Vilniaus teritorinė muitinė byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl žalos, padarytos neteisėtais nuteistųjų veiksmais išvengiant muito mokesčių, atlyginimo. Lietuvos apeliacinis teismas ieškinį tenkino iš dalies: iš nuteistųjų A. T., V. V., D. B. Vilniaus teritorinei muitinei solidariai priteista 421 165,15 Eur turtinei žalai atlyginti; atmetė civilinio ieškinio dalis dėl 452 355,26 Eur turtinės žalos atlyginimo iš V. V., nustatęs, kad reikalavimo teisė į šią skolos dalį perleista VĮ Turto bankui.
Kasaciniais skundais nuteistieji ir jų gynėjai ginčijo apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria iš nuteistųjų priteistas turtinės žalos (atsiradusios dėl nesumokėtų mokesčių už į Lietuvos Respubliką įvežtas prekes) atlyginimas. Skunduose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas; nukrypo nuo teismų praktikos dėl valstybės teisės reikalauti nesumokėtų mokesčių priteisimo per civilinio ieškinio institutą, esant taikytoms Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo įtvirtintoms teisinėms priemonėms; nenustatinėjo atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų (ne)buvimo; nepagrįstai atsisakė taikyti veikų padarymo metu galiojusio Bendrijos muitinės kodekso (BMK) 233 straipsnio d punkto nuostatas dėl skolos valstybei išnykimo sąlygų; taip pat buvo pateiktas prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (ESTT) dėl prejudicinio sprendimo dėl šios nuostatos aiškinimo. Taip pat kasacinius skundus pateikė Vilniaus teritorinė muitinė ir Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras – dėl teismo sprendimo netenkinti muitinės civilinio ieškinio dalies dėl turtinės žalos dalies atlyginimo priteisimo iš nuteistojo V. V.
Išnagrinėjęs bylą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priminė, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą ESTT turi būti teikiamas dėl Sąjungos teisės išaiškinimo ar galiojimo, o ne dėl nacionalinės teisės normų išaiškinimo ar fakto klausimų, kilusių nagrinėjant pagrindinę bylą. Nagrinėjamu atveju prašymas kreiptis dėl prejudicinio sprendimo daugiausia siejamas su faktinių bylos aplinkybių (prekių įvežimo ir sulaikymo) nustatymu ir vertinimu, o ne su atitinkamos Europos Sąjungos teisės normos turinio aiškinimu. ESTT teisiškai reikšmingus BMK nuostatų aiškinimus dėl neteisėto prekių įvežimo yra pateikęs ne viename sprendime ir išaiškinęs, kad prekės neteisėtai įvežamos tuomet, kai jos, nepristatytos pirmajai Bendrijos muitų teritorijoje esančiai muitinės įstaigai, išvežamos iš jos. Skola muitinei išnyksta tik tuo atveju, jei minėtos prekės sulaikomos prieš joms paliekant zoną, kurioje yra pirmoji muitinės įstaiga, esanti Bendrijos muitų teritorijoje.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paaiškino, kad, remiantis BMK nuostatomis ir ESTT aiškinimais, pirmosios muitinės įstaigos, esančios Bendrijos muitų teritorijoje, sąvoka siejama ne su muitinės pareigūnų ar muitinės posto buvimu tam tikroje vietoje, o su galimybe (ir pareiga) toje vietoje (muitinės įstaigoje) atlikti BMK 38–41 straipsnyje nurodytus muitinės formalumus. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad vilkikai su kontrabanda gabenamomis cigaretėmis buvo sulaikyti jau išvykę iš muitinio patikrinimo postų (kuriuose cigaretes gabenę asmenys privalėjo atlikti teisės aktuose nurodytus formalumus, t. y. pateikti prekes muitiniam patikrinimui), taigi, BMK 233 straipsnio pirmos pastraipos d punkto nuostatos šiuo atveju netaikytinos.
Be to, kasacinės instancijos teismas pažymėjo, kad kasatoriai, prašydami taikyti BMK 233 straipsnio d punkto nuostatas dėl skolos išnykimo pagrindų, plečiamai aiškina skolos muitinei sampratą. Teismas nurodė, kad, sistemiškai aiškinant ES ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias mokestinių prievolių atsiradimą, taikymą, pasibaigimą ir pan., teismų praktiką, skola muitinei reiškia importo arba eksporto muitus ir neapima PVM ir akcizo mokesčių.
Pasisakydamas dėl civilinio ieškinio nagrinėjimo baudžiamojoje byloje reikalaujant žalos atlyginimo dėl nesumokėtų mokesčių, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad neįvykdyta mokestinė prievolė gali būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu, jeigu būtų nustatyta, kad ją lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės ją įvykdyti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais. Tokiais atvejais valstybei atstovaujanti institucija turi teisę dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad valstybei nesumokėti mokesčiai (akcizas ir PVM) yra atsiradę iš nusikalstamos veikos (neteisėto cigarečių įvežimo į Lietuvos Respubliką); taip pat muitinė išnaudojo Mokesčių administravimo įstatyme nurodytus būdus mokestinei prievolei įvykdyti ir yra suėję mokesčių įstatyme nustatyti mokesčių apskaičiavimo terminai, t. y. nebėra galimybės įvykdyti mokestinę prievolę mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais; valstybės turtiniai praradimai (žala) buvo padaryti negautų pajamų forma ir tokie praradimai nebūtų atsiradę, jei nuteistieji nebūtų elgęsi neteisėtai. Taigi, byloje nustatytos visos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos priteisti valstybei padarytos žalos atlyginimą.
Pasisakydamas dėl civilinio ieškinio senaties termino baudžiamojoje byloje, kasacinės instancijos teismas priminė, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad akcizais apmokestinamų prekių neteisėtas įvežimas į Bendrijos muitų teritoriją ir jų sulaikymas pirmiausia reiškia tai, jog atsirado teisinis pagrindas įstatymų nustatyta tvarka iš atsakingų asmenų reikalauti sumokėti privalomus mokesčius valstybei. Tol, kol vykdoma tokia procedūra, nėra pagrindo laikyti, kad valstybei yra padaryta turtinė žala. Kai paaiškėja, kad mokestinę prievolę lėmė nusikalstami veiksmai ir nėra galimybės ją įvykdyti (išieškoti) mokesčio įstatymo nustatyta tvarka, yra laikytina, kad valstybė (įgaliota institucija) sužinojo apie savo teisės pažeidimą ir valstybei (veikiančiai per įgaliotą instituciją) atsiranda teisė į civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje. Nuo šio momento skaičiuotina ir ieškinio senaties termino eigos pradžia.
Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas Vilniaus teritorinės muitinės ieškinio dalį dėl žalos atlyginimo priteisimo iš V. V., padarė nepagrįstą išvadą, jog šią reikalavimo dalį, kaip solidariąją prievolę, muitinė perleido VĮ Turto bankui. Muitinė savo sprendimu teisės aktų nustatyta tvarka VĮ Turto bankui perleido teisę į pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas vykdytą priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą iš konkretaus mokesčių mokėtojo – juridinio asmens (kontrabandines cigaretes vežusios įmonės). Kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėtoje byloje nėra pagrindo tokią perleistą teisę prilyginti reikalavimo atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą perleidimui. Taip pat išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad tiek Muitinės departamentas, tiek teritorinės muitinės, tiek VĮ Turto bankas, vykdydami mokestinių nepriemokų išieškojimą, atstovauja Lietuvos Respublikos valstybei. Neteisėtais nuteistųjų veiksmais kontrabanda įvežant cigaretes į Lietuvos Respublikos teritoriją ir nesumokant už įvežtas prekes privalomų mokesčių žala buvo padaryta valstybei, o ne konkrečiai jos institucijai. Taigi, apeliacinės instancijos teismui kilus abejonių dėl valstybės, kaip žalą patyrusio subjekto, tinkamo atstovavimo teisme, šis klausimas turėjo būti sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 51 straipsnio 4 dalies ir 138 straipsnio nuostatomis (dėl atstovavimo teisme ir ieškinio trūkumų šalinimo).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė nuteistųjų A. T. bei D. B. gynėjo ir nuteistojo V. V. kasacinius skundus. Taip pat panaikino apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria Vilniaus teritorinės muitinės civilinio ieškinio dalis dėl žalos atlyginimo priteisimo iš V. V. atmesta, ir perdavė šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
