Konstantinui buvo nurodyta palydėti kalinį iš jo kameros į telefoninių pokalbių kambarį, kur nuteistieji gali paskambinti. Atrakinęs sunkias kameros duris, ankštoje patalpoje su dviaukšte lova Konstantinas išvydo ne ką kitą kaip Andrių Raziūną – žmogų, kuris iš mirštančios Konstantino tetos išviliojo parašą ant išgalvotos skolos.
„Sugadino nervus, taip sakant, tiek kraujo išgėrė. Ir mano tetulė numirė su ta mintimi, kad ji yra skolinga“, – sakė Konstantinas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Pirmoji tyrimo dalis: Šventieji vekseliai (1): neįgaliosios gyvenimą sugriovė Eimanto skambučiai iš kalėjimo
Antroji tyrimo dalis: Šventieji vekseliai (2): sukčiauti Eimantui padėjo ir jam neabejingos moterys
Trečioji tyrimo dalis: Šventieji vekseliai (3): nusikaltimais įtariama pensininkė Aniceta, kurios žodis – šventas
Ketvirtoji tyrimo dalis: Šventieji vekseliai (4): sukčių vaidinime – pinigų pervežėjas Vytautas Šustauskas
Išsamiai apie šią istoriją jau galite išgirsti pirmajame Lietuvoje kriminaliniame septynių epizodų podkastų seriale „Šventieji vekseliai“.
Klausyti šį podkastą gali tik 15min mokamo turinio 15MAX prenumeratoriai, taip pat jį įsigyti galima audioteka.lt. Jei nesate 15MAX turinio prenumeratoriai, podkastų serialą – visas jo serijas iškart – galite klausyti įsigiję 15MAX narystę ČIA arba audio knygų platformoje audioteka.lt.
Kviečiame pasiklausyti podcasto ištraukų:
Skolingi liko kreditoriai
2012-aisiais vilnietis Konstantinas, dirbantis kalėjimo prižiūrėtoju, iš vienos greitųjų kreditų bendrovės pasiskolino pinigų. Už tai jis įkeitė savo butą, kuris buvo brangesnis nei skola. Pagal susitarimą, kreditoriai žadėjo parduoti butą, o Konstantinui grąžinti skirtumą – apie 93 tūkst. litų.
Sandoris įvyko, bet Konstantinas iš kredito bendrovės negavo jokių pinigų. Taip atsirado skola. Konstantinas ilgai bandė atgauti savo pinigus, bet nepadėjo nei skolų išieškojimo bendrovės, nei advokatai. Jį apėmė baimė, kad neteks buto ir liks be pinigų.
2015-aisiais žurnale „TV savaitė“ jis rado skolų išieškojimo įmonės „Turtuvos grupės“ skelbimą ir paskambino nurodytu numeriu. „Atsiliepė mergina: taip, jūs mums paskambinot, dabar užsiregistruokite, o po to mūsų atstovas jums perskambins. Na, aš taip ir padariau“, – pasakojo Konstantinas.
Tą pačią dieną jam paskambino „Turtuvos grupės“ vadybininkas Eimantas ir ėmė klausinėti apie situaciją. Išgirdęs Konstantino pasakojimą, Eimantas apstulbo, girdi, nereikėjo buto perleisti, kol negavo pinigų. Esą dabar reikia veikti greitai, nes kitaip ana kredito įmonė bankrutuos ir Konstantinas visko neteks. „Tame balse radau tokį pasitikėjimą, kad čia kalba tikras teisininkas, čia jau turbūt tos rūšies specialistai“, – sakė Konstantinas.
Eimantas įkalbėjo Konstantiną savo advokatei nesisakyti, kad bendravo su „Turtuvos grupe“ – neva gali būti, kad advokatė slapta bendrauja su ana prasiskolinusia įmone.
Kitą dieną Konstantinas traukiniu iš Vilniaus nuvažiavo į Kauną ir nuėjo į „Turtuvos grupės“ biurą. Ten dirbusi mergina nukopijavo jo atneštus dokumentus ir pažadėjo pranešti apie tolesnius veiksmus. Po kelių dienų Konstantinui paskambino Eimantas. Jis tikino, kad viską dar galima ištaisyti ir skolą atgauti per teismą.
Didelė tetos skola
Konstantinas pastebėjo, kad pokalbiai su Eimantu vyko nesklandžiai, staiga nutrūkdavo, atsijungdavo, išsijungdavo. Vėliau Eimantas perskambindavo ir teisindavosi, esą ryšio trukdžiai kyla dėl laisvų rankų įrangos. Iš tiesų Eimantas, – iš tikrųjų Andrius Raziūnas, – tuo laiku sėdėjo Pravieniškėse. Žinoma, kalėjimo prižiūrėtoju dirbęs Konstantinas šito nė neįtarė.
Eimantas klausinėjo, kur Konstantinas gyvena dabar. Šis pasisakė gyvenąs pas sunkiai sergančią tetą Teresę, sakė slaugąs ją. Eimantas paaiškino, esą tokiu atveju teisme dėl Konstantino skolos reikės ir jo tetos liudijimo, taip pat klausinėjo, ar butas priklauso tetai, ar ji turi vaikų, koks jos amžius, kokia sveikata? Konstantinas išdavė, kad teta Teresė butą testamentu užrašė jam, nes pati vaikų neturi. Sakė, kad jos būklė labai sunki, teta jau nebevaikšto. Eimantas klausinėjo toliau: ar ji rankas valdo, ar gali pasirašyti dokumentus? Konstantinas nesuprato, kodėl jo advokatas klausinėja tokių dalykų. „Sako: aš noriu patikrinti, ar jūsų tetulė gali liudyti teisme. Na kaip, sakau, gali, nors ir yra gulinti lovoje“, – pasakojo Konstantinas.
Eimantas sakė, esą prieš posėdį duomenų bazėse reikia patikrinti, ar teta turi kokių nors skolų. Girdi, jeigu turi, tai liudyti teisme negalės. Konstantinui tai pasirodė keista, bet jis nesigilino. Taip Eimantas išgavo Konstantino tetos asmens kodą. Po kelių valandų Eimantas apsireiškė su nemalonia staigmena – pasirodo, Konstantino teta turi skolų ir liudyti negalės.
„Sakau: kokios tai rūšies skola? Gal už šaltą ar karštą vandenį nesumokėta? Sako: ji turi labai didelę skolą“, – pasakojo Konstantinas. Eimantas Konstantinui pasakė, kad jo teta skolinga 145 tūkst. litų kažkokiai pensininkei Antaninai Stafeckienei. Eimantas gąsdino, esą neapmokėjus skolos tetos butą parduos antstoliai.
„Aš iš karto primečiau, kad tai yra šito dviejų kambarių buto kaina, ir tada man pasidarė bloga, tiesiog karštis išpylė. Aš atsisėdau ant kėdės ir tada aš supratau, kad jis turi asmens kodą ir dabar gali fabrikuoti“, – sakė Konstantinas.
Jis iškart paklausė tetos Teresės, ar ji kam nors skolinga 145 tūkst. litų? Teta atsakė, kad gyvenime tokių pinigų nėra mačiusi ir jokios A.Stafeckienės nepažįsta.
Konstantinas paskambino Eimantui ir perdavė tetos Teresės žodžius. Šis sakė pabandysiąs išsiaiškinti, kas čia vyksta. Vėliau Eimantas perskambino ir pasakė, kad visgi teta galės liudyti teisme dėl Konstantino skolos.
Parašą išgavo iš sergančios tetos
Konstantinas taip pasitikėjo Eimantu, kad atsisakė tikros advokatės paslaugų, taigi ginče su greitųjų kreditų bendrove Konstantinui niekas neatstovavo – kalėjime sėdėjęs Eimantas į teismo posėdį, žinoma, nenuvyko. Konstantinas dėl to supyko, bet Eimantas telefonu aiškino, esą viskas čia gerai, greitai jis pats atvažiuos pas Konstantiną, atveš pinigus ir paims tetos Teresės liudijimą.
Beveik taip viskas ir nutiko. Eimantas tikrai atvažiavo pas Konstantiną: atletiškas, kostiumuotas, baltais marškiniais, portfelyje turėjo pinigus.
Šioje vietoje, atidžiam skaitytojui gali kilti klausimas: o kaip Eimantas galėjo atvažiuoti pas Konstantiną? Juk jis sėdėjo kalėjime. Tačiau tą savaitgalį kalinys pasinaudojo savo teise ir pasiprašė laikinos savaitgalio išvykos pas žmoną. Pareigūnai jį išleido. Tik Eimantas važiavo ne pas žmoną, o pas Konstantiną.
„Aš džiausčiau skalbinius ir nešiojau juos į butą. Pamačiau, kad jis kieme laukia su visureigiu, „Audi“, brangi mašina. Mes įėjome į kambarį, jis turėjo pluoštelį popierių. Turėjo portfelį, sako: tame portfelyje aš jau turiu pinigus, kuriuos esu pasiruošęs jums sumokėti. Atidarė – na taip, ten sudėti pakeliai su pinigais, susegti įvairiom kupiūrom“, – pasakojo Konstantinas.
Eimantas pareiškė, kad dabar pinigų negali atiduoti, nes teismo sprendimas buvo nepalankus. Negavęs pinigų Konstantinas vėl supyko: tai kodėl gi Eimantas nebuvo teisme? Kaip taip gali būt? Bet Eimantas ir toliau ramino, esą viskas čia gerai. „Tai čia nieko baisaus, mes pakartotinai ieškinį į teismą rašysime ir dabar jau viskas bus priteista. Dabar man reikia paimti iš jūsų tetulės parašą, kad jūs tikrai persikėlėt 2015 metais gyventi pas ją“, – sakė Konstantinas, kartodamas Eimanto žodžius.
Peržiūrėjęs dokumento tekstą Konstantinas nieko įtartino nepastebėjo – lape tebuvo keli sakiniai, patvirtinantys jo persikraustymą pas tetą. Gavęs Konstantino leidimą, Eimantas nuėjo į kitą kambarį, kur lovoje gulėjo serganti teta Teresė. Eimantas priklaupė ant kelių, palinko prie tetos ir pakišo jai popierius. „Jį tetulė iškart įspėjo, sako: aš esu serganti ir vardą Teresė man sunku bus parašyt, tai gal aš tiesiog parašysiu vien pavardę“, – prisiminė Konstantinas.
Pats jis stovėjo vos už kelių metrų ir matė, kad pavardę teta parašė, bet ir tai kreivai.
Gavęs parašą, Eimantas išvyko. Atrodė, Konstantino skolos reikalai pagaliau susitvarkys, bet viskas vyko priešingai.
Sena draugė Aniceta
Po savaitės paštininkė į tetos Teresės butą atnešė registruotą laišką. Atplėšęs voką Konstantinas pamatė, kad tai reikalavimas nuo A.Stafeckienės: teta per dvi savaites privalo grąžinti jai skolą, 145 tūkst. litų.
Tik tada Konstantinas suprato, kas įvyko – greičiausiai tąkart palinkęs prie tetos lovos Eimantas sukeitė lapus, ligota teta pasirašė ant vekselio ir savo parašu patvirtino išgalvotą skolą A.Stafeckienei. Šitą įtarimą dar labiau sustiprino tetos Teresės tvirtinimas, kad ji nesiskolino tokių pinigų. „Man tada mintis kirbėjo, kad jie jau turi mano tetulės asmens kodą ir dabar turbūt bandoma sukurpti kažkokį vekselį“, – kalbėjo Konstantinas.
Po kelių dienų paskambino Eimantas ir pasakė, kad A.Stafeckienė jau ruošiasi pas Konstantiną ir jo tetą Teresę važiuoti su žurnalistais, tad reikia kuo skubiau grąžinti skolą.
Supratęs, kad jo ramybėje nepaliks, Konstantinas kreipėsi į tikrą advokatų kontorą, viską papasakojo ir paprašė pagalbos. Tuo pačiu jis nutraukė sutartį su advokatu Eimantu ir „Turtuvos grupe“.
Tą vasarą Konstantinas savo pašto dėžutėje rado ranka rašytus raštelius, kuriuose A.Stafeckienė ragino tetą Teresę atsiliepti dėl tariamos skolos. „Stafeckienė buvo įmetus į pašto dėžutę raštelį: Terese, aš jūsų negaliu niekaip surasti, jūs į mano laišką niekaip nereaguojate, paskambinkite tokiu ir tokiu numeriu“, – pasakojo Konstantinas.
2015-ųjų rugsėjį jis sėdėjo savo namuose Karoliniškėse, virtuvėje gėrė kavą ir žiūrėjo pro langą į savo daugiabučio kiemą, kai staiga: „Matau privažiuoja taksi autobusiukas, pilkas, ir išlipa tokia nedidukė moteriškė. Man tokia nuojauta, kad čia eina pas mane. Taip, skambutis į duris ir ten – laba diena. Sakau, kas jūs tokia būsite? Sako, man reikia patekti pas jūsų tetą. Kokiu reikalu? Sako: aš esu jos draugė Aniceta, aš jai atnešiau dovanėlę, žolelių arbatos, mes senos draugės ir man reikia pas ją patekti. Aš dar pagalvojau: na, gal tikrai draugė. Palaukit, sakau, uždariau duris. Grįžtu į kambarį pas tetą. Sakau: teta, ar jūs pažįstat Anicetą? Ne, sako, vaikeli, nieko neleisk, aš jokių Anicetų nepažįstu, tokių draugių pas mane nėra, pasakyk, kad eitų nuo durų. Aš grįžtu, sakau: mano teta jūsų nepažįsta, tai gal vis dėlto jūs ne Aniceta? Sakau: aš jau jaučiu, kas jūs – jūs turbūt Antanina Stafeckienė? Ji nusipurtė lyg elektros nupurtyta.“
Nuvaryta nuo durų ir įsižeidusi A.Stafeckienė pasišalino, bet viskas tuo nesibaigė. Tą patį rugsėjį ji antstoliui pateikė Konstantino tetos per apgaulę pasirašytą vekselį. Šis pradėjo skolos išieškojimą ir areštavo tetos Teresės butą.
Po kelių savaičių, 2015-ųjų spalio 19-ąją, teta Teresė mirė. „Mirė namuose dėl širdies kraujagyslių nepakankamumo ir koronarinės širdies ligos. Bet, aš manau, kad ji iki paskutinės dienos galvojo apie tai, kad yra neteisingai apkaltinta“, – sakė Konstantinas.
Policijos nuotraukose draugės nepažino
A.Stafeckienės spaudžiamas grąžinti išgalvotą skolą, Konstantinas parašė pareiškimą Vilniaus miesto 5-ajame policijos komisariate. Jis pasakojo, kad policija veiksmų ėmėsi ne iškarto – prireikė trijų raginimų pradėti tyrimą. „Mano advokatams intensyviai skundžiant policijos veiksmus Vilniaus apygardos prokuratūrai, 2016 metų pavasarį ar vasarą buvo paskirta kita tyrėja, ir tada visas šitas reikalas pajudėjo“, – prisiminė Konstantinas.
Galiausiai, Konstantino skundas buvo prijungtas prie Vilniaus ir Kauno kriminalistų tyrimo dėl stambaus masto sukčiavimo. Per apklausą tyrėja jam padavė kelias nuotraukas ir prašė parodyti vadinamąjį Eimantą. Konstantinas sakosi tada galutinai įsitikinęs, kad pateko į sukčių schemą.
Tetos Teresės butas, kurį paveldėjo Konstantinas, areštuotas iki šiol. Antstolė netgi ketino skelbti buto varžytines, kad būtų galima atgauti išgalvotą skolą A.Stafeckienei, bet teisėsaugos tyrimas užkirto tam kelią. Kitu atveju Konstantinas būtų išvarytas į gatvę.
Net ir tuomet, kai policija pradėjo tyrimą, A.Stafeckienė neatlyžo. 2017-aisiais ji parašė trumpąją žinutę Konstantinui ir pasiūlė jam išsikelti į mažesnį butą, o tetos Teresės butą atiduoti jai, A.Stafeckienei. Konstantinas į tokias kalbas nesileido.
Kai pareigūnai apklausė pačią A.Stafeckienę, ji tvirtino iš tiesų tetai Teresei skolinusi 145 tūkst. litų. Tačiau vėliau mums, 15min žurnalistams, A.Stafeckienė sakė jau priešingai – esą ji duodavo Teresei maisto ir skolindavo mažas sumas pinigų, kurias pati laiko labdara.
Kai paprašėme A.Stafeckienės papasakoti apie jos „seną draugę Teresę“, ji kalbėjo skaitydama iš lapo: „Aš bažnyčioje susipažinau. Ji buvo labai vargingai gyvenantis žmogus. Aš galvojau, ji taip sunkiai gyvena, aš jai paskolinau vieną kartą. Ji antrą kartą paprašė. Sakau: žinok, Terese, – Teresėle ją vadinau, – sakau, ar aš galiu apsilankyt pas jus namuose? Ji sako, galit. Aš išsikviečiau taksi nuvažiavau į tuos namus. Palaukit kaip dabar ten buvo.... Taip, nuvažiavau pas ją į namus... Palaukit, kad nesusimeluočiau... Taip, įėjau žinokit, bute buvo... Jau ant tiek vargingas butas, žinokit, aš nemoku jums pasakyt.“
Tiesa, kai policija parodė A.Stafeckienei kelias nuotraukas ir paprašė atpažinti Teresę, A.Stafeckienė savo senos draugės nepažino.
Vėliau tetos Teresės kaimynai policijai paliudijo niekada nematę ir negirdėję apie jokią A.Stafeckienę. Kaimynai liudijo, kad velionė Teresė buvusi uždara, gyvenusi vargingai ir vaikščiojusi visai į kitą bažnyčią, nei teigė A.Stafeckienė.
Savo laiškuose A.Raziūnas mums pripažino, kad šiuo atveju „apgaulės būdu buvo išgauti parašai ant vekselio.“
Kenkė net kalėjime
Galiausiai, tikrų advokatų padedamas Konstantinas atgavo skolą iš greitųjų kreditų bendrovės.
„Bet jis man sugadino tiek nervų... Butas iki šios dienos yra areštuotas. Sugadino tiek nervų ir pridarė tokių nuostolių... – sakė Konstantinas. – Taip sakant, tiek kraujo išgėrė. Ir mano tetulė numirė su ta mintimi, kad ji yra skolinga.“
Su vadinamuoju Eimantu jis netikėtai susidūrė savo kasdieniame darbe, kalėjime. Kadangi Konstantinas dirba prižiūrėtoju, kartą jam teko lydėti suimtąjį A.Raziūną iš jo kameros į telefoninių pokalbių kambarį. Nors jų susitikimas buvo trumpas, bet ir tai pridarė nemalonumų.
„Aš jį palydėjau, tą patį Raziūną. Jis ten pradėjo pokalbį. Aš pasitraukiau, paėmiau kitų nuteistųjų, kurie po jo eis skambinti, korteles, ir nuėjau. Ir tada jis surašė skundą per savo advokatą, kad, kadangi aš esu nukentėjęs nuo jo, man negalima jo lydėti, nes aš išklausysiu jo paslaptis. Jis net sėdėdamas tardymo izoliatoriuje buvo piktybinis, jis man net ten kenkė“, – pasakojo Konstantinas.
Po šio atsitikimo Konstantinas paprašė kalėjimo vadovybės nebeskirti jam užduočių, kuriose tektų susidurti su A.Raziūnu.
Beje, Konstantino vardas šioje istorijoje yra pakeistas.
Pagrasino tarnybomis
Konstantinas iki šiol negali naudotis savo turtu dėl arešto. Bet buvo ir kitokių istorijų. Štai į galimų sukčių akiratį patekęs medinių skulptūrų drožėjas Jonas atgavo savo pinigus, kai pagrasino apie „Turtuvos grupę“ pranešti specialiosioms tarnyboms.
Jono istorija prasidėjo 2014-ųjų spalį, kai skulptorius, radęs skelbimą laikraštyje, paskambino į „Turtuvos grupę“ norėdamas atgauti 1,3 tūkst. svarų iš vieno skolininko Airijoje. „Turėjau problemą Airijoj, drožiau skulptūras, padėjau lietuviui su dviem aukštaisiais, o kai man reikėjo pačiam pinigų, kad atiduotų, pasakė, kad tu per teismus ieškosiesi“, – pasakojo Jonas.
Kaip ir ankstesnėms aukoms, Jonui netrukus paskambino advokatas Eimantas, kuris pažadėjo padėti. „Aš jo akyse buvau nematęs, tik telefonu, – sakė Jonas. – Labai gražus, užburiantis balsas, inteligento, suprantat. Va net matau, kaip su lakuotais nagais sėdi inteligentas ir šneka su manim. Atidirbtas balselis.“
Kaip sutarta telefonu, Jonas nuvežė dokumentus į „Turtuvos grupės“ biurą Kaune. Įtariami sukčiai bandė panaudoti jiems įprastą schemą – pasakė, kad Jono skolininkas turi žemės sklypą, kuris vertas daugiau nei jo skola. „Man pasakė, kad skolininkas turi gerą sklypą, kažkur Trakai–Vilnius. Ir tas sklypas labai brangus. O ta mano skola yra maža. Tai reikia sumokėt tą skirtumą, norint išlyginti“, – pasakojo Jonas.
Advokatas Eimantas pasakė, kad Jonui reikės primokėti 5,9 tūkst. eurų. Drožėjas sutiko.
Kaip buvo sutarta, Jonas nuvažiavo į Kauno „Akropolį“, išsikeitė svarus į eurus ir nuvažiavo į „Turtuvos grupės“ biurą. Ten A.Raziūnei perdavė 5,9 tūkst. eurų grynais. Be to, Jonas apmokėjo sąskaitą už tariamą skolos išieškojimą.
Ir štai tada kilo nesklandumų. Skolos išieškotojai pradingo lyg į vandenį. Jonas skambino, rašė registruotus laiškus, bet jokio atsakymo negavo. Jeigu telefonu atsiliepdavo A.Raziūnė, tai ji pasakydavo, kad Jonas turi kalbėti tiesiai su Eimantu. „Sakau, arba tvarkot dokumentus, arba grąžinat pinigus“, – prisiminė Jonas.
Galiausiai skulptoriui trūko kantrybė. Praėjus bemaž dvejiems metams, 2016-ųjų rugsėjo 9-ąją, jis registruotu laišku pranešė „Turtuvos grupei“, kad visą informaciją apie juos perduos Specialiųjų tyrimų tarnybai: „Jeigu jie nesiunčia tų pinigų man atgal, tai tada aš kreipsiuosi į STT, kad mano kaip piliečio teises apgintų.“
Jono laiškas išgąsdino įtariamus sukčius. Po ilgų ginčų, A.Raziūnas ir A.Raziūnė dalimis grąžino Jonui tuos 5,9 tūkst. eurų, kuriuos jis sumokėjo už sklypą. Tačiau jis iki šiol neatgavo savo skolos ir 800 eurų, kuriuos sumokėjo „Turtuvos grupei“ už vadinamąsias teisines paslaugas.
Po vyro žūties neteko ir turto
Į A.Raziūno ir jo bendrininkių akiratį pateko ir daugiau lietuvių emigrantų. Pavyzdžiui, 32-ejų Viktorija, turėjusi daugiau nei 200 tūkst. eurų paskolą SEB banke namui Klaipėdos rajone. 2015-aisiais motociklo avarijoje tragiškai žuvo Anglijoje dirbęs Viktorijos vyras ir šeima nebesugebėjo išmokėti didžiulės paskolos.
„Jei ne ta paskola, kurią pasiėmėme, kai buvo pats nekilnojamojo turto kainų bumas, gal vyras ir dabar būtų gyvas. Tačiau ta paskola mus labai smaugė, Lietuvoje neįmanoma tiek uždirbti, kad sumokėtume įmokas“, – naujienų portalui „Delfi“ pasakojo Viktorija.
Po vyro žūties Viktorija nusprendė su savo nepilnamečiais vaikais pati išsikraustyti į Didžiąją Britaniją ir ten susirasti darbą. Tuo pačiu metu ji bandė Lietuvoje rasti žmogų, kuris prisiimtų jos didelę paskolą mainais į šešis brangius sklypus Klaipėdos rajone, kuriuos Viktorija paveldėjo iš vyro. Taip ji pateko į galimų sukčių pinkles.
Viktorijos mama žurnale „Savaitė“ rado skelbimą apie tai, kad „Turtuvos grupė“ konsultuoja dėl nekilnojamojo turto ir paskolų. Nieko neįtardama, Viktorija paskambino skelbime nurodytu telefonu.
Atsiliepęs vyriškis prisistatė Eimanto vardu. Viktorija jam papasakojo savo istoriją. Šis pažadėjo padėti. Viktorijai pasirodė keista, kad Eimantas jos problemas įvertino kaip paprastas, tartum būtų niekų reikalas viską sutvarkyti.
Paklausiusi Eimanto patarimo, Viktorija parašė įgaliojimą Lietuvoje gyvenančiai savo mamai, kad ši tvarkytų visus jos reikalus. Mama skambindavo ir pranešdavo, kas vyksta.
Greitai Viktorijos mamai Eimantas pranešė suradęs kažkokią moterį, norinčią pirkti žemės sklypus ir netgi jos namą, pastatytą už aną paskolą. Esą toji moteris apžiūrėjo Viktorijos valdas internetu, jai patiko ir ji nori viską padovanoti savo sūnui. Viktorijos mama patikėjo Eimantu.
2016-ųjų pradžioje Viktorija sulaukė mamos skambučio: džiugios naujienos, reikia grįžti į Lietuvą, pasirašyti dokumentus ir sandoris bus baigtas.
Vasario mėnesį Kaune Viktorija susitiko su „Turtuvos grupės“ atstove A.Raziūne ir būsima žemės sklypų pirkėja A.Stafeckiene. Tik pakeliui pas Kauno notarę Aušrą Urbonienę Viktorija sužinojo, kad sklypus A.Stafeckienei reikės padovanoti, o vėliau, kitu sandoriu, A.Stafeckienė perims jos paskolą banke. Viktorija sutiko ir, kai notarė paklausė, ar ji gavo pinigus už sklypus, Viktorija padarė kaip liepta: patvirtino pinigus gavusi, nors tai buvo netiesa.
Pasirašius sklypų dovanojimo sutartį, A.Stafeckienė sumokėjo notarei 500 eurų ir sandoris buvo baigtas. A.Raziūnė nuvežė Viktoriją į Kauno oro uostą ir juodvi atsisveikino.
Laikas slinko. Viktorija vis klausdavo savo mamos, kas vyksta, bet nevyko nieko. Eimantas ramino, kad viskas gerai, esą vyksta teismai ir viskas gali užtrukti. Kažkuriuo metu Eimantas paprašė Viktorijos mamos 2 tūkst. eurų, esą reikia sumokėti kyšius teisėjams, bet moteris atsakė pinigų neturinti.
2017-ųjų vasarį Viktorijai paskambino mama. Jau vien iš jos balso buvo galima justi, jog kažkas čia ne taip. Pasirodo, mama sulaukė skambučio iš policijos pareigūno, kuris pranešė, kad jas apgavo.
Viktorija prarado viską: šešis brangius žemės sklypus, pinigus, o Viktorijos uošvių butas, užstatytas kaip paskolos garantas, atsidūrė varžytinėse. Liko tik banko paskola, kurią žadėjo perimti A.Stafeckienė. Be to, dėl pradelsimo išaugo paskolos palūkanos.
Viktorijos nuostoliai yra vieni iš didžiausių šioje byloje – vien jos prarasti sklypai verti mažiausiai 140 tūkst. eurų.
A.Stafeckienė per apklausas Viktorijos neprisiminė. Mums, 15min žurnalistams, ji taip pat teigė Viktorijos nepažįstanti: „Jokių dovanojimų nesu gavusi, jokių man perleidimų nebuvo, jokių sutarčių nedariau, o jeigu yra kokie parašai, tai buvo suklastoti.“
Pats A.Raziūnas tyrėjams savo kaltės nepripažino. Esą jis tik konsultavo Viktoriją, nes ji pati to prašė. Esą jis rado galimą turto pirkėją, A.Stafeckienę, bet vėliau jai kilo finansinių sunkumų ir teko sklypus parduoti. Laiškuose mums A.Raziūnas rašė:
Dėl Viktorijos negaliu atsakyti, nes nesu bendravęs su ja asmeniškai, visus sandorius įvykdė Agnė Raziūnė ir Antanina Stafeckienė, negaliu komentuoti jų veiksmų.
Nepatikėjo, kad Eimantas sukčius
Emigrantų mamos, Lietuvoje tvarkančios savo vaikų reikalus, buvo įprastas A.Raziūno taikinys. Viena iš jų buvo Aldona, kuri Lietuvoje rūpinosi, kad emigravusi dukra atgautų 20 tūkst. eurų skolą.
2015-ųjų kovą Aldona laikraštyje rado „Turtuvos grupės“ skelbimą, paskambino nurodytu telefonu ir papasakojo apie savo dukros problemą dėl skolos. Netrukus Aldonai perskambino advokatas Eimantas ir pasakė, kad „Turtuvos grupė“ turi kuo skubiau perimti jos dukros skolą, nes kitaip ši pinigų neatgaus. Aldona išsigando ir sutiko veikti greitai.
A.Raziūnė į Šiaulius, kur gyveno Aldona, atvežė kažkokius dokumentus ir pasakė, kad moteris turi pasirašyti, girdi, čia tik formalumas. Tik vėliau Aldona sužinojo, kad tuo parašu vos už 100 eurų „Turtuvos grupei“ pardavė 20 tūkst. eurų vertą skolą. „Man Eimantas visą laiką sakydavo, kad aš tik niekam nesakyčiau apie tai, kad neva skolininkas neišgirstų ir neparduotų savo turto. Aš niekam neprasitariau apie tai“, – pareigūnams liudijo Aldona.
Po trijų mėnesių Eimantas pasiūlė tai, ką siūlydavo nemažai daliai savo aukų – nusipirkti brangų žemės sklypą, primokėti, o vėliau jį parduoti taip atgaunant skolą. Tokią schemą jau ne kartą aprašėme. Aldona sutiko.
Ji įtariamiems sukčiams atidavė apie 15 tūkst. eurų už sklypą, kurio vertė tebuvo keli šimtai eurų.
Galiausiai, 2016-ųjų balandį Kauno „Akropolio“ kavinėje Aldona susitiko su tariama sklypo pirkėja, turtinga verslininke apsimetusia A.Stafeckiene. Tačiau vietoje žadėtų pinigų A.Stafeckienė pasirašė ir Aldonai atidavė 16 vekselių, kurių bendra vertė 45 tūkst. eurų. „Antanina pasakė man, kad ji labai tikinti, kad aš nebijočiau, viskas bus gerai, ji sumokės vekseliuose nurodytą sumą“, – prisiminė Aldona.
Pinigų Aldona vis negaudavo. Ilgainiui ji ėmė spausti Eimantą dėl savo dukros skolos, įspėjo, kad kreipsis į advokatus, bet grasinimai nepadėjo. Po pusmečio Eimantas ėmė aiškinti, girdi, vekselius pasirašiusi sklypo pirkėja A.Stafeckienė mirė. Aišku, tai buvo netiesa.
Vieną dieną per televizijos žinias Aldona pamatė, kad jos pažįstamas Eimantas iš tikrųjų yra įtariamas sukčius Andrius Raziūnas. „Aš vis tiek negalėjau patikėti tuo, ką mačiau, todėl bandžiau skambinti jam ir į „Turtuvos grupę“, tačiau niekas telefono nekėlė“, – pasakojo Aldona.
Tyrėjų skaičiavimu, ji neteko maždaug 15 tūkst. eurų.
A.Raziūnas tyrėjams kaltu neprisipažino, neigė gavęs pinigų iš Aldonos. Pareigūnams jis tvirtino, esą Aldona duoda melagingus parodymus ir siekia iš jo pasipelnyti. Tačiau mums jis rašė priešingai:
Dėl Aldonos epizodo pripažįstu kaltę. Ši moteris mokėjo pinigus „Turtuvos grupei“, perdavinėjo pinigus kitiems asmenims. Dėl šio epizodo nėra prieštaravimų, iš esmės viskas sutampa su tuo, kas nurodyta kaltinamajame akte.
Pats A.Raziūnas labiausiai pasipelnė iš savo aukos Marijos, kurios emigravusi dukterėčia Virginija dabar priversta iš Ispanijos skraidyti į Lietuvą, kad teisme paliudytų apie neaiškias savo tetos mirties aplinkybes.
Šeštojoje dalyje skaitykite: pasakosime vieną dramatiškiausių istorijų Andriaus Raziūno byloje. Ji nutiko pensininkei iš Vilniaus Marijai: ji prarado visą savo turtą, vyrą ir gyvybę – dabar Raziūnas kaltinamas jos nužudymu. Į šią įtariamo sukčiavimo schemą buvo įveltas ir buvęs futbolininkas bei nacionalinės futbolo rinktinės treneris Edgaras Jankauskas.
15min atkreipia skaitytojų dėmesį: byla dėl šios istorijos ir galimų nusikaltimų yra nagrinėjama Kauno apygardos teisme. Galutiniai sprendimai dar nepriimti.
Apie tyrimą
Šį tyrimą atliko 15min žurnalistai Birutė Davidonytė, Ernestas Naprys ir Dovydas Pancerovas. Didžioji dalis medžiagos surinkta per interviu su žmonėmis, nukentėjusiais nuo įtariamų sukčių. Iš aukų gavome ne tik liudijimus, bet ir kai kuriuos dokumentus ir įrodymus. Svarbios informacijos suteikė aukų interesams atstovaujantys advokatai Juris Petreikis ir Viktoras Onačko.
Dalį informacijos radome Vilniaus apskrities policijos komisariato kriminalistų surinktoje byloje ir Vilniaus apygardos prokuratūros surašytame kaltinamajame akte. Tyrimą vykdę pareigūnai ir prokurorai bendrauti atsisakė.
Panaudojome fragmentus iš anksčiau skelbtų publikacijų „Delfi“, „Aukštaitiškas formatas“, „Akistata“, „Kauno diena“.
Atskiras sistemines problemas, išryškėjusias per šį tyrimą, aptarėme su atsakingomis institucijomis: Kalėjimų departamentu, Notarų rūmais, Registrų centru, Policijos departamentu.
Svarbios informacijos suteikė kaltinamasis Andrius Raziūnas. Su mumis bendravo ir kaltinamoji pensininkė Antanina Stafeckienė. Kaltinamoji Agnė Raziūnė apsiribojo lakoniškais komentarais. Per šį tyrimą naudojome ir slapto filmavimo metodą, reikalingą atskleisti problemas, susijusias su įmone „Turtuvos grupė“, kurios klientų duomenys buvo naudojami galimoje sukčiavimo schemoje.
