Nelaisvė 80 mėnesių, t. y. 6 metus ir 8 mėnesius. Tokį nuosprendį Panamoje už tarptautinę narkotikų kontrabandą išgirdo Lietuvos pilietis 22 metų Gediminas K. (pavardė redakcijai žinoma – red. past.).
Apie dramatiško likimo vaikiną iš Akmenės rajono „15min“ ne sykį rašė 2010 metais, o pernai šie pasakojimai, su šiuolaikinėmis technologijomis įveikę Panamos kalėjimo sienas ir spygliuotas vielas, Vilniuje per novatoriškos žurnalistikos apdovanojimus „Nmedia“ buvo įvertinti apdovanojimu „Už interaktyvumo didinimą žiniasklaidoje“.
Išskirtinio dėmesio Gediminas sulaukė ne šiaip sau: įkliuvęs kurjeris pateko į tikrą pragarą.
Iki pat 2016 m. kovo, kai baigsis nuosprendžiu jam paskirtos nelaisvės terminas, vaikinas gali likti vienoje pavojingiausių visoje Panamoje laikomų vietų – brangenybe vadinamame itin griežtai saugomame sostinės priemiestyje esančiame „La Joya-8“ kalėjime. Neoficialus mirties nuosprendis Gediminui čia gresia kasdien – lemtingi gali būti tiek rasistiniai išpuoliai (lietuvis yra vienas iš nedaugelio čia kalinčių baltaodžių), tiek neatsargūs prisilietimai prie sienų, kurių paviršiuje knibžda žudantys mikrobai.
Pareiškęs prašymą dėl jo perkėlimo atlikti bausmę į gimtinę, vaikinas kasdien užmiega ir prabunda su mintimi, kad kuo greičiau pavyktų sutvarkyti tarptautinius teisinius formalumus.
Svajonė – perkėlimas į Lietuvos kalėjimą
Kol laukia perkėlimo į Lietuvą, Gediminas Panamoje skaičiuoja kiekvieną parą, nes kiekviena diena ir naktis už grotų tolimoje Pietų Amerikos šalyje jam – nesibaigianti kova už būvį.
Sykį iš Panamos į Lietuvą atskriejo tokie Gedimino įspūdžiai: „Pas mus dabar yra perpildytas paviljonas. Net kamerose nebetelpa žmonės, gyvename mūsų sporto salėje. Iš šalia klozeto esančio vamzdelio kartą per dieną prisipildome butelius vandens, kurį naudojame ne tik prausimuisi, skalbimui, bet ir geriame...“
Kalėjime, kuriame yra apie 1 500 vietų, paprastai kalinama apie 2 500 asmenų.
Tiesa, dabar jau Gedimino kasdienybę praskaidrina tarptautinių institucijų atstovai – kai viešai kreipėsi pagalbos ir papasakojo apie savo padėtį, vaikinas retsykiais sulaukia Lietuvos ambasados Argentinoje (arčiausiai Panamos esanti šalis, kurioje yra mūsų šalies atstovybė – aut. past.), taip pat Lietuvos Teisingumo bei Užsienio reikalų ministerijų darbuotojų dėmesio, jį yra aplankę net Panamoje gyvenantys lietuviai.
Kalėdų belaukiant: 32 laipsniai karščio ir nė lašo vandens duše
Be to, nors tai yra neteisėta, Gediminas nuo pat 2010-ųjų stengiasi mobiliuoju telefonu per elektroninį paštą ir asmeninį puslapį svetainėje „Facebook“ palaikyti ryšį su „15min“ redakcija.
Savo klaidas jau seniai suvokęs vaikinas nebijo viešumo ir viliasi, kad tai padės jam siekiant kol kas didžiausios svajonės – perkėlimo į pataisos įstaigą Lietuvoje. Gediminas tikisi ir geradarių paramos, kurie supranta, į kokią keblią padėtį jis yra pakliuvęs ir kiek jam viskas dabar kainuoja – nuo tualetinio popieriaus ir advokato paslaugų: „Visiems teisiniams reikalams užbaigti reikia bent 3 000 dolerių. Reikia nusisamdyt mokamą advokatą, kad ir patį pigiausią. Kad sutvarkytų parsiuntimo į Lietuvą dokumentus, kad šįmet jau galėčiau švęsti Kalėdas Lietuvos kalėjime...“
Jau šeštą dieną čiaupe nėra vandens...
Prasitaręs apie svajonę šiųmetes Kalėdas sutikti nelaisvėje Lietuvoje, Gediminas dalijosi neišdildomais įspūdžiais, kaip didžiosios metų šventės praėjo Panamoje.
„2011.12.22, šiandien jau šeštą dieną čiaupe nėra vandens. Kas dieną duoda po 1,5 l geriamo vandens. Pas mus temperatūra +32, o vandens duše nėra. Meldžiamės, kad iki Kalėdų atsirastų. O kol kas galite įsivaizduoti, kaip kvepia mūsų paviljonas, kai nėra kaip fekalijų nuleisti į klozetą ir kai visi dvokia prakaitu. Tai va tokios kalėdinės nuotaikos...“, – rašė Gediminas, kurio maldos buvo išklausytos ir netrukus vandens čiaupe vėl atsirado.
„Buvau parduotas į mulus...“
„Buvau parduotas į vieną iš prekybos žmonėmis sferą, tai yra į narkotikų pervežimą, dar kitaip – mulus...“, – taip apie savo tarptautinių klystkelių pradžią yra sakęs Gediminas, kurį suviliojo teorinė galimybė žaibiškai praturtėti.
„Esu gimęs Kaune, ilgą laiką gyvenau Akmenės rajone. Buvau suviliotas gero darbo pasiūlymu, bet kai atvykau į Angliją, man buvo liepta vykti į Afriką, Ganos Respubliką. Iš ten buvau priverstas pervežti heroiną į Jungtines Valstijas, Niujorką. Po to atsidūriau čia, Panamoje“ – pasakojo lietuvis.
Vaikinui giliai į atmintį įsirėžė data 2009.07.17, kai iš sostinės Panamos (Panama City) turėjo išskristi į Olandiją. „Turėjau nusileisti Amsterdame šeštadienį 2009.07.18, 13.20 val., bilieto numeris 0742477270718, skrydžio numeris – Y7PBFD. Turėjau perduoti kokainą oro uoste esančiame viešbutyje“, – viską iki smulkmenų iki šiol atsimena Gediminas.
Ryte Panamos sostinėje jį pažadino skambutis. Kvaišalų gabenimo verslo atstovas telefonu jį informavo, kad laukia skrydis į Europą.
Įvyko susitikimas. Narkotikų „vadybininkas“ davė jam krepšį su nešiojamuoju kompiuteriu.
„Pasakė, kad šitame krepšyje yra įsiūta 2 kg kokaino. Atsisveikinau su juo ir persėdau į taksi... Prieš tai jis dar nufotografavo mane, tik vėliau supratau, dėl ko...“, – pasakojo Gediminas.
„Ta nuotrauka, kurią padarė „vadybininkas“, man vos išlipus iš jo automobilio buvo nusiųsta pareigūnui, kuris mane sulaikė... Buvai įduotas pačių „narkotrafikų“, kurie mane siuntė... Taip jie leidžia pareigūnams pasirodyti, kad policija dirba. Tokiu būdu abi pusės lieka patenkintos“, – jau vėliau paaiškinimą ras Gediminas.
O dabar – gyvi jo įspūdžiai apie kelionę į oro uostą: panika ir šaltas prakaitas, įtartini visažiniai tikrintojai su šunimi, areštas ir pirmosios priverstinės nakvynės ant grindų, kurios vėliau taps įpročiu.
Oro uoste pasijuto paaukotas policijai
„Visą kelią buvau ramus, bet kai pamačiau oro uostą, visą išpylė šaltas prakaitas... Kol privažiavom iki įėjimo, spėjau nusiraminti... Nuėjau prie informacijos stendo pažiūrėti, prie kurios kasos išsiimti bilietą... Einantį prie kasos mane pašaukė vienas policininkas. Ėmė klausinėti: iš kur aš, ką čia veikiu, kiek laiko buvau, kur skrendu ir pan. Tada pakvietė savo kolegą su šunimi... Jis nieko neužuodė... Policininkas visaip vartė mano laptopo krepšį – pasirodė keista, kodėl jis netikrina mano rūbų lagamino. Po akimirksnio jis manęs paprašė paso... Ir pasikvietė nuoseklesnei patikrai į policijos kambarį... Jis griebė už laptopo krepšio, o man teko nešti tik lagaminą. Kai nusigavom iki to kambario, pareigūnas tiesiai šviesiai paklausė, ar turiu kompiuterio krepšyje narkotikų. Aš sakiau, kad nesuprantu, apie ką jis kalba...
Policininkas išsitraukė sulankstomą peiliuką ir pradėjo pjaustyti kompiuterio krepšį. Prapjovus tris sluoksnius medžiagos, pasirodė milteliai. Jis išsitraukė iš stalčiaus testą narkotinėms medžiagoms ir įbėręs miltelių į skystį sušuko: „Cokajina!“
Bet širdis jau plakė smarkiau...
Tada jis išsitraukė sulankstomą peiliuką ir išėmęs visus daiktus pradėjo pjaustyti kompiuterio krepšį. Tada pamaniau, kad jau viskas... Taip ir buvo: prapjovus tris sluoksnius medžiagos, pasirodė milteliai...
Jis išsitraukė iš stalčiaus testą narkotinėms medžiagoms ir įbėręs miltelių į skystį sušuko: „Cokajina!“
Pasakė, jog nuo šio momento esu sulaikytas, paklausė, ar reikia advokato ir pan. Bet man pro ausis neprasprūdo jo ištarti žodžiai... Kad geriau prisipažinčiau geruoju, kad tai yra mano... Dar liepė išsirengti nuogai... tikrino drabužius ir kišenes... Bet taip ir nepalietė drabužių lagamino..
Penktadienį mane sulaikė apie pusę keturių dienos. Pranešė, kad į policiją vyksiu tik pirmadienį. Ir kad tris dienas būsiu laikomas oro uoste. Reikėjo miegoti ant grindų.
Po trijų dienų nuvežė į policiją, narkotikų skyrių. Ten paėmė pirštų atspaudus. Po to nuvežė į areštinę pavadinimu DJH, kur praleidau mėnesį ir tris dienas, miegodamas tualete tarp klozetų, nes nebuvo kitos vietos...
Siauras koridoriukas, dušas, tualetas... 5 kameros, 2 prieškambariai – tai viskas, ką man teko matyti daugiau nei mėnesį, nemačiau net saulės spinduliuko...
Po to mane perkėlė į kalėjimą „La Joya-8“. Kaip jis atrodo, sunku net nupasakoti, reikia pačiam jį pamatyti ir užuosti... Tai kaip didelis sandėlis, į kurį tave prižiūrėtojas įstumia.
Turi susirasti vietą, kur miegoti, nors lovos visur jau – iki pat lubų... Ir jei nori bent vieną iš jų gauti, tau reikia 300-400 JAV dolerių... Jei tiek neturi – tada 1 doleris už vieną naktį... O jei ne – gali eit miegot į dušą...
Papasakosiu plačiau apie dušą: 5 čiaupai, vanduo juose yra tik dukart per dieną po 45 minutes. Ir tai skirta 386 kaliniams...“, – apie tai, kaip per keletą valandų jo gyvenimas ilgam apvirto aukštyn kojom, „15min“ pasakojo vaikinas iš Lietuvos.
2011 m. pradžioje Gediminą perkėlė į kitą „La Joya“ kalėjimo paviljoną: „Yra pliusų, yra ir minusų. Šiaip baisesnis šitas paviljonas. Bet čia kiemas, į kurį galima išeiti visą dieną... Žodžiu, galima pasiganyti... Sporto salė yra, fulę, kašį, tinklinį turim. Yra kuo užmušti laiką... Asmeniškai man čia geriau.“
Teismas. Pirmasis posėdis – ilgai laukta šventė
Pirmojo teismo posėdžio Gediminas Panamoje laukė 2 metus ir 10 dienų. Iki tol buvo laikomas be jokių sankcijų, be oficialiai pareikštų įtarimų. Todėl teisminio proceso pradžia jam tapo švente. Tačiau įsiminė ne vien dėl pakilios jo nuotaikos, bet ir „firminių“ Panamos netikėtumų.
„Teismas man turėjo būti 15 valandą... Apie 16.20 val. pasirodė prižiūrėtojas mūsų paviljone su lapuku rankose, ant kurio su klaidom užrašytas mano vardas. Jis pranešė, kad mane kviečia į viršų, į administracinį pastatą...
Tą dieną lietus pylė kaip iš kibiro. Bėgte nubėgom iki ten. Užlipusį į antrąjį aukštą mane pasitiko vienas vyras. Ir pradėjo murmėti, kad aš vėluoju...
Pirmojo teismo posėdžio Gediminas Panamoje laukė 2 metus ir 10 dienų. Teismą teko atidėti, nes neatvyko lietuviui skirta advokatė, kurios iki tol jis net nebuvo matęs.
Įėjęs į jo kabinetą pamačiau stovintį didelį televizorių ir ant jo padėtą kamerą. Supratau, kad tai bus vaizdo konferencija. Atsisėdau į kėdę, buvo įjungtas ryšys su teisėju.
Teisėjas paklausė, ar kalbu ispaniškai... Aš jam pasakiau, kad susišneku... Tada klausė, ar turiu vertėją... Atsakiau teigiamai... Sako, o ji ten su tavim? Sakau – ne, juk aš kalėjime, o vertėja pas jus, teismo salėje, turėtų sėdėti... Patylėjęs teisėjas vėl klausė – ar turiu advokatą?
Sakiau, kad gynėja yra paskirta, bet aš nematęs dar jos... Ir po tokio mano atsakymo teisėjas vėl klausė, ar advokatė yra šalia manęs... Pakartojau, kad nemačiau aš jos dar... Žodžiu, įspūdis toks, kad jie nebuvo pasiruošę niekam... Viena mintis man sukosi: kur aš pakliuvau?!..
Tada teisėjas man padiktavo savo numerį, ir liepė pasakyti vertėjai ir advokatei, kad susisiektų su juo.. Ir sako, paliekam viską kitai dienai, po poros savaičių... Atsakiau, kad vertėjai perduosiu, bet su advokate ryšio neturiu... Paklausė, koks jos vardas.. Aš pasakiau – buvo užrašytas ant šaukimo lapelio. Teisėjas užsirašė. Ir vaizdas televizoriaus ekrane dingo.
Kai išaušo antrojo teismo posėdžio diena, 5 val. ryto policija pasiėmė mane iš kalėjimo paviljono. Centriniame pastate sukaustė grandinėmis ir pasodino į autobusą... Pajudėjome gal tik 10 val. iš kalėjimo teritorijos. Kaip priklauso – su palyda. Teismas turėjo būti vėl 15 val.
Apie 12 val. pristatė mus į teismo pastatą. Po pusvalandžio konvojaus pareigūnai apsiuostė, kad 2 iš mūsų 7 turėjo būti pristatyti visai į kitus teismo rūmus... Sėdame į kitą autobusą ir mus nuveža į reikiamus teismo rūmus. Atvažiavusius ten mus pasodino į laukiamąją kamerą.
Maistas – tik panamiečiui
Buvome dviese – panamietis ir aš. Jau buvome abu išalkę, nes pastarąjį kartą gavome valgyti išvakarėse apie 18 val.
Žinojome, kad turi jie duoti maisto ten mums belaukiant..
Paprašė tas panamietis maisto. Atnešė kepsnį ir skardinę „Sprite“. Tokia porcija mums kiekvienam priklausė, bet atnešė tik jam vienam... Jis paklausė: o kur mano draugui? Policininkas atšovė: jam nėra!
Pasitaikė geras žmogus – jis su manim pasidalijo per pusę, net pirmam liepė valgyt, o kas liks, bus jam...
Truputėlį užkandus panamietį išsivedė į posėdį. Beliko laukti, kol pakvies ir mane. Atėjus laikui, suskambo telefonas ir paprašė mane atvesti.
Įėjęs į teismo salę pasijutau kaip valytojos kambariuke... Vienam kampe sukrautos kėdės, kitame – stalai vienas ant kito. Dar kitame raštininkė sėdėjo... Advokatė ir vertėja paprašė, kad atrakintų man rankas. Įėjo teisėjas, atsistojome. Jis draugiškai paklausė, kaip man sekasi. Atsakiau, kad tikriausiai tuoj sužinosiu, ar man sekasi, ar ne...
Advokatė buvo susitarusi, kad tą pačią dieną gaučiau nuosprendį. Nes pagal normalią tvarką
jis skelbiamas po pertraukos, kitame posėdyje. Man visas procesas truko vos apie 20 minučių.
Teisėjas paklausė, ar jaučiuosi kaltas.
 |
| Per neramumus kalėjime apšaudytas riaušininkas |
Pasakiau, kad taip, ir kad gailiuosi. Tada jis pradėjo kalbėti teisiniais terminais. Nieko nei manęs, nei advokatės daugiau neklausė ir po 10 minučių pasakė nuosprendį: 80 mėnesių... Atsistojo, atsisveikino ir išėjo...
Aš dar keliais žodžiais persimečiau su vertėja, ir mane išvedė, ir po to buvau parvežtas į kalėjimą.
Grįžau apie 21 val. į paviljoną, išbadėjęs ir pervargęs...“ – rašė Gediminas.
Pabandė blokuoti internetą – sukėlė riaušes
Nors viena pavojingiausių vietų visoje Panamoje vadinamame kalėjime kasdien trūksta elementarių dalykų, kai kurie neteisėti patogumai – tiesiog neįtikėtini.
 |
| Kalėjime įrengus telefono ir interneto ryšį blokuojančią įrangą, kilo riaušės. |
Tarp tų, kuriais gali naudotis ne tik išrinktieji, bet ir sumanesni antrarūšiai kaliniai – telefono bei interneto ryšys. Sykį Gediminas net pasidžiaugė, kad internetas smarkiai pagerėjo, dabar be vargo galima „pumpuoti“ didelės apimties vaizdo failus.
Tačiau vieną dieną įstaigos vadovybė ištesėjo pažadą – užblokavo kalėjimo teritorijoje telefono ryšį. Neilgam – kalėjime kilo riaušės.
„Yra nufilmuota, kaip žmonės veržėsi laukan. Laužė ir degino tuos ryšio blokatorius. Užfiksuota ir tai, kaip policija šaudė į tuos kalinius, kaip juos sužeidė“, – pasakojo lietuvis, atsiuntęs portalui 15min.lt autentiškų vaizdų apie riaušių padarinius.
Kaip perdaviau Gediminui 100 dolerių
Kita kalėjimo „svečių“ privilegija – netgi iš Lietuvos jiems galima nusiųsti grynųjų pinigų. Kaip tai veikia, išbandė ir šių eilučių autorius, savo iniciatyva nutaręs skirti tam tikrą simbolinį asmeninį honorarą Gediminui už kūrybinę pagalbą rengiant publikacijas, įvertintas ir solidžiu „Nmedia 2011“ prizu.
Pinigų kelias toks: viename komerciniame banke Vilniuje litais sumokėjau už 88 eurus, kad viena moteriškė Panamos sostinėje, kurios žinau vardą ir pavardę, bet niekada nesu jos matęs, per populiarią tarptautinių piniginių perlaidų firmą gautų 111 ar bent 110 JAV dolerių (priklauso nuo kasdien kintančio kurso).
Toji moteriškė – kartu su Gediminu kalinčio Panamos piliečio žmona. Kai ji nuėjo lankyti vyro, nunešė jam iš Lietuvos gautus pinigus. Pastarasis, už paslaugą pasilikęs 10 proc. nuo sumos, 100 dolerių padavė Gediminui. „Pinigus investavau. Nusipirkau lovą. 70 dolerių kainavo“, – po kelių dienų dėkodamas raportavo Gediminas.
Nelaisva, bet brangi kasdienybė
Kas ir kiek jam kasdien kainuoja, lietuvis pasakojo jau anksčiau. Atgailaujantis kokaino kontrabandos vergas buvo pateikęs savotišką kainoraštį: tualetinio popieriaus ritinėlis – 1,25 JAV dolerio, muilas – 1,25, skalbiamieji milteliai – 2, chloras (dezinfekuoti vandeniui) – 1 ir t.t.
Sulaukęs viešnios iš Prancūzijos ambasados, įkalintas lietuvis gavo vaisių, dantų pastos ir tualetinio popieriaus.
Neišvedžiodamas lietuvis papasakojo, kaip gyvena pats ir kiti antrarūšiai kaliniai.
„Mums, eiliniams, neduoda nieko. Neduoda nei avalynės, nei rūbų, nei higienos priemonių, net muilo... Viską turi pirkti“, – teigė jis.
Kai kuriose kalėjimo kamerose apskritai nėra vandens. Tose, kuriose yra, jis užkrėstas, todėl privalo būti pačių kalinių dezinfekuojamas chloru. Kalėjimo lankytojus prižiūrėtojai geranoriškai įspėja nesiliesti prie sienų, nes jų paviršiuje gausu virusų, vienas prisilietimas beveik garantuoja, pavyzdžiui, hepatitą.
„Man per mėnesį vien tik higiena atsieina daugiau nei 50 JAV dolerių, bet aš jų neturiu... Draugai, kurie pardavinėja ar gauna pinigų iš savo šeimų, nuperka man tai muilo, tai dantų pastos... Ar tualetinio popieriaus...“ – kainoraščio aktualijas yra apibendrinęs Gediminas.
„Po straipsnių į gerą pasikeitė nemažai dalykų. Mane perkėlė į kitą paviljoną, Prancūzijos ambasados (Panamoje esančios ES šalies atstovybės – red. past) atstovai aplanko kas mėnesį. Gavau iš Prancūzijos ambasados dantų šepetėlį, pastos, ruloną tualetinio popieriaus, tris pomidorus, vieną agurką, dvi kriaušes, du obuolius, keturis bananus ir krūvą klausimų, kaip mano byla.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Privilegijos nelaisvėje: nuteistuosius linksmina merginos |
Buvo kelis kartus aplankę ir vietiniai lietuviai. Tad sąlygos pakenčiamos. Bet pagrindinis mano tikslas visgi yra grįžti į Lietuvą. Nes jau pailsėjau šios bananų respublikos „kurorte“. Noriu į gimtinę“, – pasakojo jis.
Beje, anksčiau jis yra rašęs, kad gauti darbą „La Joya-8“ kalėjime yra labai sunku, o tiksliau neįmanoma: „Galimybės užsidirbti man nėra jokios, nes yra tik kelios darbo vietos, o jose dirba mūsų mafijozai, nes dirbant už vieną darbo dieną apskaičiuojama kaip dvi reguliarios...“
Ir vis dėlto šįmet lietuvis prasimušė į vietos darbo rinką. „Pradėjau dirbti. Darbas – šiukšles vežioti iš paviljono“, – šių metų sausio 20 d. pasidžiaugė Gediminas, kuriam šis užsiėmimas patinka ir dėl galimybės retsykiais išvykti už paviljono ribų.
„Visa tai tik turtingiesiems“
Gediminas yra pasakojęs apie šokiruojančią „La Joya-8“ kalėjimo kasdienybę: lyg normaliame gyvenime, už spygliuotų vielų gausu kontrastų tarp skurdo ir prabangos.
„Turim mes visko, ko širdis geidžia... Nuo cigarečių iki kokaino... Nuo cicios (viduje pagaminamas alkoholinis gėrimas) iki viskio „Black label“... Nuo paprastos nokijos iki prašmatniųjų „Blackberry“ mobiliųjų. Kompiuterių taip pat turim. Yra net galimybė už 300 dolerių vienai valandai naudotis prostitučių paslaugomis... “ – svajingai, tarsi dalytųsi įspūdžiais iš nuodėmingo kurorto, pasakojo lietuvis.
Nenorėdamas pernelyg įsijausti, Gediminas skubėjo pridurti: „Bet visa tai tik turtingiesiems: bosams, kartelių nariams ir panašiai...“
