„Jį sugavus, medžiaga keliautų į policiją ir – svarbiausia – visi, kieno turtas yra jo suniokotas, žinotų pagaliau, iš ko išieškoti. Tai nėra neveiksnaus ir nepakaltinamo vaiko darbas, – 15min 2010-aisiais metais citavo A.Ramanauską. – Siūlau tą galviją pagauti. Tai nebūtų sunku, spėju.“
Nuo A.Ramanausko paskelbtos akcijos „Sugauti Solomoną“ praėjo aštuoneri metai ir tik dabar Vilniaus policija surengė spaudos konferenciją, kur pranešė, kad Solomonas įkliuvo.
Jam ir jo bendrams gresia labai rimti nemalonumai – baudžiamoji atsakomybė, didžiulės baudos, dešimtis tūkstančių siekiančių nuostolių už išterliotas sienas atlyginimas ir net kalėjimas iki penkerių metų.
„Tie asmenys, kurie piešė, pasirašinėjo tagais, save turbūt laikė menininkais. Bet mes matome, kad tai neteisėta veika, sugadinamas turtas, nesilaikoma teisės aktų nustatytos tvarkos“, – spaudos konferencijoje kalbėjo Vilniaus policijos vadas S.Gagas.
Kas tas Solomonas ir ką jis veikia gyvenime, policija neatskleidė, o gandų apie jį sklandė gausybė. Kai kas įsitikinę, kad tai tikrai ne vienas žmogus, o šį užrašą ant sienų paišė daugybė pasekėjų.
Nėra vienareikšmio vertinimo
Visuomenę grafičiai skaldo į dvi stovyklas, vieni šiuos paišytojus laiko paprasčiausiais vandalais, kuriuos reiktų labai griežtai bausti, kiti įžvelgia užrašuose meną ir palaiko subkultūrą. Tą puikiai iliustruoja jau ilgą laiką forumuose kylančios diskusijos.
„Pagausiu tą Solomon, užmušiu, atmata gyvenimo, kaip laukinis gyvulys koją ant kiekvieno stulpo turi pakelt, tai čia ant kiekvienos sienos savo kripes uždėt reikia“, - savo nuomone reiškė vienas internetinis diskusijos dalyvis.
Vieni laiko jį niokotoju, kurį reikėtų bausti kuo griežčiau, kiti jį vadina geriausiu savo srityje. Pastarosios nuomonės priešininkai negali suprasti, kaip ant sienų paprasčiausią užrašą visur tepliojantis žmogus gali būti vadinamas geriausiu grafitininku.
„Per dailės pamoką dešimtuką gaus gražiausią piešinuką nupiešęs mokinukas. Bet grafičiai yra ne vien tik dailė ir menai, o Solomonas yra ne dailininkas, jis yra rašytojas. Ir jis ne paišo, o mėto bombas.
Eglė sako, kad važiuoja per Vilnių ir visur mato tą Solomoną. Tu matai jį visur, jis labiausiai įstrigo, vadinasi, jis – geriausias. Geriausias, nes jis geriausiai atlieka bomberio darbą, ir visai nesvarbu, kad per dailės pamoką jis negaus dešimtuko“, – aiškino kitas diskusijos dalyvis.
Su 15min kalbėdama Vilniaus universiteto sociologijos doktorantė Veronika Urbonaitė-Barkauskienė tikina, kad vienareikšmio vertinimo čia ir negali būti.
„Iš policijos perspektyvos, be abejo, viskas gana aišku. Iš žmonių, kurie užsiima miesto kontrole, tai aišku, kad grafitis yra miesto niokojimas.
Bet viskas nėra taip paprasta, yra skirtingos perspektyvos, meno žmonės, vizualaus pasaulio žmonės tai vertintų kitaip. Vieno apibrėžimo, kad grafičiai yra tik vandalizmas ar tik menas, nėra ir negali būti, nes tai labai platus reiškinys“, – sako ji.
Tagai ir gatvės menas
Kaip pasakoja V.Urbonaitė-Barkauskienė, grafičių istorija prasidėjo dar prieš mūsų erą, nelegalių piešinių ant sienų pavyzdžių galima rasti senovės Egipte, Graikijoje ar Romos imperijoje. O grafičių atšaka – savo pseudonimo arba tiesiog žymės rašymas ant sienų prasidėjo ne taip ir senai.
„Į tagus nelegalus piešimas ant sienų transformavosi 7-ame dešimtmetyje JAV didmiesčiuose, Filadelfijoje, vėliau Niujorke. Atsirado poreikis savo vardą, sugalvotą pseudonimą rašyti ant sienos.
„Taki 183“ buvo pirmasis grafičių rašytojas, jis pradėjo po visą miestą rašyti vardą, iš karto tai pasigavo žiniasklaida, jis tapo tam tikra ikona ir sulaukė labai daug pasekėjų. Paskui tai po truputį pasklido po visą pasaulį, visur, kur benuvažiuosite, kur yra miesto kultūra, yra grafičiai, tagai ir šiuolaikinis gatvės menas“, – pasakoja doktorantė.
Į Lietuvą grafičių subkultūra, anot mokslininkės, atėjo kartu su nepriklausomybe, žmonės pradėjo keliauti, pamatė šį reiškinį ir jį tiesiog nukopijavę parvežė į tėvynę. „Sakyčiau, Vilnius ir Kaunas yra šito užsiėmimo centrai“, – sakė ji.
Kaip pasakoja V.Urbonaite-Barkauskienė, svarbu suprasti, kad grafičiai turi labai daug atšakų: „Į žodį „grafitis“ įtelpa ir paprastų žmonių nelegalūs užrašymai miesto erdvėje, įtelpa ir tagai, ir legalus gatvės menas, tie didžiuliai visame pasaulyje žinomi darbai, tampantys meno rinkos dalimi.“
Anot jos, tagai yra konkretaus žmogaus, pavyzdžiui, Solomono, pseudonimas, šis užrašas nebūtinai turi būti perskaitomas.
„Jis skirtas grafičių piešėjų bendruomenei, tai jų vidinė komunikacija. Jie siekia kuo didesnio žinomumo, kuo didesnės garbės tarp tų subkultūros atstovų ir jiems nelabai svarbu išeiti iš subkultūros ribų ir tapti žinomais“, – sako pašnekovė.
Apie tagą kaip meną kalbėti yra sudėtinga, sociologė labiau tai vadintų komunikacijos rūšimi.
„Galbūt kaligrafijos prasme tai menas. Vis tiek jis yra vizualinis ir tagų grafičiai turi daug rūšių, yra tagas užrašytas ranka, bet yra ir spalvoti, didžiuliai piešiniai, kur užrašytas žmogaus ar grupės žmonių pseudonimas, bet jie yra su spalvomis, su personažais, tai tampa šiek tiek ir menine raiška.
Galbūt paprastas užrašas „Solomon“ einant pro šalį neatrodo meniškas, bet jei jis siekia savo subkultūroje didesnės garbės, didesnio žinomumo, jis turi sugebėti išpiešti ir didelio masto piešinį, tai vertinama ir meno kritikų kaip tam tikra meno rūšis“, – sako ji.
Tuo tarpu gatvės menas yra didesnio pripažinimo sulaukęs reiškinys, kai kurių jis dar vadinamas postgrafičiais.
„Postgrafičių piešėjai atsiribojo nuo tagų, pseudonimų rašytojų ir jie perėjo į bendresnę komunikaciją su platesne visuomene. Jie pradėjo rašyti suprantamus tekstus arba piešti personažus, skirtus platesnei auditorijai, miesto žmonėms.
Toks piešimas tapo pripažintas, pradėti rengti gatvės meno festivaliai, jis įėjo į pakankamai oficialų meno lauką, dažnai tampa legalizuojamas ir vertinamas miesto valdžios kaip galintis pritraukti turizmą į miestą. Tai priimtiniau tam bendrajam suvokimui, kas yra menas, kas yra gražu“, – sako VU doktorantė.
Žmonės – įvairiausi
Kaip pranešė policija, tarp įkliuvusių grafitininkų yra įvairiausių asmenybių, tarp jų ir kelios merginos, o jų amžius nuo 17 iki 29 metų. Teisėsauga nedetalizavo, kuo gyvenime užsiima įtariamieji, bet užsiminė, kad kai kurie jų dar mokosi, kai kurie dirba, o kai kas yra bedarbiai.
„Visos asmenybės gan skirtingos, tarp jų vienas asmuo teistas pagal BK 259 str., vartojo narkotines medžiagas be tikslo platinti, dar vienas tyrimas atliekamas dėl platinimo. Kiti bausti už viešosios tvarkos pažeidimus, bausti 6 kartus administracinio nusižengimo kodekso tvarka už grafičių piešimą, vienas baustas už vengimą atlikti karo prievolę“, – sakė S.Gagas.
Panašų grafičių entuziasto portretą piešia ir V.Urbonaitė-Barkauskienė, sakydama, kad apytiksliai juos galima būtų išskirti į dvi rūšis.
„Vieni, kuriems svarbus meno, vizualinės raiškos aspektas, o kitiems svarbus turinys, svarbu pranešti žinią ir komunikuoti su visuomene, jie grafičius suvokia labiau kaip socialinę raišką“, – sako ji.
Pašnekovė teigia, kad pirmieji dažniausiai susiję su menu, o antrąją grupę įvardinti sudėtinga, bet jie greičiausiai nėra menininkai.
„Be abejo, vyrauja vyrai, bet merginų taip pat yra tame lauke, nors ir mažiau. Amžiaus prasme, manau, tai jaunimo užsiėmimas, Lietuvoje tai iki 40-ies metų“, – sako sociologė.
