E.Lukjančukas kaltinamas tuo, kad 2016 m. birželio 12 d., Kėdainių r., Dotnuvoje, plyta sudaužydamas nukentėjusiosios Genovaitės Kristinos K. gyvenamojo namo lango stiklus, įsibrovė į patalpas, iš kurių, panaudodamas fizinį smurtą dėl senatvės bejėgiškoje būklėje esančios moters atžvilgiu, pagrobė jai priklausantį turtą.
Tyrimo metu nustatyta, kad kaltinamasis senolę smaugė, rankomis ir kojomis sudavė mažiausiai 16 smūgių į įvairias kūno vietas, taip įveikdamas jos pasipriešinimą. Akcentas: buvo žalojama galva, kad užpultoji greičiau prarastų sąmonę ir negalėtų pasipriešinti.
Namo viduje sumuštą, apiplėštą, tik naktinius vilkinčią ir ant grindų sėdinčią senolę kitą dieną po įvykio aptiko pensijų išnešiotojas ir kaimynė. Moteris nesiorientavo aplinkoje, nekalbėjo. Kambarys buvo „suveltas“, viskas išvartyta.
Nustatyta, jog iš namų dingo televizorius, mobiliojo ryšio telefonas ir piniginė su dokumentais bei nuolaidų kortelėmis, pinigais. Vertingiausias – televizorius LG, kurio vertė siekė 319 eurų.
Dėl po patirtų sužalojimų kilusių komplikacijų, po 2 savaičių, birželio 27 d., Kauno klinikose senolė mirė. Apiplėšimas virto žmogžudyste.
Daugiavaikę šeimą turintis, Šiauliuose įvykio metu gyvenęs E.Lukjančukas buvo sulaikytas liepos 12 d. Policijai jis buvo gerai žinomas. Anksčiau teistas net dešimt kartų. Teistumai nėra išnykę. Vyras iškart pripažino savo kaltę.
10 klasių baigęs E.Lukjančukas pirmadienį Kauno apygardos teisme teigė, jog yra gimęs toje pačioje Dotnuvoje. Anksčiau jis teistas už vagystes ir plėšimus.
Norėjo tik apiplėšti
„Važiuojant pas draugą šovė mintis apiplėšti pažįstamą Genovaitę. Mano tėvas dirbo pas ją. Jis ir pasakė, kokia moters turtinė padėtis. Neturėjau minčių jos nužudyti“, – teisme teigė kaltinamasis.
„Pripažįstu kaltę iš dalies. Nebuvo jai spirta į pilvą, nesmaugiau, nesudaviau ir tiek smūgių. Per veidą sudaviau tik šešis kartus. Ir tai padariau per „kaldrą“, ne tiesiogiai“, – teisme prieštaravo kaltinamasis, pripažinęs, jog nužudytąją pažinojo nuo vaikystės.
Tačiau ekspertai nustatė daugybinius galvos lūžius, smaugimo žymes.
Kaltinamasis tikino, jog su žmona ir naujagimiu nuvažiavo pas uošvienę į Kėdainius, prašė padėti finansiškai, bet ši atsisakė. Tuomet ir gimė planas apiplėšti Genovaitę. Sutuoktinei pasakė, kad aplankys draugą ir paprašys jo pinigų.
„Važiuojant pas draugą šovė mintis apiplėšti pažįstamą Genovaitę. Mano tėvas dirbo pas ją. Jis ir pasakė, kokia moters turtinė padėtis. Kad turi santaupų, televizorių. Kad sirgo. Neturėjau minčių jos nužudyti. Galvojau, tik apiplėšiu. Pastatęs nuošaliau „busą“ dar galvojau, ar eiti. Užsirūkiau. Bet mano šeimai labai blogai finansiškai, tad ryžausi apiplėšti“, – teisme parodymus davė kaltinamasis.
Jis sulaukė, kol pro šalį važiavo sunkvežimis ir tuomet paleido į langą plytą, – kad būtų mažiau garso.
„Moteris gulėjo lovoje. Pribėgau, uždengiau galvą, kad nepažintų. Sakiau jai: „Nerėk, nieko nedarysiu“. Ji tylėjo. Gulėjo ramiai. Ėmiau ieškoti pinigų. Vėliau ji atsikėlė ir ėmė bėgti link lango. Pribėgau, paėmiau už pažastų, norėjau įkelti į lovą, kelis kartus sudaviau per veidą. Vėl ėmiausi ieškoti pinigų. Pamačiau televizorių, iškėliau jį pro langą. Senolė vėl kėlėsi iš lovos, pribėgau, paguldžiau, netyčia spyriau į koją“, – ašaroti ėmė E.Lukjančukas.
Po šio įvykio jis grįžo pas žmoną į Kėdainius, vėliau parvyko su ja į Šiaulius. Televizorių pardavė lombarde už 50 eurų. Pavogtoje piniginėje rado 20 eurų. Mobilaus telefono tikino nevogęs.
Kalbėdamas apie šeimą, verkė
„Noriu atsiprašyti nukentėjusiojo. Nors žinau, jog už tokį dalyką neatleidžiama“, – toliau ašaras teisme liejo kaltinamasis.
Jis tikino su sugyventine turintis du biologinius vaikus: keturmetę ir vienerių metų mergytę. Taip pat kartu augino ir du sugyventinės iš ankstesnių santykių susilauktus berniukus – trylikametį ir dvylikametį. Paprašytas papasakoti apie savo šeiminę padėti, vyras kurį laiką tylėjo ir tiesiog verkė. Kaip tikino jo advokatė, ir anksčiau apklausiamas jis į tai reaguodavo itin jautriai.
„Noriu atsiprašyti nukentėjusiojo. Nors žinau, jog už tokį dalyką neatleidžiama“, – toliau ašaras teisme liejo kaltinamasis.
„Kai aš su ja pradėjau draugauti, berniukams tebuvo vieneri ir dveji metukai. Gaila dėl šeimos. Gailiuosi tai padaręs. Kai pastarąjį kartą grįžau iš kalėjimo 2010 m., susipažinau su sugyventine. Prasidėjo geresnis gyvenimas. Išvažiavome į užsienį. Kurį laiką ten dirbome. Ten susilaukėme mergytės. Grįžome į Lietuvą ir vėl pradėjo nesisekti. Užpuolė antstoliai. Nebesugebėjau išlaikyti vaikų. Ėmiau vogti“, – širdį teisme liejo E.Lukjančukas.
Prokuroro tai neįtikino. Pasak jo, pastaruosius du kartus kaltinamajam bausmė buvo paskirta atidedant jos vykdymą. Teismai vis pasigailėdavo dėl šeiminės padėties. Tačiau po pastarojo nuosprendžio jis iškentėjo tik du mėnesius ir vėl susiruošė į plėšimą. Šįkart jo pasekmės – itin skaudžios.
Byloje pareikštas civilinis ieškinys. Reikalaujama atlyginti 100 000 eurų moralinę ir kiek daugiau nei 1 600 eurų siekiančią turtinę žalą.
„Ką aš galiu pasakyti. Baisu. Kai vieną dieną kalbiesi su mama, o kitą jos jau nebėra. Prieš užpuolimą skambinau jai, sprendėme, ką atvežti pavalgyti. Per tas dvi savaites ji taip ir neatsigavo“, – 15min teigė nužudytosios sūnus.
Jis tikino, jog našlių Dotnuvoje gyvena ir daugiau, tačiau kaltinamasis nusižiūrėjo būtent jo motiną. Vyras puikiai pažinojo E.Lukjančuko tėvą.
„Neįtikino manęs tie verkšlenimai. Kad jis norėjo tik apiplėšti. Jis nesako visos tiesos“, – teigė nužudytosios sūnus, pripažinęs, jog anksčiau kaltinamojo nėra matęs.
