Virginija skambino visą pirmadienio rytą, bet girdėjo tik pypsintį telefono signalą. Ji sunerimo: gal tetai kas nutiko?
Virginija paskambino savo seseriai Kornelijai, kuri, kaip ir teta, gyveno Vilniuje, ir paprašė nuvažiuoti pas tetą į namus, patikrinti, ar viskas gerai.
Netrukus sesuo perskambino. „Sako: viskas, tetos nebėra. Rado nukritusią nuo laiptų ir mirusią jau“, – prisiminė Virginija.
Išgirdus šią tragišką žinią, Virginijai iškart kilo mintis, kad čia kažkas ne taip: „Ten turbūt buvo paskubėta jai padėti numirti.“
TAIP PAT SKAITYKITE: Pirmoji tyrimo dalis: Šventieji vekseliai (1): neįgaliosios gyvenimą sugriovė Eimanto skambučiai iš kalėjimo
Antroji tyrimo dalis: Šventieji vekseliai (2): sukčiauti Eimantui padėjo ir jam neabejingos moterys
Trečioji tyrimo dalis: Šventieji vekseliai (3): nusikaltimais įtariama pensininkė Aniceta, kurios žodis – šventas
Ketvirtoji tyrimo dalis: Šventieji vekseliai (4): sukčių vaidinime – pinigų pervežėjas Vytautas Šustauskas
Penktoji tyrimo dalis: Šventieji vekseliai (5): iš mirštančios kalėjimo prižiūrėtojo tetos išviliotas parašas grįžo didele skola
Išsamiai apie šią istoriją jau galite išgirsti pirmajame Lietuvoje kriminaliniame septynių epizodų podkastų seriale „Šventieji vekseliai“.
Klausyti šį podkastą gali tik 15min mokamo turinio 15MAX prenumeratoriai, taip pat jį įsigyti galima audioteka.lt. Jei nesate 15MAX turinio prenumeratoriai, podkastų serialą – visas jo serijas iškart – galite klausyti įsigiję 15MAX narystę ČIA arba audio knygų platformoje audioteka.lt.
Kviečiame pasiklausyti podcasto ištraukų:
Labai inteligentiškas vyras
Tai – bene dramatiškiausia ir svarbiausia istorija Andriaus Raziūno byloje. Jos centre yra 84-erių vilnietė pensininkė Zosė Marijona, kurią aplinkiniai vadino tiesiog Marija. Ji prarado visą savo turtą, vyrą ir gyvybę – dabar A.Raziūnas kaltinamas jos nužudymu. Marijos istoriją mums sutiko papasakoti jos dukterėčia Virginija.
Marija visą gyvenimą dirbo gydytoja ir neįgalumo nustatymo komisijos pirmininke. Jiedu su vyru Bronislavu buvo pasiturintys pensininkai, gyveno brangiame bute per du aukštus, naujos statybos name, Vilniuje, Žirmūnuose. Vaikų jie neturėjo, užtat artimai bendravo su dviem dukterėčiomis – Kornelija ir Virginija.
Marijos ir jos vyro Bronislavo gyvenimas, galėjęs atrodyti ramus ir idiliškas, pasikeitė, kai Marija paskolino pinigų savo kaimynei Jurgai, pirkusiai nekilnojamąjį turtą Dubajuje, – tai ta pati Jurga, apie kurią pasakojome pirmojoje tyrimo dalyje.
Kaimynė Jurga ilgai negrąžino skolos, todėl 2015-aisiais Marija kreipėsi į skolų išieškojimo įmonę „Turtuvos grupė“, tikėdamasi atgauti pinigus. „Pas ją į namus atvažiavo Raziūnas, – tuo metu mes jį žinojom kaip Eimantą, advokatą Eimantą. Jis atvažiavo su Agne Raziūne, „Turtuvos grupės“ direktore. Jie prisistatė, pasirašė sutartį, viskas atrodė gerai“, – pasakojo dukterėčia Virginija.
Galima sakyti, kad tuo laiku Eimanto apsilankymai pas pensininkę Mariją buvo slapti. Jis prašė, kad apie tai Marija niekam nepasakotų. „Jis prisistatė labai žinomu advokatu, bet pasakė tetai, kad norėtų, kad nedaug kas žinotų apie jų bendravimą, nes jis neva dirba visai kitos srities advokatu ir skolų išieškojimas jam būtų nelegali veikla“, – pasakojo Virginija. Tokiu paaiškinimu teta Marija tikėjo ir laikėsi susitarimo – kitiems stengėsi nepasakoti apie jai talkinantį advokatą Eimantą.
Marijos kaimynė Jurga, dėl kurios skolos viskas ir prasidėjo, kelis kartus pastebėjo, kaip iš pensininkų buto išeina nepažįstamas vyriškis. Jurga jį susitiko laiptinėje. Tada ji nežinojo, kad tai – įtariamas sukčius A.Raziūnas, prisistatinėjęs advokatu Eimantu. Jurgai jis paliko gerą įspūdį: „Inteligentiškas, tikrai inteligentiškas. Susitvarkęs, paltas kokybiškas, brangus, vyriškas. Jis turėjo su savimi portfeliuką odinį, tik spalvos nepamenu, gal juodas. Tikrai panašus į normalų, inteligentišką žmogų.“
Beje, tas pats inteligentiškas nepažįstamasis ėmė skambinėti Jurgai, reikalavo grąžinti skolą ir grasino pagrobti jos vaikus.
Įtaria turėjus buto raktus
Kaip ten bebūtų, Eimantas greitai įgijo pensininkės Marijos pasitikėjimą. „Ji džiaugdavosi, sakydavo: jis labai geras žmogus. Kai atvažiuodavo, kartais ir saldainių dėžutę atveždavo jai, tai gėlių ir labai maloniai su ja elgdavosi. Ir ji pasitikėjo juo“, – pasakojo Virginija.
Advokatas Eimantas lankydavosi pas tetą Mariją labai dažnai, po keliskart per savaitę. Dukterėčios įtaria, kad jis netgi turėjo tetos buto raktus. Atvažiuoti stengdavosi tik tada, kai aplink nėra artimųjų. „Teta telefonu jam sakydavo: va dukterėčia pas mane yra atvažiavusi. Tai jis klausdavo: kada ji išvažiuos? Ji kviesdavo, sakydavo: tai užeik, užeik. Ne, ne, ne, sakydavo jis, kai ji išvažiuos“, – prisiminė Virginija.
Lygtinai iš kalėjimo paleistas A.Raziūnas iš savo namų Kaune pas pensininkę Mariją į Vilnių galėjo atvažiuoti tik todėl, kad priežiūros pareigūnus įtikino turėjęs darbą, reikalingą važinėtis po Lietuvą: girdi, jis pagal verslo liudijimą vairuoja krovininį automobilį ir pristato statybines medžiagas visoje šalyje.
Realybėje jis užsiėmė kitais reikalais.
Per vieną tokį apsilankymą Eimantas tetai Marijai pasakė radęs būdą, kaip atgauti pinigus iš kaimynės Jurgos: girdi, pastaroji turi žemės sklypą, kurį laiko paslėpusi ir nerodo jokiuose dokumentuose; Marija ir jos vyras Bronislavas galėtų nusipirkti tą sklypą ir, jį pardavę, galėtų atgauti skolą. Marija ir Bronislavas sutiko. Eimantas ėmėsi darbo.
Netrukus jis ėmė prašyti grynųjų pinigų, esą reikia mokėti kyšius valstybės tarnautojams už to sklypo dokumentų sutvarkymą. Grynųjų kyšiams Eimantas prašė ne kartą, o sumos siekė dešimtis tūkstančių. „Vieną kartą atvažiavęs pasakė, kad reikia 20 tūkst. eurų kyšį duoti per poną Vytautą Šustauską“, – prisiminė Virginija.
Tuo laiku Marijos vyras Bronislavas tapo įtarus. Jis atvirai reiškė nepasitikėjimą advokatu Eimantu. Dukterėčia Virginija prisimena, jog kartą pensininkas Bronislavas ėmė rėkti ant Eimanto, išvadino jį aferistu ir sakė nebenorįs jo matyti savo namuose.
Ir tada istorija pakrypo netikėta linkme.
Vieną dieną Bronislavas buvo rastas savo lovoje kruvinas, praskelta galva. Artimieji pensininką išvežė į ligoninę, bet buvo jau per vėlu. 2016-ųjų rugpjūčio 12-ąją, penktadienį, Marijos vyras Bronislavas mirė.
Ši istorija kelia abejonių advokatui Juriui Petreikiui, kuris dabar atstovauja Marijos ir Bronislavo dukterėčioms: „Pamatęs, kad labai įtartini žmonės pradėjo lankytis pas juos namuose, tetos vyras išvadino juos aferistais, išvarė lauk ir liepė daugiau nesirodyti. Tada teta pradėjo slėpti savo bendravimą su Raziūnu, bet visai netrukus dėdė rastas lovoje su prakirsta galva.“
Po vyro mirties Marija ėmė dar dažniau bendrauti su Eimantu. Našlė vis labiau ir labiau pasitikėjo jaunu, elegantišku advokatu, kuris ne tik žadėjo atgauti pinigus, bet ir užpildė jos vienatvę.
„Jis išties padarė labai gerą įspūdį šitai tetai kaip advokatas, kaip labai išsilavinęs, išprusęs žmogus, kaip pažįstantis daug įvairaus šešėlinio pasaulio veikėjų, įvairių politikų ir galintis sutvarkyti tokius reikalus, kur nesutvarkys niekas kitas. Iš tiesų jis tokį kūrė įspūdį. <...> Ir galimai šitie asmenys pajautė, kad čia yra neišsemiami aruodai ir juos reikia pradėti semti“, – sakė advokatas J.Petreikis.
Išviliojo butą
Pensininkės Marijos draugės bandė įspėti našlę, kad Eimantu nereikėtų aklai pasitikėti. Viena draugė netgi pasisiūlė iš Marijos buto antrojo aukšto slapta įrašyti jos susitikimą su anuo advokatu, bet Marija atsisakė.
Eimantas ir toliau iš našlės prašinėjo pinigų vis naujiems ir naujiems kyšiams, vis naujiems ir naujiems reikalams. Niekas nežino, kiek pinigų Marija atidavė nepažįstamajam. Netgi dukterėčia Virginija pripažįsta, kad teta jai ne viską pasakodavo.
„Man būnant ten, ji irgi vieną kartą nešė jam pinigus, apie 1,4 tūkst. eurų. Bet jis nelipo į viršų, nes žinojo, kad aš esu. Ir aš, aišku, prasidarius langą norėjau pasižiūrėti, bet nemačiau“, – pasakojo Virginija.
Marija Eimantui atidavė ne tik pinigus, bet ir turėtus gintarus, savo vyro Bronislavo monetų, ginklų, medalių kolekcijas. Kadaise turtingai pensininkei ėmė trūkti pinigų, todėl ji Eimantui atidavė savo auksinius žiedus ir kitus juvelyrinius dirbinius, kad šis juos užstatytų lombarde.
2016-aisiais ji pradėjo skolintis pinigų iš savo giminaičių, kad galėtų viską atiduoti Eimantui. Tik tada dukterėčiai Virginijai ir kitiems artimiesiems kilo rimtų įtarimų.
„Kažkaip galvoju, kad vis tiek suaugęs žmogus, žino, ką daro. Bet tada ji pradėjo skolintis iš manęs pinigų, iš mano sesers, kur niekada anksčiau tokių dalykų nėra dariusi. Ir vis sakydavo, kad jau nebeturiu pinigų, reikia duoti advokatui, kad kyšį kažkam nuneštų. Mums su sese pradėjo kilti įtarimų“, – prisiminė Virginija.
Kaip ten bebūtų, artimieji kol kas nesiėmė jokių veiksmų. O įtariamo sukčiaus Eimanto žvilgsnis nukrypo į didžiausią grobį – 200 tūkst. eurų vertą Marijos butą per du aukštus.
Eimantas įtikino Mariją savo butą kelioms dienoms perrašyti pensininkei Antaninai Stafeckienei. Eimanto argumentai skambėjo labai keistai: girdi, jis tuoj į Marijos banko sąskaitą perves didelę sumą pinigų ir, kad susimažintų mokesčius, Marija turi laikinai perrašyti savo butą kitam žmogui. Marija patikėjo Eimantu.
2016-ųjų gruodžio 16-ą dieną, penktadienį, Agnė Raziūnė savo automobiliu nuvežė pensininkę Mariją iš Vilniaus į Kauną, pas ten dirbančią notarę Aušrą Urbonienę. Pastaroji patvirtino pardavimo sandorį, kuriuo pirkėja A.Stafeckienė už butą neva sumokėjo 120 tūkst. eurų, bet realybėje Marija negavo nė cento, – bent taip vėliau pareigūnams liudijo pati notarė; ji sakė neprisimenanti, kaip vyko buto pardavimo sutarties pasirašymas, bet įtarimų jai esą nekilo.
Būtent pas šią Kauno notarę buvo patvirtinta dauguma byloje minimų sandorių, todėl mums buvo labai svarbu išgirsti jos paaiškinimus. Tačiau notarė A.Urbonienė į mūsų klausimus neatsakė. Štai ką apie ją savo laiške mums rašė A.Raziūnas:
Su minėta notare šiltus santykius palaiko Agnė Raziūnė, todėl pas ją buvo tvirtinama daugelis sandorių. Iš kaltinamojo akto matyti tik nedidelė dalis sandorių tvirtintų pas minėtą notarę. Realiai sandorių buvo ir yra tvirtinama žymiai daugiau, nes, sakykim, ji yra gera, niekada nepasidomės sandorio esme, nepasakys ko nereikia, neuždavinėja klausimų. Sandorius tvirtina Agnei visada, nėra išankstinių registracijų, nereikalaujama to, ko reikalauja kiti notarų biurai. Prieš kiekvieną sandorį Agnė viską suderina su notarų biuru, kaip jai reikia, o vėliau atvykstama su žmogumi tik pasirašyti. Daugelio sandorių nebūtų tvirtinę kiti notarai, kadangi jie akivaizdžiai būdavo apsimestiniai, prieštaringi.
Buto pirkėjas – buvęs futbolininkas
Išvilioję brangų butą iš našlės Marijos, įtariami sukčiai ėmė veikti žaibiškai. Jau po keturių dienų A.Stafeckienė pardavė butą atsitiktiniam žmogui, nesusijusiam su sukčiavimo schema.
Tas pirkėjas – praeityje garsus Lietuvos futbolininkas, futbolo treneris Edgaras Jankauskas. Butą jis pirko savo sūnui. „Viskas, ką mes čia darėme, viskas buvo teisiškai ir juridiškai pagrįsta. Šimtai tų pirkimų vyksta, o, pasirodo, ir tai dar negarantuoja, kad viskas gerai. Tikrai kažkokia fantasmagorinė situacija“, – mums sakė E.Jankauskas.
Išsamiau apie tą fantasmagorinę situaciją E.Jankauskas papasakojo pareigūnams, kai buvo apklaustas kaip liudytojas.
2016-ųjų gruodžio pradžioje E.Jankauskui paskambino vyriškis, kurį jis pažinojo kaip „Turtuvos grupės“ teisininką Eimantą. Pastarasis pasakė, kad parduoda gerą butą, už 150 tūkst. eurų. Gal E.Jankauskas norėtų apžiūrėti? Buvęs futbolininkas susidomėjo. Apžiūrėjęs butą, paprašė parodyti Registrų centro dokumentus. Jis iškart pastebėjo, kad prieš kelias dienas butą nusipirko kažkokia A.Stafeckienė, todėl jam kilo įtarimų: kodėl ką tik nupirktą butą dabar siūloma pirkti jam? Eimantas nieko dorai nepaaiškino.
E.Jankauskui butas patiko, todėl jis paprašė savo notaro Tomo Vėlyvio išsiaiškinti, kokia ten padėtis. Notaras T.Vėlyvis paskambino savo kolegei, notarei A.Urbonienei ir paklausė, ar viskas gerai su anuo butu? Kaunietė notarė patikino, kad pirkimo-pardavimo sandoris vyko sklandžiai, buvo atsiskaityta su pardavėja, viskas atlikta teisėtai ir be priekaištų. Regis, nebeliko kuo abejoti.
2016-ųjų gruodžio 20-ą dieną, antradienį, Vilniuje esančiame notaro T.Vėlyvio bure susitiko pirkėjas E.Jankauskas ir pardavėja A.Stafeckienė, apsivilkusi prabangius kailinius, atrodė jaunatviška ir energinga. Prie jų prisidėjo ir Eimantas. Kaip įprasta, notaras paprašė visų dalyvaujančių asmens dokumentų. Eimantas pasakė savąjį dokumentą pamiršęs automobilyje, todėl pakilo nuo kėdės ir išėjo iš biuro. Išėjo ir nebesugrįžo.
Šis incidentas sutrikdė sandorį. Vėliau E.Jankauskas pasakojo pamanęs, gal Eimantas galėtų būti koks specialusis agentas ar slaptųjų tarnybų darbuotojas? Gal dėl to ir nenorėjo rodyti paso? Tąkart notaro biure turbūt vienintelė A.Stafeckienė galėjo žinoti, kad jos bendrininkas yra visai ne Eimantas – jo asmens dokumente įrašyta Andriaus Raziūno pavardė. Tačiau A.Stafeckienė iškėlė tikrą sceną: ėmė garsiai piktintis neva pirmą kartą matanti tokį notarą, kuris taip nepasitikėtų žmonėmis ir reikalautų jų dokumentų. Girdi, notaras su rimtu verslininku Eimantu pasielgė labai nepagarbiai, o verslo pasaulyje, kuriame ji praleido visą savo gyvenimą, pasitikėjimas yra svarbi savybė.
Sandoris buvo sudarytas. E.Jankauskas oficialiai nusipirko iš našlės Marijos išviliotą butą. Buvo sutarta, kad raktus jis gaus ne vėliau kaip po dviejų mėnesių, 2017-ųjų vasario 20-ą dieną.
Eimantui liko tik viena problema – Marija, kuri net neįsivaizdavo, jog netrukus privalės išsikraustyti iš savo namų. Kokioje nežinioje ji gyveno, patvirtina ir kriminalistų fiksuoti pokalbių įrašai, kuriuos mums, 15min tyrimų komandai, pavyko gauti.
Lemtingas vakaras
2017-ųjų sausį sparčiai artėjo terminas, kai įtariami sukčiai turėjo iškraustyti nieko neįtariančią Mariją iš buto.
Per vieną telefoninį pokalbį našlė Marija savo naujajai draugei A.Stafeckienei ėmė guostis, kad nesupranta, kam buvo reikalingi visi tie painiojimai su butu? Sakė norinti pabaigti savo gyvenimą ramybėje, bet dabar bijanti, kad iš jos atims butą ir ji liks gatvėje. A.Stafeckienė į tai atsakė klausimu: o tai kas galėtų atimti? Ji žinojo, kad Marijos butas jau kurį laiką buvo parduotas E.Jankauskui, bet apie tai neužsiminė nė žodžiu.
Marija telefonu A.Stafeckienei prasitarė ketinanti susirasti gerą advokatą ir galų gale išsiaiškinti, kas tas Eimantas per paukštis.
Pareigūnai užfiksavo, kad susitikimų su aukomis metu Stafeckienė, skambindavosi netgi pati sau. Vieną kartą, ji paskambino į kitą savo telefoną ji tarė: „Taip, klausau, nu ne, aš kai grįšiu, paskambinsiu, gerai?“
Pokalbių įrašai rodo, kad tuo laiku A.Raziūnas paskambino A.Raziūnei ir liepė internete pažiūrėti, kuo skiriasi infarktas nuo insulto. Žmona atsakė, kad infarktas tai – širdies raumens įtrūkimas, o insultas – kai galvoj trūksta kraujagyslė ir į smegenis išsilieja kraujas. A.Raziūnas paklausė: tai kas blogiau? Žmona atsakė, kad insultas blogesnis, nes žmogus gali likti paralyžiuotas arba nugrimzt į komą.
Kaip tik tuo laiku nutiko keli incidentai ir Marijos dukterėčia Virginija pastebėjo neįprastą 84-erių metų tetos elgesį.
„2017 metų sausio 2 dieną aš nuvažiavau pas tetą. Kažkaip įsišnekėjom ir ji sako: nesupratau, kas atsitiko vakar naktį. Sakau: tai kas buvo? Sako: atsibudau virtuvėj ant grindų. Niekada tokių dalykų nebūdavo. Sako: nesupratau, kas atsitiko“, – pasakojo Virginija.
Vakarą, po kurio Marija atsibudo virtuvėje ant grindų, pas ją svečiavosi advokatas Eimantas ir A.Stafeckienė.
Tačiau lemtinga diena tapo 2017-ųjų sausio 8-oji, sekmadienis. „Vakare aš jai paskambinau. Ji visiškai nesugebėjo kalbėti, tempė žodžius lyg būtų labai, labai girta. Nemoku pasakyti. Tiesiog tempė žodžius, – tą vakarą prisiminė Virginija. – Ir ji man pasakė: turiu svečių, yra Stafeckienė pas mane. Ji man prieš tai buvo sakiusi, kad pas ją dėl pinigų atvažiuos Eimantas ir Stafeckienė. Kalba ėjo apie 100 tūkst. eurų, kad Eimantas jai atveš tuos pinigus.“
Toliau apie tetos Marijos paskutinį vakarą pasakojame remdamiesi kriminalistų užfiksuotais pokalbių įrašais.
16.22 val. Kaune buvęs A.Raziūnas paskambino Marijai ir pareiškė, esą A.Stafeckienė sėdi namuose, nuobodžiauja, liūdi, vis skambina jam ir klausia, kada gi jie visi važiuos švęsti. Girdi, A.Stafeckienė turi brangaus konjako butelį ir nori atvažiuoti pas Mariją.
„Tai gal reikia šiandien susitikt, nes paskui žinai...“ – sakė A.Raziūnas.
„Prašau, prašau. Jeigu jum tik išeina, sakau gi, pas mane tos vietos yra“, – atsakė Marija.
„Nes paskui vėl nebus kada; ką paskui mes į banką pateiksim“, – sakė A.Raziūnas.
„Gerai, gerai, prašau. Tik… Ai! Dešros turiu, duonos turiu, dešrytės turiu“, – kalbėjo Marija.
„Tegul jinai pas jus važiuoja, ane? Aš pasibaigiu su popieriais ir… vienu žodžiu, aš vėliau“, – sakė A.Raziūnas.
16.29 val. A.Stafeckienė paskambino Marijai ir pranešė, kad greitai atvažiuos pas ją. Dar pasitikslino, kuriame aukšte Marija gyvena.
17.12 val. A.Stafeckienė paskambino į taksi bendrovę ir išsikvietė automobilį į Vilniaus Pilaitės rajoną, – važiuos pas Mariją.
18.46 val. A.Raziūnas vėl paskambino Marijai. Ši ėmė klausinėti, kur jis taip užtrukęs? Ko neatvažiuoja pas ją? A.Raziūnas atsakė esąs užsiėmęs. „Kaip tu gali būt užsiėmęs sekmadienį?“ – klausė Marija. Šis atsakė, kad vakaras ilgas, tegul juodvi su A.Stafeckiene sėdi namuose ir laukia, o jis dar turi paruošti kažkokius dokumentus. „Tai greičiau, mes labai laukiam“, – atsakė Marija.
Tai buvo paskutiniai kriminalistų užfiksuoti jos žodžiai.
19.43 val. A.Raziūnas paskambino savo draugei Vaidai iš Elektrėnų, apie kurią pasakojome antroje ir trečioje tyrimo dalyje. A.Raziūnas liepė jai prisipilti degalų į automobilį ir laukti sutartoje vietoje, o jis iš Kauno atvažiuos po 25 min.
Tada A.Raziūnas išjungė savo telefoną ir dingo iš kriminalistų akiračio, bet jie galėjo matyti Vaidos telefono buvimo vietą.
21.06 val. A.Stafeckienė ruošėsi važiuoti namo ir išsikvietė taksi. Gavo žinutę: „Automobilis jau atvyko“.
21.19 val. Elektrėniškės Vaidos telefono buvimo vieta nustatyta Vilniuje, Žirmūnuose netoli Marijos namo. Vėliau ji liudijo į Vilnių atvažiavusi kartu su A.Raziūnu. Esą šis ją palikęs kažkokiuose kiemuose ir liepęs laukti automobilyje, blaivytis.
02.00 val. Vaida jau buvo Kaune pas močiutę, kur ją nuvežė A.Raziūnas.
Kitą dieną po šio vakarėlio, 2017-ųjų sausio 9-ąją, pirmadienį, A.Stafeckienė dešimtį kartų skambino našlei Marijai, bet ši jau nebeatsiliepė.
Tą pirmadienį tetai skambino ir dukterėčia Virginija: „Aš tetai skambinėjau, bet neatsiliepė ji man. Ir aš tada savo sesei paskambinau, ji Vilniuje gyvena, ne taip toli nuo tetos, o aš buvau pas mamą Kelmėje. Paskambinau ir sakau: sese, tu gali nuvažiuoti, pasižiūrėti, nes teta neatsako, visą dieną skambinu, skambinu.“
Virginijos sesuo Kornelija nuvyko į tetos butą. Durys buvo atrakintos, raktai dingę. Įžengusi pamatė, kad viduje dega šviesa, balbatuoja įjungtas televizorius.
„Ir vėliau ji nuvažiavo, paskambino man ir sako: viskas, tetos nebėra. Rado nukritusią nuo laiptų ir mirusią jau“, – pasakojo Virginija.
Ji įtaria, kad jos teta buvo nužudyta.
„Teta galvojo, kad visi tie pinigai sugrįš. Pabaiga tokia, kad nei pinigai sugrįžo ir pati mirė, – sakė Virginija. – Ten turbūt buvo paskubėta jai padėti numirti.“
Neigia žudęs
Taip pat įtaria ir prokurorai. A.Raziūnas kaltinamas Marijos nužudymu, siekiant nuslėpti kitus nusikaltimus.
Prokurorų kaltinime rašoma, kad A.Raziūnas 2017-ųjų sausio 8-ąją, apie 21 val., atvažiavo pas Mariją į namus ir, žinodamas, kad Marija dėl savo amžiaus ir lėtinės širdies ligos negali vartoti alkoholio, tyčia ją įtikino kartu išgerti. Po skrodimo senyvo amžiaus moters kraujyje rasta 1,51 promilės alkoholio.
Po tetos mirties, Virginija ir jos sesuo Kornelija priėmė palikimą, bet sužinojo, kad teta nebeturi jokio turto. Iš viso Marijos sąskaitoje buvo likę 66 eurai. „Aš ir sesuo esam dvi paveldėtojos. Po tetos mirties kreipėmės visur, kur reikėjo. Ir pasirodo, kad teta nieko nebeturi“, – sakė Virginija.
Po dviejų savaičių dukterėčia Kornelija paskambino vadinamajam Eimantui ir pranešė, kad teta Marija mirė. „Palaukite, palaukite. Marija... šita numirė?“ – autentiškame pokalbio garso įraše girdėti A.Raziūno nuostaba, tikra ar suvaidinta. „O Dieve šventas. <...> O kas nutiko jai?“ Išgirdęs, kad moteris nukrito nuo laiptų, A.Raziūnas tarė: „Ojetus.“
Per tą pokalbį A.Raziūnas ėmė aiškinti, esą yra daug nebaigtų reikalų, nes teta Marija aplinkiniams yra paskolinusi dideles pinigų sumas.
Jis pastebimai sudirgo sužinojęs, kad mirusios našlės telefonas atsidūrė policijoje: „Kodėl tas telefonas buvo policijoje?“ Išgirdęs, kad policija buvo iškviesta tam, kad nustatytų, ar moters mirtis tikrai buvo nelaimingas atsitikimas, A.Raziūnas pabandė sužinoti tyrimo detales: "Ką policija? Baigė [tyrimą]? Ką nustatė?“
Vėliau A.Raziūnas pats paskambino Kornelijai ir bandė ją įtikinti, kad ši nepasitikėtų savo seserimi Virginija – neva toji gali užvaldyti tetos turtus. „Mes jau turėsime tada, Kornelija, rimtą, atvirą pokalbį. Norėsiu pakalbėti ir apie jūsų sesę, – sakė A.Raziūnas. – Ta prasme, jūs esate seserys ir kiek viena kita pasitikite.“
Pokalbio metu A.Raziūnas pranešė Kornelijai išsiaiškinęs, kad tetos Marijos butas jau yra parduotas, o visi jos pinigai neva perleisti Kornelijos seseriai Virginijai: „Turime tokių krūvą įdomių dalykų dėl butų pardavimo, pasirodo, ten viskas parduota yra. Butas parduotas. Ta prasme, ji neturi jokios nuosavybės. <...> Yra pasirašyti įdomūs dalykai, kad visi piniginiai dalykai atitenka Virginijai.“
Tasai „rimtas pokalbis“, kurį Kornelijai siūlė Raziūnas, taip ir neįvyko. Tomis dienomis jis buvo sulaikytas.
Po tetos mirties, dukterėčia Kornelija susitiko su pensininke A.Stafeckiene, kuri oficialiai perėmė tetos Marijos butą. Juodvi kalbėjo A.Stafeckienės namuose Pilaitėje. Šeimininkė elgėsi maloniai, vaišino kava, šokoladu, pasakojo apie savo įmones, verslus, drabužių salonus, bendradarbiavimą su Paryžiumi. Girdi, taip A.Stafeckienė ir susipažinusi su teta Marija – per suknelių salonus. Esą dar prieš pat mirtį ji žadėjusi pasiūti tetai Marijai kostiumėlį, bet nespėjusi.
„Žinokite, tas kostiumėlis toks elegantiškas, ir ji labai jo norėjo. Ir mes jau sutarėme jai pasiūti, ir paskui taip įvyko, – slapta darytame garso įraše skamba A.Stafeckienės balsas. – Mes su ja žinokite, mes viską su ja pasikalbėdavome, net apie vyrus. Mes rasdavome, ką su ja pakalbėti, bet man žinokite, tas jos teisingumas.... O aš bendrai tikiu visais. Atnešiu jums parodyti, imkite šokolado, nesivaržykite.“
Tą kartą A.Stafeckienė pasakė nusipirkusi Kornelijos tetos butą ir neva sumokėjusi už jį grynaisiais pinigais. „120 tūkst. paėmė grynais pinigais, viskas pas notarą parašyta yra. Visi sutvarkyti dokumentai, galite kreiptis oficialiai viskas yra padaryta, – dukterėčiai Kornelijai pasakojo A.Stafeckienė. – Ji pati pasirinko notarą. Aš niekur nesikišau. Aš sakau: Marija, gal aš jumis skriaudžiu, kad 120? Ne, sako, man nereikia, man užtenka.“
Pati Stafeckienė ir mums, 15min tyrimų komandai, teigė, kad susigundė A.Raziūno pasiūlymu nupirkti Marijos butą ir užsidirbti perparduodant jį brangiau. Nors prokurorai įtaria, kad A.Stafeckienė neturėjo beveik jokio turto, ji sakėsi tikrai sumokėjusi 120 tūkst. Marijai ir savo kaltę neigė tikindama, kad ją pačią apgavo ir būtų nužudę taip pat kaip Mariją: „Nuvežė mane prie sugriuvusio namo, norėjo nugirdyt. Jie mane būtų nužudę. Šimtu procentų galiu pasakyt. Mariją nužudė.”
Pats A.Raziūnas kaltinimus nužudymu neigia. Pareigūnams jis sakė, kad pensininkė Marija iš tiesų norėjo parduoti savo butą, o jis tik jai padėjo. Atsakydamas į mūsų klausimus A.Raziūnas rašė:
Dėl žmogžudystės. Šie pareikšti kaltinimai yra absoliučiai nesusiję su manimi, su Zosės Marijonos mirtimi neturiu nieko bendro. Iš esmės aš esu žmogus, kuris linkęs manipuliuoti ir taip gauti ko noriu. Nevengiu to žodžio, kad esu aferistas, bet ne žmogžudys.
Esminis dalykas yra tas, kad byloje esantys įrodymai ir kita medžiaga patvirtina vienareikšmiškai, jog Zosė Marijona mirė natūralia mirtimi. Net tris kartus tyrėjai kreipėsi į ekspertus dėl Zosės Marijonos mirties ir visus tris kartus ekspertai savo išvadomis patvirtino, kad ji mirė dėl sveikatos sutrikimų ir jos mirtis nebuvo smurtinė.
Dėl Zosės Marijonos buto perėmimo. Čia buvo vykdomos įvairios manipuliacijos su įvairiu nekilnojamuoju turtu, žemės sklypais. Ji, iš dalies kaip ir Antanina Stafeckienė, nežinodama dalyvavo mano su Agne Raziūne parengtose schemose. Butas buvo perimtas teisėtai ir jai sutikus, tačiau nebuvo iki galo įgyvendinti planai, nes ji mirė.
Sukčiavimo schemoje, kur dalyvavo Zosė Marijona, buvo apie pusė milijono eurų, bet iki galo nepavyko baigti. Man su Agne visada reikėjo žmonių iš šalies su nepriekaištinga reputacija, kad, prisidengę jais, mes galėtume vykdyti savo veiklą ir į save neatkreipti įvairių instancijų dėmesio.
Taip savo laiške rašė A.Raziūnas, kaltinamas pensininkės Marijos nužudymu.
Virginija iki šiol prisimena tą dieną, kai sužinojo apie tetos mirtį. „Baisu. Buvo žiauru, – sako. – Tokius žmones reiktų izoliuot nuo visuomenės absoliučiai. Nes yra tikrai nesuprantama, kaip gali pavykti šitiek žmonių apgauti. Vienas žmogus. Man tikrai yra nesuprantama.“
Septintojoje dalyje skaitykite: apsilankysime skolų išieškojimo įmonės „Turtuvos grupė“ biure. Būtent šios įmonės klientai, kaip įtariama, ir buvo apgaudinėjami, o įmonę valdo kaltinamoji. 15min žurnalistas įmonės biure apsilankė apsimetęs klientu ir viską slapta įrašinėjo. Paaiškėjo, kad nepaisant rimtų kaltinimų įmonės vadovei ir savininkei, ši bendrovė veikia iki šiol ir toliau aptarnauja klientus.
15min atkreipia skaitytojų dėmesį: byla dėl šios istorijos ir galimų nusikaltimų yra nagrinėjama Kauno apygardos teisme. Galutiniai sprendimai dar nepriimti.
Apie tyrimą
Šį tyrimą atliko 15min žurnalistai Birutė Davidonytė, Ernestas Naprys ir Dovydas Pancerovas. Didžioji dalis medžiagos surinkta per interviu su žmonėmis, nukentėjusiais nuo įtariamų sukčių. Iš aukų gavome ne tik liudijimus, bet ir kai kuriuos dokumentus ir įrodymus. Svarbios informacijos suteikė aukų interesams atstovaujantys advokatai Juris Petreikis ir Viktoras Onačko.
Dalį informacijos radome Vilniaus apskrities policijos komisariato kriminalistų surinktoje byloje ir Vilniaus apygardos prokuratūros surašytame kaltinamajame akte. Tyrimą vykdę pareigūnai ir prokurorai bendrauti atsisakė.
Panaudojome fragmentus iš anksčiau skelbtų publikacijų „Delfi“, „Aukštaitiškas formatas“, „Akistata“, „Kauno diena“.
Atskiras sistemines problemas, išryškėjusias per šį tyrimą, aptarėme su atsakingomis institucijomis: Kalėjimų departamentu, Notarų rūmais, Registrų centru, Policijos departamentu.
Svarbios informacijos suteikė kaltinamasis Andrius Raziūnas. Su mumis bendravo ir kaltinamoji pensininkė Antanina Stafeckienė. Kaltinamoji Agnė Raziūnė apsiribojo lakoniškais komentarais. Per šį tyrimą naudojome ir slapto filmavimo metodą, reikalingą atskleisti problemas, susijusias su įmone „Turtuvos grupė“, kurios klientų duomenys buvo naudojami galimoje sukčiavimo schemoje.
