Vokietijoje gyvenanti Lina įsitikinusi: nuo vilniečio teisininko nukentėjusių mergaičių turėtų būti ne viena ir ne dvi. Neva nekaltais prisilietimais stovyklaujančias mažametes jis apdalindavo ir prieš 24-erius metus, vos tik pradėjęs dirbti „Žilvičio“ stovykloje.
Pagaliau kažkas drįso parašyti. Pagaliau kažkas drįso išklausyti savo vaiką ir juo patikėti. Juk įprasta manyti, kad vaikai išsigalvoja, kalba nesąmones.
„Jis išsirinkdavo kokią tylesnę, labiau pažeidžiamą mergaitę – savo numylėtinę. Rodydavo jai dėmesį, įtikindavo, kad ši – išskirtinė. Daug kam, matyt, yra gėda apie tai kalbėti. Bijo merginos, stengiasi pamiršti. Taip buvo ir man. Kol sesė neatsiuntė 15min straipsnio. Su pasibaisėjimu perskaičiau. Ir aš priklausau tam būriui mergaičių, kurios nukentėjo. Tiesa išaiškėjo. Tam turėjo praeiti net pora dešimtmečių. Pagaliau kažkas drįso parašyti. Pagaliau kažkas drįso išklausyti savo vaiką ir juo patikėti. Juk įprasta manyti, kad vaikai išsigalvoja, kalba nesąmones“, – sunkiai rankiodama žodžius, ėmė pasakoti Lina.
Pirmas įspūdis: itin malonus ir rūpestingas
Tai buvo 1994 metų vasara. Linai tebuvo 12 metų. Antri metai iš eilės ji laiką leido pajūrio moksleivių stovykloje „Žilvitis“.
„Pirmaisiais metais nieko blogo nenutiko, o ir jo neatsimenu. Nenorėjau vėl važiuoti į tą stovyklą – priminė darželio laikus, sovietinė tokia vieta, jokių užsiėmimų, prastas maistas, bet argi manęs kas klausė? Vienintelis geras dalykas, kad ta stovykla vyko prie jūros. 1994 metų vasarą, kai antrą kartą atvykau į „Žilvitį“, jis jau buvo mūsų vadovas, gal dvidešimties mergaičių grupės. Vos 19 metų sulaukęs jaunuolis, pradėjęs teisės studijas Vilniuje. Tai buvo jo vasaros užsiėmimas. Pirmas įspūdis buvo geras. Jis labai visais rūpinosi. Angelėlis iš pažiūros – nieko blogo neįtartum. Įkišdavo galvą į kambarį, teiraudavosi, ar viskas gerai“, – teigė Lina.
Dienoms bėgant, ji pajuto išskirtinį stovyklos vadovo dėmesį, ugdomą prieraišumą. „Aš ne vadovas, aš draugas. Gali vadinti mane vardu“, – tai girdėdavo nuolat.
„Kartą išsivedė jis vienas visą grupę išsimaudyti. Pamenu, prie kopų dar nuotrauką padarė. Išsirinko mane, kad galėtų pamokyti plaukti. Vandenyje liepė gultis ant jo rankų. Lyg niekur nieko jis tas rankas laikė ant mano krūtinės ir klubų, taip aukštai iškėlęs iš vandens, kad pakeisti pozicijos negalėjau. Nemaloniai jaučiausi, muisčiausi, neišėjo nieko padaryti, tai pasakiau, kad nebeplauksiu. Matyt, bijojo, kad aš ką pasakysiu ir kiti išgirs, nuleido rankas, aš nustojau plaukt ir išlipau iš vandens. Jo taktika tokia: elgtis kaip niekur nieko. Kol 3 ar 4 kartus nepasakiau, kad neplauksiu, nepaleido. Mokė tik mane. Toliau kūrė tą jausmą, kad aš – išskirtinė“, – pasakojimą tęsė moteris.
Kišo ranką po antklode
Dėmesį vadovas rodydavo jai kasdien. Likus trims dienoms iki išvykimo, Linai ėmė stipriai skaudėti skrandį. Ji kreipėsi į medicinos punktą, gavo vaistų. Apie negalavimus sužinojo ir stovyklos vadovas.
„Tau negerai? Budėsiu“, – nusprendė jis. Atsisėdo ant kitos mergaitės lovos ir prabuvo visą naktį kambaryje, žiūrėdamas į mane, kišdamas rankas po antklode. Kišo link klubų, po užpakaliu. Kišo vieną ranką, gal kita ką sau darė, nežinau. Pamenu, tik kad labai bijojau, blogai jaučiausi, varčiausi, muisčiausi, sukausi kaip vikšriukas į tą antklodę, bet jis vis kišo tą ranką. Negalėjau užmigti. Bijojau atsimerkti. Nesupratau, ką jis norėjo man padaryti. Nekalbėjo. Aš ir tylėjau.
Ta mergaitė, ant kurios lovos sėdėjo, buvo prabudusi kartą. Turėjo matyti, bet nusisuko ir tiek. Jis neturėjo jokios priežasties tame kambaryje būti, bet buvo. Ir ryte po to „budėjimo“ pasakė: „Labai neramiai miegojai“. Lyg jis niekuo dėtas“, – šiurpios nakties prisiminimais pasidalijo Lina.
Prisiminė ji ir tai, kad stovyklos vadovas paveikslavo ją, sėdinčią ant lovos, savo asmeniniu fotoaparatu.
Darydavo jis ir viso merginų būrio nuotraukas. Paklausta, kodėl stovyklos vadovas išsirinko būtent ją, pašnekovė atsakė: „Žinojo, kad niekam nepasakosiu“.
Ir Lina nepasakojo, tik stengėsi jo vengti. Nenorėjo kalbėti, bendrauti.
„Pamenu, lakavomės nagus kambaryje, kai jis įėjo. „Ką darot, merginos? Parodyk“, – kreipėsi į mane. Tik atšoviau, kad nerodysiu. Pasislėpiau. Labai įstrigę giliai tie prisiminimai. Tik 16–17 metų būdama pripažinau sau, kas įvyko. Tuomet, kai supratau, kas tai yra. Gėda buvo, bijojau kažkam pasakoti, nežinojau, į ką kreiptis“, – tikino Lina.
Užsiminė tik sesei
Apie įvykius stovykloje ji užsiminė tik vienai iš savo vyresniųjų seserų.
„Sesuo pati dar buvo vaikas... Dabar, rugpjūtį, ji perskaitė 15min straipsnį apie įtariamojo sulaikymą stovykloje, daug faktų sutapo, atkūrė, ką jai tuomet pasakojau. „Žiūrėk, atskleidė“, – parašė man. Perskaičiusi straipsnį, susisiekiau su mama, papasakojau. Manau, ji nežino, kaip į tai reaguoti...
Smagu, kad atsiranda tėvų, kurie išklauso savo vaikus, patiki jais.
Smagu, kad atsiranda tėvų, kurie išklauso savo vaikus, patiki jais. Susimąsčiau, kiek tų nukentėjusiųjų gali būti. Juk jis sudarydavo tokio rūpestingo, malonaus žmogaus įvaizdį, bet visad, jei būdavo galimybė, stengdavosi paliesti, ieškodavo su mergaitėmis kontakto. Neva netyčia, su priežastimi.
Kodėl dabar viskas iškilo? Kodėl ne anksčiau? Galėjau aš prabilti, būčiau užbėgusi įvykiams už akių, apsaugojusi kitas mergaites. Galėjo ir tuomet drąsesnių atsirasti, kurios papasakotų, ką matė, bet neatsirado“, – save žodžiais pliekė Lina.
Sutiko po kelerių metų
Prabėgus keleriems metams nuo įvykių stovykloje, į kurią nebegrįžo, Stovyklos vadovą ji netikėtai sutiko viename Vilniaus teatre. Lankėsi jame mokyklinės išvykos metu.
„Atpažinau jį iš karto. Tarsi ugnis persmelkė. Viskas susijaukė viduje. Pajutau ir pyktį. O jis į mane kreipėsi vardu. Prisiminė net praėjus tiek laiko. Jis visų savo numylėtinių vardus pamena. Negana to, metai po įvykių stovykloje jis buvo atvykęs pas mus į namus. Gal darytas nuotraukas tuomet užvežė. Tiksliai nepamenu. Prisimenu tik tai, kad mano sesuo nenorėjo prie jo sėdėti, vartė akis. O jis atvyko su rožėmis. Pats pasikvietė save į mūsų namus. Jums nekilo klausimų, kodėl, būdamas teisininku Vilniuje, jis tiek laiko dar dirbo vaikų stovykloje pajūryje?“, – retorinį klausimą pateikė pašnekovė.
Būdama 17 metų ji išvyko iš Lietuvos, sukūrė šeimą. Šiuo metu augina 6-erių metų sūnų. Galbūt dėl to, kad gyvena užsienyje, šiandien jai jau užtenka drąsos kalbėti apie tai, kas nutiko prieš daugiau nei 20 metų. Ji net pasiryžusi liudyti teisme, jei reiktų.
„Nesu drąsi, kovojanti. Pilnas indas iki kraštų turi prisipildyti, kad prabilčiau. Kantri. Mokausi dar to pastovėjimo už save. Lankiausi pas psichologę. Keičiuosi, stengiuosi reaguoti, jei kas negerai, stabdyti tai, kas vyksta. Nebegali jaustis daiktu, kuriuo kas nori, tas naudojasi.
Ar norėčiau teisme jį pamatyti? Taip. Man tai būtų lyg terapija. Tikiuosi, tyrimas nenutrūks. Tikrai tie prisilietimai prie mažamečių stovyklautojų nebuvo netyčiniai. Ne uodą baidė. Jis net pats prisipažįsta, kad lietė. Straipsnyje buvo rašoma, kad mergaitės užuodė alkoholį. Žino, matyt, ką daro, dėl to pats savęs nepakelia – geria.
Ką jam pasakyčiau teisme? Išrėžčiau, kas jis toks. Kad jis yra pedofilas. Kad jam reikia gydytis. Kad nesiartintų prie vaikų, kad neturi teisės vaikams atimti vaikystės.
Ką jam pasakyčiau teisme? Išrėžčiau, kas jis toks. Kad jis yra pedofilas. Kad jam reikia gydytis. Kad nesiartintų prie vaikų, kad neturi teisės vaikams atimti vaikystės. Baisiausia, kad jis pats augina, berods, tris vaikus. Man jau kovoti per vėlu, bet baisu, kad dar kažkas nuo jo gali nukentėti. Noriu, kad tai liautųsi. Kad daugiau tai niekam nenutiktų. Kad tauta atsibustų. Norėčiau padėti šeimoms, kurios dar gali kovoti prieš šį vyrą teisme. Jis tikrai ne vienas toks, ir nukentėjusių – daug. Atėjo laikas vaikams būti išgirstiems“, – ryžtingai tarė Lina.
„Numylėtinių“ būta ir daugiau?
15min pavyko pasikalbėti su dar viena moterimi, stovyklavusia „Žilvityje“ prieš daugiau nei 20 metų. Tuomet jai buvo gal 15-ika.
„Jis laisvai galėjo vaikščioti po visus mergaičių kambarius. Nežinau, ar nukentėjusių buvo tais metais ir daugiau, tačiau jis lindo prie manęs. Bandė kišti rankas į kelnes. Tuomet, kai pasikvietė prie jūros. Sėdėjome ant smėlio. Pamenu, vaišino iš valgyklos atneštu sūreliu. Nemalonu buvo su juo bendrauti. O ką daryti, kai tai vyksta? Neturėjau, kur bėgti. Kam pasakyti? Vaikai nėra ruošiami tam, kaip elgtis tokiu atveju“, – prisiminimais pasidalijo moteris.
Tyrimo eigos neatskleidžia
„Šiuo metu jūsų minimame ikiteisminiame tyrime atliekami aktyvūs procesiniai veiksmai, tačiau smulkiai policijos pareigūnai jų nekomentuoja. Šį tyrimą kuruoja Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorė Inesa Antanauskienė“, – po kreipimosi 15min žurnalistę informavo Jūratė Albrektienė, Klaipėdos apskrities VPK Komunikacijos grupės atstovė.
Tą patį tvirtino ir Ignė Rotautaitė-Pukenė, Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė: ikiteisminis tyrimas yra vykdomas, atliekami procesiniai veiksmai, šiuo metu viešintinos informacijos prokuratūra neturi.
„Taip pat norėtume akcentuoti ir paraginti, kad asmenys, turintys duomenų apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, turi teisę kreiptis į atitinkamas teisėsaugos institucijas su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą“, – teigė I.Rotautaitė-Pukenė.
Įtariamasis į 15min žurnalistės laišką bei užklausą socialiniuose tinkluose neatsakė.
Nusprendė nesuimti įtariamojo
15min primena, kad stovyklos „Žilvitis“ direktorius sulaukė vienos iš stovyklaujančių mergaičių mamos skambučio, moteris teiravosi, kas vyksta stovykloje, koks vyras mergaičių kambaryje. Mergaitės pasakojo, kad vyras jas glostė, rodė internetą. Buvo iškviesta policija.
Kaip pranešė Klaipėdos apskrities policija, šių metų rugpjūčio 4 dieną Klaipėdos rajono stovyklavietėje savanoriu apsaugininku dirbęs vyras galbūt atliko tvirkinamuosius veiksmus trims mažametėms, gimusioms 2008, 2005 ir 2008 metais. Jos buvo apklaustos ikiteisminio tyrimo teisėjos.
Rugpjūčio 7 dieną prokuratūra pranešė nematanti pagrindo suimti vyro ir skyrė švelnesnes kardomąsias priemones: rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumentų paėmimą. Jis taip pat įpareigotas registruotis policijoje.
„Nepagalvojęs būčiau, kad tokie dalykai gali atsitikti“, – pripažino stovyklos, kurioje tuo metu poilsiavo apie 360 vaikų, direktorius.
