P.Stankeras kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti vidaus reikalų ministro R. Palaičio 2010-11-25 įsakymą, kuriuo VRM pareigūnas buvo atleistas iš darbo savo noru. Ieškovas mano, kad buvo atleistas nepagrįstai, todėl prašė teismo grąžinti jį į buvusias pareigas ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką. Pareiškėjas teismui paaiškino, kad pareiškimą dėl atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų parašė iškart po pokalbio su ministru, būdamas streso būsenoje, neturėdamas pakankamai laiko apgalvoti savo veiksmų ir teisinių pasekmių. Pasak P.Stankero, ministro tądien jam išsakyta spaudoje pasirodžiusio straipsnio interpretacija, nurodymas nedelsiant rašyti pareiškimą, pareiškėjui buvo netikėta, jį šokiravo. Todėl mano, kad jo prašymas atleisti iš darbo nebuvo laisvas apsisprendimas. Atsitokėjęs nuo šoko, pareiškėjas teigia tą pačią dieną pateikęs darbdaviui kitą pareiškimą, kuriuo atšaukė savo pirminį prašymą dėl atleidimo. Tačiau šis prašymas buvo atmestas, motyvuojant tuo, kad sprendimas dėl P.Stankero atleidimo jau priimtas ir įgyvendintas.
VRM mano, kad skundas nepagrįstas ir prašė teismo jį atmesti. Pasak atsakovo, nurodytos aplinkybės, nulėmusios jo atsistatydinimą iš pareigų, t.y. 2010-11-25 pokalbyje su ministru išgirstas raginimas rašyti prašymą atsistatydinti, nepagrįstos įrodymais. Pareiškėjas parašė prašymą atsistatydinti savo valia ir niekieno neveikiamas.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą priėjo išvadą, kad vidaus reikalų ministro 2010-11-25 įsakymas dėl P.Stankero atleidimo yra teisėtas, pagrįstas, todėl atmetė skundą kaip nepagrįstą.
