Posėdyje liudijo Ilja Vorobjovas – taip pat buvęs KGB darbuotojas, kurio byla dėl analogiško nusikaltimo nagrinėjama tame pačiame teisme. Savo byloje pasinaudojęs teise neduoti parodymų, šiame procese I.Vorobjovas pasakojo, kad darbą KGB pasirinko vietoj tarnybos sovietų armijoje.
Jis teigė tuo metu iki galo nesupratęs, kas per įstaiga yra KGB – tiesiog dirbęs, nes tuo metu reikėjo darbo.
„Gailiuosi, kad ten dirbau, bet į armiją labai nenorėjau eiti“, – sakė liudytojas.
Jis neprisiminė 1 tūkst. rublių, kuriuos gavo kaip premiją už sėkmingą operaciją. Liudytojas tvirtino įvairias sumas gaudavęs nuolat, jos būdavo ir kompensacijos, todėl nesureikšmino ir tokio priedo.
„Gailiuosi, kad ten dirbau, bet į armiją labai nenorėjau eiti“, – sakė liudytojas.
Byloje liudijusi A.Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, kuri pripažinta nukentėjusiąja, prisiminė išgyvenimus, kuriuos patyrė, kai jos tėvai buvo sulaikyti ir kankinti.
„Aš likau vaikas, kuriam atėmė tėvus. Na, tiesiog atima tavo tėvus, po kankinimų duoda vieną pasimatymą, atveda į KGB rūsius, ant tavęs šaukia. (...) Atveda tėvą, kuris be vienos akies, sužalotas. Po trumpo pasimatymo jį griebia kaip vilkai, ištempia, išvelka vaiko akivaizdoje“, – prisiminė moteris.
A.Ramanauskaitė-Skokauskienė pasakojo buvusi užauginta močiutės, o ilgai gyveno nelegaliai, neturėdama jokio sovietinio tapatybės dokumento. Dokumentais ji pasirūpino tik, kai tėvus suėmė, taip paaiškėjo, kieno ji dukra. Pasak nukentėjusiosios, tai gerokai apsunkino jos galimybes vėliau mokytis, dirbti.
Buvęs sovietinių represinių struktūrų pareigūnas S.Drėlingas šioje byloje kaltinamas 1956 metų spalį dalyvavęs slaptoje operacijoje, sulaikant lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai vieną partizaninio judėjimo vadų ir jo žmoną Birutę Mažeikaitę-Vandą.
Po suėmimo A.Ramanauskas buvo įkalintas KGB kalėjime Vilniuje. Maždaug metus žiauriai fiziškai ir psichologiškai kankintas Lietuvos laisvės kovotojas 1957 metų rugsėjo 24–25 dienomis Lietuvos SRS Aukščiausiojo Teismo nuosprendžiu nuteistas mirties bausme. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 dieną Vilniuje.
Kitas teismo posėdis numatytas gruodžio 19 dieną.
Su sovietų okupacija Lietuvoje pokario metais kovojo apie 50 tūkst. partizanų, dar vadintų „miško broliais“.
Sovietų diktatoriaus Josifo Stalino valdymo metais pokariu žuvo daugiau kaip 21 tūkst. rezistentų, jų šeimų narių ir rėmėjų.
Konstitucinis Teismas išaiškino, kad sovietų vykdytus trėmimus ir represijas vykstant partizaniniam karui Lietuvos teismai gali prilyginti genocidui, įrodžius, kad šiais nusikaltimais siekta sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį.
Už sovietmečiu vykdytas žudynes socialiniu ar politiniu pagrindu, jei tai nekėlė grėsmės lietuvių tautos išlikimui, negalima bausti kaip už genocidą, tačiau teismai privalo įvertinti, ar tai nebuvo kiti nusikaltimai žmoniškumui, teigiama Konstitucinio Teismo išaiškinime.
