiau rūpinasi prevencija, saugosi.
„Bet bendra prasme, gyvenimo kokybė blogėja, prevencija šiek tiek gerėja, bet, viską sudėjus į krūvą, baimės reiškinys yra labiau neigiamas“, – sako A.Kiškis.
Be to, bijanti visuomenė – abejingesnė visuomenė, net matydami daromus nusikaltimus jie geriau praeina pro šalį ir numoja ranka.
„Dar yra aspektas, kad bijantys žmonės yra linkę mažiau įsikišti tam tikrose situacijose. Jie mato, kad kažkas vyksta, bet visi eina į šonus, niekas nenori kažko daryti. Geriau jau nesikišti, pasitraukti.
Žinoma, reikia būti protingiems, nereikia kištis per daug, jei matai, kad blogai gali baigtis, tikrai geriau nelįsti, kviesti policiją. Bet jei situacija, kur kokie vaikai kažką daro, akivaizdu, kad reikia įsikišti, bet žmonės galvoja, ai, kam, dar jie man kažką padarys“, – sako jis.
Pašnekovo teigimu, šis aspektas yra itin svarbus, nes jei žmonės nereaguoja matydami netinkamą elgesį, vadinasi, jis yra toleruojamas.
„Nusikaltėliai ar teisės pažeidėjai suvokia, kad viskas gerai, kad jie viską gali ir daro toliau ir toliau, kol juos kažkas sulaiko.
Tai labai svarbu, kad parodytume, kur yra ribos, ko netoleruosime, kažką darome. Galbūt nieko nepadarysime, bet svarbu bandyti“, – sako A.Kiškis.
A.Kiškis pasiūlo ir idėją Lietuvai – įsteigti atskirą padalinį, kovojantį su nusikaltimų baime. Toks beveik prieš du dešimtmečius atsirado Didžiojoje Britanijoje, egzistuoja ir kai kuriose kitose Vakarų valstybėse.
„Ateis laikas gal ir mūsų VRM bus sukurtas padalinys kovai su nusikaltimų baime. Tai būtų tikrai pažangus dalykas, tuo labiau kad MRU ruošia teisės psichologus“, – sako docentas.
