Žiniasklaida kasdien pasakoja į šią panašias istorijas apie siaučiančius sukčius, tačiau ant jų kabliukų užkimba vis naujos aukos.
Sekmadienį į 15min.lt redakciją kreipėsi vilnietis Kostas T., nutaręs pasidalyti karčia savo šeimos patirtimi: „Noriu, kad ir kiti žmonės pasisaugotų sukčių, kurie sugalvojo nauja sukčiavimo būdą (bent jau aš apie tai dar nesu girdėjęs).“
Pasak nukentėjusiojo, šiandieną dienos metu jis su mama ir savo mergina apsipirkinėjo „Senukuose“ Žirmūnuose Vilniuje.
„Po ilgų valandų praleistų prekybos centre, su pilnu vežimėliu statybinių prekių pajudėjome link automobilio. Kraunantis mums daiktus į bagažinę, prie mūsų priėjo tamsiaplaukė moteris kokių 45 metų (ne čigonė), tamsiai apsirengusi, su rankine ant peties, su dideliu Maximos pirkinių maišu, prikrautu kažko. Priėjusi rusiškai kalbėdama pasakė, kad nori mums padovanoti rūbų. Toliau bendravome rusų kalba, kad suprastume, ko ji iš mūsų nori. Mes pradžioje atsisakėme jos dovanų, bet ji ėmė aiškinti, kad yra prekeivė iš Latvijos, atvažiavo užsipirkti rūbų iš Vilniaus, bet per daug prisipirko, ir dėl per didelio pirkinių kiekio ji nebegalės įsivežti šių prekių į Latviją (atseit neturi leidimų, o muitininkams palikineti jai gaila).
Išsitraukusi iš rankinės pamojavo mums latvišku pasu, kad tikrai parodytų, jog yra kilusi iš ten. Moteris tikino, kad atkreipė dėmesį į būtent mus, kad mes padoriai atrodantys žmonės ir tie daiktai mums puikiausiai tiks.
Ji iš mūsų pinigų jokių nereikalavo, tačiau mes pasijutome nepatogiai, kad moteris mokėjo tokius pinigus, todėl sukrapštėme 100 litų ir sumokėjome jai...
Pabrėšiu tai, jog jinai mums kišo gražiai supakuotus paketus su latviškomis kainomis ir viduje kabančiomis etiketėmis – 100% latvijas trikotāža.
Rūbai aišku atrodė tokie turginiai, bet mes taip susižvalgėm ir pamąstėm, jog gal ir reikėtų padėti.
Nors tie rūbai skaidriose polietileno pakuotėse ir neatrodė itin patraukliai, bet mes patikėjome, kad jie nauji. Ji iš mūsų pinigų jokių nereikalavo, tačiau mes pasijutome nepatogiai, kad moteris mokėjo tokius pinigus (nes ant pakuočių buvo užrašytos kainos, kurios svyravo nuo 100 iki 200) ir dabar veltui atiduos, todėl sukrapštėme 100 litų ir sumokėjome jai, kad jai jau nebūtų toks didelis nuostolis. Ji mums labai padėkojo ir nuėjo savo keliais link kažkur aikštelėje stovinčio automobilio.
Baigę susikrauti daiktus ir nesusipratę, kas čia iš tikrųjų įvyko, pajudėjome centro link. Pakeliui pasidarė labai įdomu, todėl važiuojant sumąstėme prasikrapštyti bent vieną rūbą, ir peržvelgti kaip kas atrodo. Išsipakavę pakraupome, nes megztiniai buvo nutampyti, nunešioti, apiplyšę ir net purvini kur ne kur. Matėsi, kad tai dėvėti rūbai.
Žinoma, greitai apsisukome, bet toje aikštelėje tos moters neberadome, kaip sakoma, pėdos jau buvo ataušusios“, – pamokantį pasakojimą užbaigė vilnietis.
