„Rašysenos ekspertai nenustatė, kas pasirašė dokumentus“, – priežastį nutraukti bylą nurodė Vilniaus prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Eugenijus Papučka.
Ši byla, kurioje buvo minima ir Ž.Plytniko pavardė, iškelta po publikacijų apie Šiaulių universiteto Tęstinių studijų instituto mokslinių darbų plagiatą, įdarbintus giminaičius, niekada čia nedirbusius ir solidų honorarą gavusius asmenis.
Triukšmas kilo paaiškėjus, kad tarp Tęstinių studijų institute paskaitas skaičiusių lektorių buvo įrašyta ir vilnietė Raimonda Plytnikienė, tuometė dabartinio Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo Ž.Plytniko žmona.
Rašysenos ekspertai nenustatė, kas pasirašė dokumentus, – priežastį nutraukti bylą nurodė Vilniaus prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Eugenijus Papučka.
R.Plytnikienei buvo išmokėtas honoraras, nors ši sostinės gyventoja tvirtino jokių sutarčių su universitetu nepasirašiusi, čia paskaitų neskaičiusi ir pinigų negavusi.
Tai, kad Šiaulių universitetas – jos darbovietė, R.Plytnikienė sužinojo 2005 metais gavusi įspėjimą iš Valstybinės mokesčių inspekcijos. Vilnietei buvo pranešta, kad pildydama pajamų deklaraciją nenurodė dalies pajamų.
Tada moteris išsiaiškino, kad 2003 metų gruodį buvo neva pasirašiusi sutartį su Šiaulių universiteto Tęstinių studijų institutu dėl paskaitų ciklo skaitymo.
Niekada Šiauliuose nedirbusi vilnietė teigia nustebusi, kai sužinojo, kad jos vardu išmokėtas ir solidus honoraras – 3 300 litų.
Gavusi darbo sutarties, darbo atlikimo akto, honorarų išmokėjimo žiniaraščio kopijas R.Plytnikienė pamatė įrašytus ne tik savo asmens duomenis, bet ir sudėtus parašus.
„Parašai suklastoti. Braižas panašus į mano vyro“, – aiškino vilnietė.
Mokslinius darbus pati plagijavusi ir profesorės vardo netekusi Tęstinių studijų instituto direktorė Lidija Ušeckienė iš pradžių tikino, kad paskaitas valstybės tarnautojams skaitė ne tik R.Plytnikienė, bet ir jos sutuoktinis – tuometis „Sodros“ teisės skyriaus vyresnysis specialistas Ž.Plytnikas.
Tačiau L.Ušeckienė noriau pasakojo apie vilnietės lektorės šeimos problemas, o ne apie jos darbą institute.
Įstaigos finansininkės irgi painiojosi paklaustos, kaip buvo išmokėtas honoraras.
Buhalterė prisiminė, kad atsiimti honoraro neva buvo atvykę abu Plytnikai, bet pinigus neva paėmė vyriškis. Kodėl pinigai išmokėti ne lektorei, o jos sutuoktiniui, niekas paaiškinti negalėjo.
Kai tyrimą pradėjo prokuratūra, L.Ušeckienė prisiminė, kad paskaitų iš tiesų neskaitė nė vienas sutuoktinis.
„Plytnikai tik parengė medžiagą, sudarė programą, bet nedėstė, – tokios versijos ir dabar laikosi L.Ušeckienė. – Nebenoriu prisiminti šios istorijos, ji – praeitis.“
Nieko paaiškinti tada negalėjo ir Ž.Plytnikas. Žurnalistui apie paskaitas jis pasiūlė kalbėtis su žmona.
2003–2004 metais Šiaulių universitete dešimties valdininkų grupei skaitytas 80 akademinių valandų paskaitų ciklas. Už kiekvieno darbuotojo tobulinimą Šiaulių ir Kelmės biudžetinės organizacijos paklojo maždaug 1 200 litų.
Daugiau nei trečdalį paskaitų sudarė R.Plytnikienės neva parengtas įvadinis ciklas „Naujoji valstybės tarnyba. Viešojo administravimo interpretacijos mažinant biurokratizmą ir didinant Vyriausybės efektyvumą. Teorijos susiejimas su realia patirtimi“.
Šiaulių universitete aukščiausiosios kategorijos specialistui, kai kilo mirusių sielų skandalas, buvo galima mokėti ne daugiau kaip 62,1 lito už akademinę valandą. Tačiau toks įkainis netaikytas nė vienam šiauliečiui habilituotam mokslų daktarui profesoriui.
Dokumentuose buvo užfiksuota, kad R.Plytnikienei už akademinę valandą sumokėta po 100 litų.
