Vilniaus apskrities VPK 3-iojo komisariato tyrėjas 33 metų A.Micevičius, privalėjęs ištirti vieną nesudėtingą bylą, pats stojo prieš teismą dėl kelių tyčinių nusikaltimų padarymo.
15 metų tarnybos patirtį turintis ir keliolika sykių lig šiol už gerą darbą skatintas pareigūnas apkaltintas piktnaudžiavimu tarnyba bei dokumento klastojimu.
Ši neįtikėtina istorija prasidėjo vieną 2009 metų vasario savaitgalį, kai naktį sostinės „Pramogų banke“ kilo konfliktas tarp lankytojų. Išsiaiškinti santykių jie išėjo į lauką, vilnietis Robertas K. buvo sumuštas ir apiplėštas.
Jaunam vyrui plėšikas nuo rankos nuplėšė apie 1 500 litų vertės laikrodį. Grumtynes ir apiplėšimą užfiksavo „Pramogų banko“ apsaugos kameros. Iš įvykio vietos nukentėjusįjį išvežė greitoji.
Kai medikai suteikė nukentėjusiajam pagalbą, Robertas nuvyko į policijos 3-iąjį komisariatą ir parašė dėl įvykio pareiškimą.
Neįtikėtinas įvykių scenarijus
Maždaug po metų vilnietis sutiko parduotuvėje dešimtmetį nematytą klasės draugą Donatą Malaškevičių. Šis prasitarė dirbantis 3-iojo policijos komisariato viršininku.
Robertas senam bičiuliui draugiškai išrėžė, kad jo valdose – netvarka. Vilnietis pasiguodė, kad senokai parašė pareiškimą dėl apiplėšimo, tačiau bylos niekas netiria.
Grįžęs į darbą tuometis komisariato vadovas nutarė pasidomėti, kaip yra iš tikrųjų. Tuomet ir paaiškėjo skandalingos aplinkybės: prie bylos yra pridėta filmuota medžiaga, kurioje aiškiai užfiksuotas apiplėšimas, tačiau tyrėjo A.Micevičiaus protokole rašoma, jog įtariamasis neįžiūrimas, todėl byla numarinta.
Tyrimą atnaujintų už 500 litų kyšį?
Netrukus pačiam A.Micevičiui iškelta byla pagal kelis Baudžiamojo kodekso straipsnius. Už jų pažeidimą pareigūnui grėsė net laisvės atėmimas iki ketverių metų. Bylą išnagrinėjo Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas.
Įdomu, kad teisėja Lilija Tarčevskaja viso proceso metu atkakliai bandė išsiaiškinti, iš kur kilo kalbos, jog šio apiplėšimo tyrimas policijoje galėjo būti atnaujintas už 500 litų kyšį. Tačiau konkrečiai į šį klausimą niekas taip ir neatsakė.
„Aš esu seniausiai dirbantis darbuotojas ir tokiais dalykais neužsiimu. Manau, kad ir kiti tuo neužsiima“, – teismą tikino kaltinamasis.
Stengėsi išvengti griežtos atsakomybės
Tyrėjas A.Micevičius nėrėsi iš kailio, kad tik išliptų iš balos kuo sausesnis. Vos prasidėjus teismo posėdžiui kaltinamojo advokatė pateikė prašymą apskritai atleisti klientą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kurį pasirašė A.Micevičiaus kolega vyriausiasis tyrėjas Andrejus Bondarenka. Advokatė tikino, kad jei yra asmens, verto teismo pasitikėjimo, laidavimas, teismas turi teisę atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės.
Gynėjas akcentavo, kad A.Micevičius pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, dėl jos prisipažino ir nuoširdžiai gailisi. Be to, žala nusikaltimu esą niekam nepadaryta.
Teisėja sutiko pridėti šį prašymą prie bylos, tuo tarpu prokuroro paprašė pagarsinti kaltinamąjį aktą.
Paaiškėjo, kad atlikdamas ikiteisminį tyrimą dėl plėšimo, kompaktinės DVD plokštelės su vaizdo įrašu apžiūros protokole pernai kovo 10 dieną tyrėjas A.Micevičius melagingai nurodė, jog įraše nesimato įtariamojo veido. Maža to, tyrėjas pažeidė nustatytą ikiteisminio tyrimo tvarką, neperduodamas įrašo įvertinti ir, esant techninėms galimybėms, jį paryškinti ekspertams.Suklydau parašęs, kad veido nesimato... Turėjau kreiptis į specialistą, kuris galėtų identifikuoti asmenį, tačiau to nepadariau“, – tik tokią savo kaltę įvardijo A.Micevičius ir teismą tuo įtikino.
Nesiimdamas veiksmų, kad būtų atskleistas nusikaltimas, o veikdamas iš esmės priešingai, A.Micevičius diskreditavo policininko vardą.
Kaltino prastą kompiuterį
Teisėjo paklaustas, ar supranta, kuo yra kaltinamas ir ar tą kaltinamą pripažįsta, A.Micevičius atsakė teigiamai, kaltę jis pripažino visiškai. Tačiau vėlesni jo išvedžiojimai glumino ir teisėją, ir prokurorą.
Teismas kaltinamajam leido išdėstyti savo versiją. Policininkas pasakojo, kad tuo metu, kai atliko šį ikiteisminį tyrimą, tyrė vienu metu apie 40 bylų.
Vaizdo įrašą su apiplėšimo vaizdais jis peržiūrėjo ne per darbo, o asmeninį kompiuterį, kurio esą senas ir prastas monitorius.
„Suklydau parašęs, kad veido nesimato... Turėjau kreiptis į specialistą, kuris galėtų identifikuoti asmenį, tačiau to nepadariau...“ – taip savo kaltę įvardijo A.Micevičius.
Teisėja jo teiravosi: „Protokole minima, kad veido nesimato. Kuo remdamasis padarėte tokią išvadą?“
„Suklydau gal, per skubėjimą“, – teisinosi pareigūnas.
Jo taip pat buvo klausiama, kokius konkrečius ikiteisminio tyrimo veiksmus atliko. „Apklausiau apsaugos darbuotojus. Peržiūrėjau vaizdo įrašą“, – vardijo A.Micevičius.
Beje, kiek vėliau teisme atkreiptas dėmesys į tokį tyrėjo darbo broką: įraše matyti, kad apsaugininkai konflikto metu buvo išėję į lauką, o jų apklausos protokole teigiama, kad apsaugininkai nieko nematė, nes lauke nebuvo. Kodėl tyrėjas neuždavė apsaugos darbuotojams klausimo apie tokį neatitikimą, lieka tik spėlioti.
Prisipažinimas pasirodė nenuoširdus
Teisėja L.Tarčevskaja greitai pajuto, kokios taktikos griebėsi kaltinamasis. Esmė ta, kad jei tyrėjas būtų suklydęs per skubėjimą, tai būtų įvertinta kaip aplaidus darbas. Tuo tarpu kaltinamajame akte, kurį A.Micevičius esą suprato ir visiškai pripažino, kalbama apie sąmoningą, piktavališką protokolo klastojimą ir piktnaudžiavimą tarnyba.
„Dabar jau išeina, kad neprisipažįstate? Tai tyčia padarėte ar ne? Prisipažįstate ar ne?“ – į kampą tyrėją spaudė principinga teisėja.Gal regėjimo sutrikimų turite? – posėdžio metu kaltinamojo teiravosi teisėja.
Švelninti situciją bandė A.Micevičiaus advokatė. „Jums matėsi žmogaus veidas?“ – klausimą kuo parankiau stengėsi suformuluoti advokatė.
„Prastai matėsi... – aptakiai ir lakoniškai atsakė ir pridūrė, kad žiūrint įrašą per geresnį kompiuterį veidas matėsi: – Neturiu tokių priemonių, kad man būtų kuo puikiausias vaizdas. Ką aš mačiau, tą rašiau į protokolą.“
„Gal regėjimo sutrikimų turite?“ – pasitikslino teisėja.
„Ne, neturiu“, – tikino kaltinamasis.
Teisėja dar sykį bandė kaltinamajam išaiškinti esminį niuansą: „Jei prisipažįstate, vadinasi, apžiūros protokole tyčia įrašėte neteisingus duomenis.“
L.Tarčevskaja dar sykį paprašė kaltinamojo aiškiai atsakyti, kokia jo pozicija dėl pateiktų kaltinimų. Jis vėl pasakė, kad juos pripažįsta.
Reikalavo paaiškinti savo logiką
Aiškumo pasigedo ir bylą kuruojantis prokuroras Šarūnas Astrauskas.
„Prašome teismui paaiškinti savo logiką. Jūs šiandien aiškinate, kad buvo blogas kompiuteris. Per tyrimą teigėte, kad ir per gerą kompiuterį nematote. Jūs teigiate, kad pripažįstate kaltę, bet iš parodymų turinio matau, kad nepripažįstate“, – stebėjosi Š.Astrauskas.
Prokuratūros atstovas dar pridūrė: „Nuoširdumo jūsų prisipažinimo nematau. Išeina, kad tai deklaratyvus prisipažinimas.“
Taip besiklostantis bylos nagrinėjimas užkirto kelią taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimo metodą, kurio labai pageidavo A.Micevičius ir jo advokatė. Prokuroras Š.Astrauskas teismui pakartojo įžvelgiantis kaltinamojo prisipažinimo deklaratyvumą, mat iš jo parodymų turinio akivaizdu, jog kaltę iš dalies jis neigia.
„Tai nėra tik mano ginamojo bandymas suklaidinti ar įtikinti teismą, – A.Micevičiaus atgailos nuoširdumu tikino advokatė ir aiškino toliau: – Išsamus įrodymų tyrimas tikrai nereikalingas. Liudytojai tikrai nepapasakos, kaip buvo pildomas protokolas ir ką jis tuo metu galvojo.“
Teismas nutarė liudytojus apklausti.
Buvęs vadovas: „Ten viskas aiškiai matėsi“
Pirmasis teisme apklaustas buvęs A.Micevičiaus tiesioginis viršininkas, dabar Vilniaus apskrities VPK Organizuoto nusikalstamo tyrimo valdybos (ONTV) viršininkas D.Malaškevičius.
„Į mane kreipėsi Robertas. Grįžęs į darbą pasidomėjau ta byla. Ji jau buvo padėta kažkur į archyvą“, – pasakojo D.Malaškevičius.
Jis neslėpė, kad kilo įtarimų, ar nebuvo intereso tyčia neištirti apiplėšimo aplinkybių. Juolab vėliau norint nustatyti įtariamą plėšiką nekilo jokių problemų.
„Mano galva, ten viskas aiškiai matėsi. Tiek tų asmenų, tiek ir nukentėjusiųjų“, – sakė D.Malaškevičius.
Jis prasitarė, kad buvęs klasės draugas Robertas prasitarė jam girdėjęs gandą, esą už 500 litų apmirusį apiplėšimo tyrimą galima atgaivinti.
Teisme paklaustas, iš kur konkrečiai tokia informacija, ONTV vadas pakartojo: „Robertas taip sakė.“
Teisėja D.Malaškevičiaus taip pat teiravosi, ar dėl tyrėjo poelgių didelės žalos patyrė Lietuvos valstybė. Liudytojas argumentavo, kodėl taip teigti teisinga: pareigūnų priedermė yra tirti nusikaltimus, o priešingas veikimas – policijos diskreditavimas. „Policijos galios turi būti naudojamos tyrimui. Šiuo atveju tos galios buvo panaudotos tam, kad nusikaltimas būtų neištirtas“, – sakė jis.
Policija aukai siūlė daug nesitikėti
Teisme apklaustas ir per plėšimą nukentėjęs 34 metų Robertas K.
Jis papasakojo apie konflikto aplinkybes, neproduktyvų policijos darbą ir lemtingą susitikimą su buvusiu klasės draugu, aukštu policininku D.Malaškevičiumi.
Robertas teismą tikino, kad nei tyrėjas, nei niekas kitas pinigų iš jo už spartesnį tyrimą nereikalavo. Ir kur pasklido toks gandas, vilnietis negalėjo prisiminti.
Atremdamas priekaištus, kad galbūt pats ne itin energingai siekė, jog byla būtų ištirta, Robertas minėjo, kad entuziazmo nepridėjo ir policininkų pasakymai, esą nieko per daug tikėtis neverta.
Prieš kelias savaites Robertą nudžiugino iš policijos atsiųstas laiškas, kad jo skriaudikas nustatytas ir jis turi teisę dėl sumušimo bei pagrobto laikrodžio pareikšti jam civilinį ieškinį.
Teisme apklaustas ir nukentėjusiojo bičiulis, tą vakarą taip pat pramogavęs „Pramogų banke“.
Teisėja ir jį bandė kamantinėti dėl 500 litų, esą paspartinančių policijos darbą.
„Robertas kalbėjo, kad kažkas jam užsiminė, jog kol nesumoki, tol jie ir netiria... – kalbėjo liudytojas ir netrukus pridūrė: – Mes taip ant bajerio šnekėjome.“
Prokurorė aklai patikėjo tyrėju
Teisme apklausta ir A.Micevičiaus darbo bloką privalėjusi kontroliuoti Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorė Irena Pavliukevič.
Pareigūnė patvirtino: „Aš priimu sprendimą, ką toliau daryti su byla.“
Paklausta konkrečiai apie A.Micevičiaus atliktą tyrimą dėl apiplėšimo, prokurorė komentavo: „Byloje nebuvo nustatyta, kas padarė nusikalstamą veiką, todėl priėmiau sprendimą tęsti įtariamųjų paiešką operatyvinėmis priemonėmis. Teisėsaugininkų žargonu tariant, nutarta bylą padaryti tamsią – padėti į archyvą ir palaukti, kol sueis senatis, o tada nutraukti.
Prokurorės teirautasi, ar ji susipažino su vaizdo įrašu. I.Pavliukevič prisipažino tik perskaičiusi A.Micevičiaus suklastotą protokolą. „Aš asmeniškai neturiu tokios instaliacijos kompiuteryje. Be to, pažįstu šį tyrėją, tikiu juo“, – aiškino prokurorė.
Teismas policininko pasigailėjo
Apibendrinant išnagrinėtą bylą teisme buvo pagarsinta specialisto išvada, kurioje teigiama: vaizdo įraše užfiksuotas asmens atvaizdas yra tinkamas asmeniui identifikuoti.
„Tikrai nebuvo, kad aš tiksliai suklastojau įrašą. Net minties tokios nebuvo. Tiesiog nepagalvojau, kad galiu kreiptis į ekspertus“, – dar bandė aiškinti A.Micevičius.
Sakydamas paskutinį žodį, tyrėjas taip pat laikėsi pocizijos, kad nieko tyčia neklastojo, o protokolas išėjo melagingas dėl aplaidaus darbo.
Prokuroro Š.Astrausko pasiūlyta bausmė – uždrausti 2,5 metų A.Micevičiui dirbti valstybės tarnyboje.Prokuroro Š.Astrausko siūlyta bausmė – uždrausti 2,5 metų tyrėjui A.Micevičiui dirbti valstybės tarnyboje.
Tačiau penktadienio rytą teismas paskelbė, kad pareigūnas nekaltas nei dėl piktnaudžiavimo tarnyba, nei dėl dokumento klastojimo.
Anot teisėjos L.Tarčevskajos, A.Micevičiui pateiktas kaltinimas dėl piktnaudžiavimo tarnyba nei patvirtintas ikiteisminio tyrimo medžiaga, nei pasitvirtino teisminio bylos nagrinėjimo metu.
Išteisinimo argumentai
„Kaltinamasis A.Micevičius viso proceso metu nuosekliai ir įtikinamai rodė, kad įtariamo nusikalstama veika asmens atvaizdas (veidas) kompiuterinėje laikmenoje jam pasirodė netinkamas asmeniui identifikuoti, todėl tai apžiūros protokole jis fiksavo atitinkamu įrašu „veido nesimato“. Byloje nepaneigta aplinkybė, kad vaizdo įrašą kaltinamasis turėjo galimybę peržiūrėti tik per prastos kokybės kompiuterį ir tik nespalvoto vaizdo, kas lemia išvadą, kad peržiūros metu atitinkamus įrašus apžiūros protokole galėjo sąlygoti būtent prasta vaizdo kokybė, o ne kaltinamojo tyčia neištirti nusikaltimo. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų – tik niekuo nemotyvuoti samprotavimai, kad kaltinamasis sąmoningai – tyčia apžiūros protokole įrašė, jog įraše užfiksuoto asmens „veido nesimato“, – pabrėžiama išteisinamajame nuosprendyje.
Argumentus, kodėl tyrėjas neklastojo dokumentų, teismas išdėstė taip: „Dokumentų klastojimo nusikalstamų veikų būtinasis subjektyvinės pusės požymis yra kaltininko tyčia. Tai reiškia, kad asmuo, į tikrą dokumentą įrašydamas jam žinomai neteisingą informaciją, aiškiai suvokia, kad tokiu elgesiu sukuria melagingą, fiktyvų dokumentą, be to, suvokia, kad tokio – melagingo turinio dokumento sukūrimas sąlygoja tam tikras pasekmes (šiuo atveju, užkerta kelią nustatyti įtariamąjį ir išaiškinti nusikaltimą) ir tokių pasekmių siekia ar sąmoningai leidžia joms kilti.
Byloje nėra absoliučiai jokių objektyvių, pakankamų ir patikimų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad kaltinamasis A.Micevičius, kompaktinėje laikmenoje buvusio vaizdo įrašo apžiūros protokole fiksuodamas, kad galimo įtariamo „veido nesimato”, tokiu įrašu tyčia siekė sukurti fiktyvų dokumentą ir tuo pačiu tyčia siekė atitinkamų pasekmių – nusikaltimo neišaiškinimo ir jo neištyrimo.“
Prokurorams nepalankus nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per nuosprendį priėmusį teismą.
