S.Tomas dėmesio centre atsidūrė po to, kai 2019 m. jis kūju sudaužė Generolo Vėtros atminimo lentą sostinės centre ir savo vandališką poelgį transliavo tiesiogiai.
Pirmosios instancijos teisme S.Tomas nuteistas dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 str.) ir kapo ar kitos viešosios pagarbos vietos išniekinimo (BK 312 str.). Teismas jam skyrė galutinę 50 parų arešto bausmę.
Visgi apeliacinės instancijos teismas S.Tomą pagal BK 312 straipsnio 2 dalį išteisino. Trijų teisėjų kolegija nusprendė, kad už šį nusikaltimą nuteisti galima tik išniekinus palaidojimo vietą.
Taip pat apeliacinės instancijos teismas asmeniui pagal BK 284 straipsnį paskirtą areštą pakeitė į laisvės apribojimo bausmę.
Tačiau su tokiu vertinimu nesutiko prokuroras ir prašė skirti S.Tomui areštą ir nuteisti jį dėl abiejų nusikaltimų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nusprendė, kad arešto skirti S.Tomui nereikia – laisvės apribojimo bausmė yra pakankama.
Tačiau kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su prokuroro argumentais, kad mirusiojo atminimas kaip baudžiamojo įstatymo saugoma vertybė siejamas ne tik su mirusiojo palaikų ir jo laidojimo vietos (kapo) neliečiamumu, kapinių ir laidotuvių rimtimi, bet ir su kitais materialiais objektais, kuriais išreiškiama pagarba mirusiajam.
Teisėjų kolegija, aiškindama BK 312 straipsnyje nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius, pažymėjo, kad kitos viešosios pagarbos vietos nurodymas normoje rodo įstatymo leidėjo siekį įtvirtinti ir ne šalia asmens mirties ar kapo esančių objektų, kuriuose vienaip ar kitaip įamžintas mirusio asmens atminimas, teisinę apsaugą.
Kaip rašoma LAT pranešime spaudai, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nors ir išdėsčiusi tokią poziciją dėl BK 312 straipsnio 2 dalies požymių aiškinimo, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nepanaikino ir nepakeitė.
Toks sprendimas priimtas konstatavus, kad, sugrąžinus asmeniui nuteisimą pagal BK 312 straipsnio 2 dalį ir šio nuteisimo pagrindu paskirtą bausmę, tai neturės jokios įtakos galutinei bausmei, kuri, taikant baudžiamajame įstatyme nustatytas bausmės skyrimo taisykles (šiuo atveju – bausmių apėmimą), vis vien bus lygi bausmei, paskirtai pagal BK 284 straipsnį.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimas būtų tik formalaus pobūdžio, jokių teisiškai reikšmingų padarinių nuteistojo teisinei padėčiai neturėtų, kita vertus, įtvirtintų tam tikrą procesinį neapibrėžtumą.
Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 4 d. nutartimi, išnagrinėjus Lietuvos probacijos tarnybos Vilniaus regiono skyriaus teikimą ir nustačius vengimo atlikti laisvės apribojimo bausmę faktą, laisvės apribojimo bausmė asmeniui pakeista 90 parų arešto bausme.
Šioje apylinkės teismo nutartyje remiamasi nuteistojo asmens teisine padėtimi, nustatyta prokuroro skundžiamu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu. Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimas, neturintis realios įtakos nuteistojo teisinei padėčiai, galėtų lemti tam tikrą procesinį neapibrėžtumą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 4 d. nutarties.
Atsižvelgiant į tai, taip pat vadovaujantis baudžiamojo proceso tikslingumo ir ekonomiškumo principais, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis paliktas galioti be pakeitimų.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
