Pasienio kinologai karantino metu neriasi iš kailio – dresuoti šunis mokosi nuotoliniu būdu

Apie tai, kaip karantino metu vyksta jaunų tarnybinių šunų mokymai, kalbamės su instruktoriumi Vladimiru Babičevu ir pasieniečiu kinologu Dovydu Pranckevičiumi, kuriam ir atiteko vienas iš keturių naujų vokiečių aviganių.

„Vladimirai, papasakokite apie savo tarnybą VSAT“, – pradedamas VSAT Prevencijos skyriaus vyriausiosios specialistės Liūnės Naujikaitės parengtas interviu.

– VSAT tarnauju nuo 2007-ųjų, tiek pat laiko dirbu ir kinologu, tad turiu 13 metų patirties šioje srityje. Dažnai padedu kinologams dresuoti jaunus bei pažengusius šunis. VSAT kinologai – tarsi viena didelė šeima. Be kolegų pagalbos dresūra būtų labai sudėtingas dalykas. Nesvarbu, tu esi instruktorius ar kinologas – padedi savo kolegoms ir jų augintiniams. Jie atsako tuo pačiu. Bendradarbiaudami, dalindamiesi patirtimi ir patarimais, galime lengviau pasiekti rezultatų, kurie mums reikalingi tarnyboje.

– Kaip atrodo jaunų šuniukų dresūra karantino metu?

– Šis laikotarpis visiems yra nemenkas iššūkis, tačiau bendromis pastangomis galime įveikti viską. Šiuolaikinės technologijos mums leidžia tikrai labai daug, tad, kiek įmanoma, stengiamės jas išnaudoti. Kinologai filmuoja savo treniruotes, siunčia vaizdo medžiagą, aš analizuoju, teikiu idėjas, patarimus, kaip pasiekti geresnių rezultatų. Taip pat susiskambiname, keičiamės informacija, siunčiame teorinę medžiagą. Vis tik šiuo metu kinologai turi tikrai nemažai padirbėti patys.

– Su kokiais iššūkiais gali susidurti kinologais karantino metu ar šiek tiek prieš jį tapę pasieniečiai?

– Manau, kad pati kinologija jau ir yra iššūkis. Tai nėra lengva profesija. Čia dirbame su gyvomis būtybėmis, jos turi savo charakterius, emocijas, nuotaikas. Mūsų užduotis – sukurti labai glaudų ryšį su gyvūnu, kurį pasirenkame kaip nepakeičiamą partnerį savo tarnyboje. Jei tą ryšį atrandame, dresūra tampa tikru malonumu, o kai kuriems net ir gyvenimo būdu.

Jei ryšį su gyvūnu atrandame, dresūra tampa tikru malonumu, o kai kuriems net ir gyvenimo būdu.

Gavus jaunus šuniukus kinologams būtina tą ryšį užmegzti, o karantino metu be patyrusių kinologų patarimų tai padaryti gali būti sunku. Mes, instruktoriai, stengiamės jiems, kiek įmanoma, padėti, motyvuoti jaunimą siekti kuo geresnių rezultatų.

– Kaip manote, ar nenukentės šių naujų pasieniečių šunų „kokybė“?

– Žmonės linkę prisitaikyti prie visų situacijų, o mes esame ir pareigūnai, tad privalome adaptuotis dar labiau. Dedame daug pastangų, kad būsimų keturkojų pareigūnų rengimo kokybė nenukentėtų. Žinoma, padėti dresuoti šunį žymiai paprasčiau, kai matai tiesioginį kinologo ir jo augintinio bendravimą, kaip vyksta treniruotės, gali sekti progresą. Tačiau šis laikotarpis nėra toks ilgas, jog parengti tarnybinius šunis būtų neįmanoma.

— Gal galite išvardyti internetinių konsultacijų pliusus?

– Pozityvių taškų galima atrasti kiekvienoje gyvenimo situacijoje ir pamokoje. Ateityje, manau, stengsimės išlaikyti susiformavusią naują bendravimo kultūrą – kinologai galės toliau bendrauti ne tik kursų metu, tačiau ir internetu. Jie galės siųsti savo treniruočių, atliekamų pratimų vaizdo medžiagą, mes tai analizuosime ir galėsime padėti net nebūdami šalia.

VSAT kinologijos instruktorius: svarbiausia yra atrasti ryšį su šuniu

+2

Tikiuosi, kad tai padės gerinti mūsų tarnybinių šunų rezultatus.

– Ką galėtumėte patarti žmonėms, kurie karantino laikotarpiu įsigijo šuniukus?

– Svarbiausia – atrasti ryšį su šuniu. Nuo senų laikų išlikęs įsitikinimas, kad šuo privalo klausyti šeimininko, o jei jis to nedaro, mes turėtume keturkojį nubausti. Tai nėra teisingas būdas megzti santykius su augintiniu. Priešingai – reikia megzti ryšį, skatinti šunį su tavimi draugauti, motyvuoti jį mokytis ir dirbti. Būkite atsakingi – mėgaukitės augintinio kompanija, suteiktomis emocijomis, šiluma. Supažindinkite šuniuką su mūsų pasauliu, paaiškinkite, kas yra gerai ir ko daryti nereikėtų. Tai, žinoma, geriausia pasiekti dresuojant ir leidžiant daug laiko su gyvūnu.

Jei dresuoti patiems nepavyksta, patarčiau pasirinkti kvalifikuotą specialistą, kuris sugebės jums ir jūsų augintiniui pozityviai paaiškinti, kaip susikurti ryšį ir pasitikėjimą. Atidžiai rinkitės kinologą. Su jūsų augintiniu jis turi elgtis teisingai – turi nebausti už tai, ko šuo nesupranta, o mokyti ir skatinti už tai, ką padaro gerai.

Apie tai, ką reiškia auginti ir dresuoti karantino metu gautą tarnybinį šunį, pasakoja kinologu tapęs ir vieną iš keturių naujų vokiečių aviganių gavęs pasienietis Dovydas Pranckevičius.

– Dovydai, trumpai papasakokite apie save ir Dorą.

– Man buvo paskirtas vienas iš keturių karantino metu įsigytų vokiečių aviganių. Šiuo metu jai jau keturi mėnesiai, jos vardas Dora. Sveria šuniukas nei daug nei mažai – aštuoniolika kilogramų. Pats esu baigęs Pasieniečių mokyklą, VSAT tarnauju jau dvejus metus. Dora – pirmas mano tarnybinis šuo.

– Ar sunku tarnybai parengti šunį karantino laikotarpiu?

– Kai mes sutikome pasiimti šuniukus, apie tokį griežtą karantiną dar nebuvo kalbama, laukėme intensyvių mokymų, treniruočių. Žinoma, instruktoriai ir kiti kinologai mums skiria daug dėmesio, tuo tikrai negalime skųstis. Kai tik gali, atvažiuoja, turime individualias pamokas, raštu atsako į mums kylančius klausimus. Vis tik esu dar nepatyręs kinologas, man kyla daug klausimų, bendri baziniai mokymai būtų buvę labai vertingi.

VSAT nuotr./VSAT kinologas Dovydas Pranckevičius

Prieš tapdamas kinologu buvau kandidatas – visus metus stebėjau, kaip kolegos dirba su savo šunimis, dresuoja juos, tad šitai palengvina situaciją. Žinoma, yra tam tikrų niuansų, kurių galbūt aš nematau, o patyręs instruktorius galėtų greit juos pastebėti ir paaiškinti, kaip spręsti probleminius klausimus.

Tačiau yra taip, kaip yra, dedame daug pastangų, treniruojamės, stengiamės. Manau, kad viskas bus gerai.

– Kaip šiuo metu vyksta mokymai?

– Mums yra nustatyti dalykai, kuriuos turime mokėti, pratimai, kuriuos reikia atlikti dažniau. Mes su Dora mokomės dešimt bazinių komandų, kurias kartojame visą laiką. Padarome pratimą, nusifilmuojame, siunčiame instruktoriui, tada jis nurodo mūsų klaidas. Pagal tai galime tobulintis, analizuoti savo klaidas. Konsultuojamės su instruktoriais, aiškinamės tai, ko nežinome, vieni su kitais dalinamės patirtimi. Žodžiu, taip po truputį tobulėjame.

– Kokius pratimus atliekate su Dora? Kas jai labiausiai patinka?

– Dora dar labai jauna, visi jos mokslai pagrįsti žaidimais. Ją labai motyvuoja dirbtinės odos žaisliuko tampymas ir „pele“ vadinamas žaislas, kurį galima stipriai įsikąsti.

Pamačiusi tuos žaislus, Dora nenustygsta savo kailyje. Tai motyvuoto šuns bruožas.

Pamačiusi tuos žaislus, ji nenustygsta savo kailyje. Džiaugiuosi, nes tai yra motyvuoto šuns bruožas, o su motyvuotu šunimi ir rezultatų pasiekti kur kas lengviau.

Nemažai laiko skiriame bendro paklusnumo komandoms – mokomės „sėdėk“, „gulėk“, „greta“ ir kitų. Taip besikonsultuodami, atkakliai dirbdami, po truputį tobulėjame ir abu labai laukiame pirmųjų bazinių mokymų. Dorai netrūksta motyvacijos, pats matau, kad ji gali labai daug. Manau, kad nepaisant karantino mums viskas bus gerai.