Apie rezonansinį istorinį Donato Adomėno teismo procesą 15min.lt rašė pernai ir užpernai (žr. susijusius straipsnius).
Pirmajame šio bylos epizode D.Adomėnas yra kaltinamas dviguba verslininkų žmogžudyste 1993 metų liepą bute Lazdynuose.
„Ar pripažįstate?“, – jo klausė teismas. „Ne“, – iš pradžių tik lakoniškai atsakė vyriškis.
Bylą nagrinėjančios kolegijos pirmininkė Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė paprašė plačiau paaiškinti, kas jam žinoma.
„Pradžioje norėčiau atsiprašyti. Daug metų kalbėjau rusiškai, todėl lietuviškai kalbėsiu galbūt netaisyklingai“, – sakė net 16 metų Rusijojoje, Ukrainoje, Vokietijoje ir galbūt kitur besislapstęs D.Adomėnas, mintis gimtąja kalba dėstantis ganėtinai švariai ir sklandžiai, o pagarbiu tonu teisme pasižymėjęs ir anksčiau.
Grįžęs prie klausimo esmės, kaltinamasis pareiškė: „Čia absurdiški kaltinimai! Aš to nusikaltimo nedariau.“
D.Adomėnas netikėtai prakalbo apie aiškiaregystę: esą daugelyje šalių, pavyzdžiui, netgi kaimyninėje Latvijoje, kriminalistai sunkiose bylose dirba ranka rankon su ekstrasensais. „Ar po mėnesio, ar po 10 metų – aš sutinku, kad mane tikrintų! Juk taip atskleidžiama nemažai nusikaltimų. Ir sutinku dar bent 20 kartų sėstis prie melo detektoriaus!“ – emocingai aiškino poligrafu jau tikrintas vyriškis.
Vežiodavo pasakiškas pinigų sumas
Vėl grąžintas prie bylos esmės, jis pasakojo nužudytąjį Arvydą Čekaitį matęs buvusio savo boso Vytauto Bauro viloje prie Žaliųjų Ežerų, o Ramūną Žygą taip pat žinojo kaip savo tuometinio šefo draugą, verslo partnerį.
Kas D.Adomėną sieja su V.Bauru? „Mano tėtis yra Vytauto Bauro sesers vyras. Be to, 1993 metais aš buvau jo apsaugininkas“, – faktus įvardijo kaltinamasis.
V.Bauras su nužudytuoju R.Žygu tuo metu buvo verslo partneriai, didžiuliais kiekiais gabendavę į Lietuvą cigaretes.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Donatas Adomėnas |
„Dažnai važinėdavome prie Lenkijos sienos. Neretai visur tekdavo susitikti su įvairiais žmonėmis. Svarbiausia – vežiodavome stambias pinigų sumas. Iki milijono dolerių būdavo sumos, kartu visada važiuodavo buhalteris ir vairuotojas “, – apie tai, kam V.Baurui buvo reikalingos apsaugininko paslaugos, teismui pasakojo D.Adomėnas.
Teisėjams buvo svarbu žinoti, kokią bosas jam mokėdavo algą. „Konkreti suma nebūdavo nustatyta. Laikas nuo laiko jis duodavo man pinigų,“ – sakė buvęs apsaugininkas.
Reketininkai pasijuto kvailių vietoje?
Kaip jau rašė 15min.lt, A.Čekaitis neteko gyvybės dėl 10 tūkst. JAV dolerių, o R.Žygas – auksinio laikrodžio „Rolex“ už 20 tūkst. JAV dolerių, taip pat vaizdo kameros „Sony“, auksinio žiedo su briliantu. Aukos kankintos, pasmaugtos, lavonams peršautos galvos. Nužudyto buto šeimininko našlė niekada negalės pamiršti krauju aptaškytų sienų bei užuolaidų.
Kaip kaltinimus dėl žmogžudystės neigiantis D.Adomėnas sužinojo apie A.Čekaičio ir R.Žygo nužudymą? „Man pasakė Bauras ar mano tėvas“, – nepatikslino kaltinamasis.
Ar D.Adomėnas pamena, ką apie žmogžudystes tuo metu kalbėdavo jo bosas V.Bauras, kuriam R.Žygo mirtis neva buvo naudinga, nes nebereikėjo dalytis pelnu su verslo partneriu?Tai buvo tokie laikai, kai siautėjo „Vilniaus brigada“! Visi kontrabandininkai buvo po jų stogu – mokėjo duokles. Kai verslininkai pradėjo tokius namus statytis, tokiomis brangiomis mašinomis važinėti – jie nujautė, tokios mažos tos duoklės ir tokie iš tikrųjų ten pinigai sukasi, – šešėlį dėl verslininkų A.Čekaičio bei R.Žygo nužudymo teisme kaltinamasis metė legendiniam nusikalstamam susivienijimui.
„Jis kartojo, kad nesupranta, nežino, kas čia vyksta. Bet mes šita tema daug nekalbėjome“, – sakė kaltinamasis.
D.Adomėnas turi savo versiją, kas pražudė A.Čekaitį bei R.Žygą. „Tai buvo tokie laikai, kai siautėjo „Vilniaus brigada“! Visi kontrabandininkai buvo po jų stogu – mokėjo duokles. Kai verslininkai pradėjo tokius namus statytis, tokiomis brangiomis mašinomis važinėti – jie nujautė, tokios mažos tos duoklės ir tokie iš tikrųjų ten pinigai sukasi“, – įžvalgomis teisme dalijosi D.Adomėnas.
Bylą kuruojančiam prokurorui Mindaugui Bliuvui kaltinamasis teisme sakė, jog net nėra buvęs R.Žygo namuose Lazdynuose.
Į savo advokatės Ingridos Botyrienės klausimą apie santykius su R.Žygu kaltinamasis atsakė taip: „Su Žygu mažai bendravome. Bet jis buvo malonus žmogus, linksmas, nenusikalstamo tipažo.“
Pistoleto nepakako – nupirko automatą
Jokių konkretesnių klausimų, kuriais galėtų pamėginti įsprausti į kampą D.Adomėną, nei prokuroras, nei teisėjų trijulė kaltinamajam neturėjo, todėl netrukus pereita prie antrojo bylos epizodo: V.Bauro užpuolimo ir pasišaudymo iš „kalašnikovo“ automato sostinės Liepkalnio gatvėje, po kurio buvo sužeisti trys „Geležinio Vilko“ kariai ir vienas pro šalį važiavusio autobuso keleivis.
Oficiali versija – jog D.Adomėnas nutarė apiplėšti savo bosą dėl 20 000 JAV dolerių kainavusio laikrodžio, tačiau kaltinamasis teisme papasakojo visai kitokią istoriją.
D.Adomėnas minėjo, kad tais laikais V.Bauras turėjo „Mercedes Benz“, „Audi“ ir kitokių automobilių, tačiau po R.Žygo nužudymu jie dažnai važinėdavo Danieliaus Sruogos, dirbusio verslininko vairuotoju, „žiguliais“ VAZ 2105.
„Geriau, kad dviese butumėte“, – D.Adomėnas prisimena tokius po verslo partnerio nužudymo V.Bauro pasakytus žodžius, kurie lėmė, kad apsaugininku tapo ir D.Sruoga.
Teismą plačiau domino po R.Žygo mirties susiklosčiusios aplinkybės ir vyravusios nuotaikos: ar V.Bauras prašė stiprinti apsaugą, ar buvo išsigandęs?
„Jis man atnešė automatą ir pasakė: važinėsim dabar su automatu. Aš jam sakiau, kad problemų man nereikia. Bet jis atsakė: aš tau išrūpinsiu leidimą. Pasakė, kad reikia padaryti nuotrauką, bet tas leidimas buvo be nuotraukos“, – kalbėjo D.Adomėnas.
Jis sakė, kad iki verslininkų nužudymo bosą saugojo būdamas apsiginklavęs tik pistoletu.
Neigia kaltinimus dėl apiplėšimo
Paprašytas papasakoti apie lemtingą rytą su nuotykiais Liepkalnio gatvėje, D.Adomėnas teismą užtikrino: „Tą datą prisimenu visam gyvenimui.“
Tačiau netrukus jis prisipažino negalintis patikslinti, iš kur tiksliai tą rytą paėmė savo bosą V.Baurą.
„Susitikome su Bauru ryte. Apie 10 valandą su Sruoga kažkur atvažiavome jo pasiimti ir nuvažiavome link ofiso Liepkalnio gatvėje,“ – pasakojo D.Adomėnas.
Jis sakė automato tada neturėjęs, esą galingą ginklą mėgdavo pasilikti V.Bauras, o kai šis susitikdavo su apsaugininkais – perduodavo jį D.Adomėnui. „Aš jam buvau pasakęs, kad nesivežiosiu kasdien po miestą automato. Leidimas buvo, bet kam problemos? Ar pavogs kas, ar atims“, – aiškino apsaugininku dirbęs vyras.Žinojau, kad ofise yra labai didelė pinigų suma, apie 600 000 JAV dolerių. Jei tik norėčiau apiplėšti – būtų pakėlę visi rankas, o aš paimčiau tuos pinigus.
Jis minėjo ir tokį su ginklu susijusį susitarimą: mieste automatas būdavo užtaisomas pratyboms skirtais šoviniais, o tik vykstant į užmiestį būdavo imami koviniai šaudmenys.
Tą rytą „kalašnikovą“ iš V.Bauro gavęs D.Adomėnas teisme skubėjo paneigti versiją, kad Liepkalnio gatvėje užsimanė apiplėšti savo bosą dėl laikrodžio. „Tą dieną žinojau, kad ofise yra labai didelė pinigų suma, apie 600 000 JAV dolerių. Jei tik norėčiau apiplėšti – būtų pakėlę visi rankas, o aš paimčiau tuos pinigus, laisvai važiuočiau į visas keturias puses, nusipirkčiau pasą ir dingčiau“, – svarstė kaltinamasis.
Esmė – nekilnojamojo turto mainai?
Taigi, maždaug po 30 minučių D.Adomėnas su bosu ir vairuotoju išvažiavo iš biuro Liepkalnio gatve kažkur į Vilniaus centrą.
Viename iš ankstesnių posėdžių liudijęs V.Bauras yra pasakojęs, kad apsaugininkas netikėtai nukreipė į jį automatą, todėl verslininkas nesugalvojo nieko kita, kaip tik šokti iš važiuojančio automobilio.
„Aš užvedžiau kalbą dėl buto Vaižganto gatvėje. Tas butas kainavo 80 000 dolerių“, – sakė D.Adomėnas.
Pasirodo, V.Bauras tada gyveno Naujininkuose, kukliame kambarių bute. Tuo tarpu D.Adomėno motina, pasak sūnaus, valdė visą pirmą aukštą J.Tumo-Vaižganto gatvėje, kur į vieną kompleksą buvo sujungti keturi skirtingos architektūros daugiabučiai.
D.Adomėno supratimu, didžiausią vertę turėjo nekilnojamojo turto vieta ir tvirti pamatai, o viduje keturis kambarius naujakurys V.Bauras galėjo įsirengti pagal savo poreikius.
Būsto vertę D.Adomėnui padėjo nustatyti ir vienas tuometinis jo mamos kaimynas, už panašų butą prašęs net 110 000 JAV dolerių.
Laukė dar mažiausiai 40 tūkst. dolerių
„Tarėmės, kad mama eina į jo dviejų kambarių butą Naujininkuose, be to, jis nuperka mano sesei dviejų kambarių butą ir dar man, arba kainų skirtumą man padengia pinigais,“ – pasakojo D.Adomėnas.
Jis pakartojo esminį momentą, dėl kurio esą kilo ginčas Liepkalnio gatvėje, nors V.Bauras jau buvo užleidęs savo butą jo motinai ir nupirkęs naujus namus seseriai: „Klausimas, kur dar apie 50 000 dolerių?!“
D.Adomėnas teisme aiškino, kad iš pradžių visi šie nekilnojamojo turto reikalai buvo tvarkomi gana sklandžiai, tačiau po to jis pastebėjo, kad V.Bauras „pradėjo delsti, kažkaip vengti tos šnekos.“
„Daviau suprast, kad grynais pinigus atiduotų. Apie 40 000 dolerių“, – penktadaliu mažesnę sumą nei anksčiau pats minėjo šįkart nurodė D.Adomėnas, teismui aiškinęs, kas įžiebė konfliktą Liepkalnio gatvėje.
D.Adomėnas tikino, jog tuo metu jam iki gyvo kaulo buvo įgrįsę klausyti boso išvedžiojimų: „Ką, tau dabar blogai gyvenasi? Pagalvok, gal butai pigs. Tu neskubėk, vis tiek aš tau atiduosiu tuos pinigus...“
Kaltinamasis sakė, jog nuosavo būsto jam iš tiesų ne itin reikėjo, nes dėl darbo pobūdžio gyvendavo su V.Bauru, o jei ne – pas mamą.
Buvusį bosą kaltino kokaino vartojimu
Kaip bosas reagavo į apsaugininko pretenziją dėl skolos?
„Jis grubiai pradėjo šnekėti. Supyko. Smogė Danieliui ar tai man. Kažkuriam iš mūsų, aš gerai neprisimenu“, – teisme kalbėjo D.Adomėnas.Uostydavo žmogus baltus miltelius, įtariu, kad kokainą. O kai kraujuje susimaišo alkoholis ir narkotikai, žmogus tampa neprognozuojamas...
Kaltinamasis drąsiai kelis sykius posėdžio metu aiškino, jog jo bosas būdavo nenuspėjamas, nes esą „uostydavo žmogus baltus miltelius, įtariu, kad kokainą. Būdavo, kad ir ofise uosto. O kai kraujuje susimaišo alkoholis ir narkotikai, žmogus tampa neprognozuojamas...“
Anot D.Adomėno, V.Bauras išlipo iš mašinos ir gatvėje ėmė griuvinėti, todėl jis išlipo paskui, norėdamas pasodinti savo darbdavį atgal į automobilį.
„O automatą kam paėmėt?“ – gerais kaltinamojo norais suabejojo teisėja.
„Paėmiau, ir tiek. Buvau įpratęs. Be to, jis turėjo pistoletą,“ – atsakė D.Adomėnas.
Kaip jam sekėsi grąžinti V.Baurą į automobilį?
„Aš lyg ir vijausi, lyg ir šalia ėjau. Buvom nutolę apie 30 metrų nuo automobilio. Tada paėmiau jį už rankos, pradėjau vesti į mašiną. Jis lyg ėjo, bet kažkaip trūkčiodamas“, – pasakojo D.Adomėnas, minėjęs, kad automatą laikė rankoje, o D.Sruoga tuo metu buvo likęs sėdėti automobilyje.
„Mėnesiais, metais gėrimai būdavo... Tai stovi, tai sukniumba, tai vėl eina... Bet jokios prievartos iš mano pusės nebuvo. Taip įkėlinėjom jį į mašiną, jis savo noru atsisėdo“, – aiškino D.Adomėnas.
„Norite pasakyti, kad jam kažkokia karštligė prasidėjo?“, – klausė teismas. „Manau, kad taip“, – atsakė kaltinamasis.
Tuo metu prie automobilio artėjo karių trijulė.
Automatą laikė, bet į karius nešaudė?
Byloje liudiję trys nukentėjusiaisiais pripažinti „Geležinio Vilko“ kariai yra sakę, jog į įvykio vietą atskubėjo būtent dėl to, kad išgirdo „kalašnikovo“ šūvius. D.Adomėnas nesigyrė šaudęs „Neatsimenu. Jei taip ir buvo, tai tik tuo tikslu, kad jis atsipeikėtų.“
Kariai bandė supti transporto priemonę.
„Kaire ranka automatą laikiau už korpuso – gaidukas buvo laisvas. Dešine ranka uždarinėjau duris. Bauras per mano petį traukė už automato, pasigirdo šūviai“, – pasakojo kaltinamasis.
Jis tikina iš V.Bauro tą akimirką išgirdęs komandą: „Puola – šaudyk!“
Anot D.Adomėno, automato šoviniai išlėkė per mašinos priekinio lango viršų. Kad šūviai kažką sužeidė, D.Adomėnas teigė nematęs. Tuo metu V.Bauras vėl iššoko iš automobilio.
„Toliau mes supratome, kad viskas...“ – sakė D.Adomėnas.
„Kas viskas?“ – nesuprato kolegijos pirmininkė.
„Kad reikia bėgti“, – aiškino kaltinamasis.
„O kodėl bėgti?“ – klausė teisėja.
„Įvyko toks konfliktas, tai matėm, kad bus problemų. Galvojom, kad Bauras mus persekios, tai nusprendėme bėgti iš Lietuvos, link Baltarusijos“, – pasakojo D.Adomėnas.
Iš jo pasakojimo taip ir liko neaišku, kodėl savo bosą globoti bandę ir į nieką nešaudę apsaugininkai pasijuto tokie kalti, kad net nutarė sprukti į kitą valstybę. Juolab tuo momentu, kaip sakė D.Adomėnas, jiedu kartu turėjo vos 200 JAV dolerių.
Maskvoje suraitė fantastinį laišką
„Metėm mašiną ir per porą dienų nuėjom iki Ašmenos. Pakeliui nakvojom pas žmones. Po to iš Baltarusijos, gal iš Minsko, pakeleivingom mašinom išvažiavom į Maskvą. Ten apsigyvenome pas pažįstamus žmones. Galvome, ką daryti“, – pasakojo D.Adomėnas ir prasitarė apie Maskvoje kilusį sumanymą parašyti į Vilnių įspūdingą laišką V.Baurui.
D.Adomėnas pasakojo, jog dar per R.Žygo laidotuves pastebėjo, kaip įtariai aplinkiniai žiūri į V.Baurą, nes „taip ir atrodė, kad jam buvo naudinga“. Teisme D.Adomėnas aiškino tikrai nemanantis, kad V.Bauras iš tiesų ryžosi užsakyti savo verslo partnerio nužudymą, tačiau laiške jis nutarė aprašyti būtent tokį scenarijų: neva V.Bauras – su samdomu žudiku D.Adomėnu neatsiskaitęs užsakovas. „Pagal tavo užsakymą aš nužudžiau Žygą, kad tau eitų visas pelnas,“ – teisme buvo cituojamas kaltinamojo ranka rašytas laiškas.Pagal tavo užsakymą aš nužudžiau Žygą, kad tau eitų visas pelnas, – teisme buvo cituojamas kaltinamojo ranka rašytas laiškas V.Baurui, kurį jo autorius D.Adomėnas dabar vadina blefu.
Teismas niekaip negalėjo suprasti, kaip, jei tai netiesa, V.Baurą laiške tokiais dalykais apkaltinęs D.Adomėnas ryžosi pats save taip apkalbėti – raštu patvirtino savo, kaip samdomo žudiko, vaidmenį. „Jei aš savęs neapkalbėčiau, jis nebijotų to laiško kam nors parodyti. Neatrodytų tikroviškai. Šitos nesąmonės priburtos tam, kad atrodytų tikroviškai“, – tikino D.Adomėnas.
Laiške jis nepamiršo įspėti, jog jei negaus pinigų, viską papasakos žurnalistams.
Beje, šį laišką gavęs V.Bauras, tapęs įtariamuoju dvigubos žmogžudystės byloje, savo noru perdavė teisėsaugininkams.
Bijojo ir banditų, ir policininkų
Jei D.Adomėno tikslas tebuvo atgauti skolą už dalį motinos buto, kodėl jis taip nuo visų slapstėsi?
„Bauras turėjo daug pinigų. Jis buvo užmezgęs ryšius su Maskvos, Minsko nusikalstamomis grupuotėmis. Bijojau, kad arba banditai mane pagaus, arba policija“, – kalbėjo D.Adomėnas.
Bet kodėl jis, būdamas nekaltas, bijojo teisėsaugos? „Buvo kažkokia informacija, kad nelabai geri reikalai ten Vilniuje“, – apie pašaudymo Liepkalnio gatvėje pasekmes šiokių tokių žinių turėjęs prisipažino D.Adomėnas. Tačiau konkrečių faktų, jog buvo sužaloti žmonės, jis teigė nežinojęs.
D.Adomėnas sakė, kad jo keliai su vairuotoju D.Sruoga Maskvoje išsiskyrė, nes pastarasis mąstė apie pasidavimą, o jis ketino slapstytis toliau.
Teismas ir vėl bandė suprasti, kodėl nieko nepadarę draugai svarstė apie pasidavimą bei slapstymąsi, jei tiesiog bijojo buvusio savo boso keršto ir galėjo kreiptis pagalbos į teisėsaugą.
„Žinote, teisėsaugos institucijos tada... O ponas Bauras turėjo didelius pinigus ir gerus pažįstamus“, – argumentavo D.Adomėnas.
Jis pasakojo, kad tokį laišką sukurpė iš nevilties, bandydamas išnaudoti paskutinį savo šansą: „Atsidūriau svetimoj šaly be pinigų, be dokumentų. Kitos išeities nebuvo.“
D.Adomėnas teisme svarstė, jog jei laiško turinys nebūtų išgalvotas, tokios tiesos savo noru ir savo ranka jis tikrai nebūtų rašęs. „Gal aš kvailas buvau, bet ne visai idiotas. Jei aš iš tikrųjų būčiau tą padaręs, tikrai nebūčiau rašęs šito laiško. Būčiau užuominomis rašęs ar kitaip su Bauru susisiekęs,“ – teismą tikino kaltinamasis.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Adomėnas |
Prokuroras M.Bliuvas garsiojo bėglio dar sykį teiravosi: „Ar laiške yra bent dalis tiesos?“
„Viskas yra nesąmonė. Kad atrodytų idiotiškai tikroviškai“, – atsakymą suformulavo D.Adomėnas.
Tikino su apsaugininku atsiskaitęs
Posėdžio metu savo poziciją apie tariamą skolą D.Adomėnui išsakė ir V.Bauras. Jis pasakojo, kad persikraustęs į J.Tumo-Vaižganto gatvę, užleido apsaugininko motinai gerai įrengtą butą naujos statybos name Naujininkuose, neblogas būstas miesto centre buvo nupirktas ir seseriai. Atlygis už tarpininkavimą po šių mainų, anot V.Bauro, priklausė ir D.Adomėnui. „Gerai neatsimenu, bet buvom sutarę gal 3 ar 5 tūkstančius dolerių, viską jam atidaviau“, – sakė V.Bauras, siūlęs netikėti D.Adomėno minėta 80 000 JAV doleriu verte, nes esą brangiausias butas Vilniuje tuo metu kainavo 40 000 dolerių.
„Ar per užpuolimą buvo kalba apie buto pinigus?“ – V.Bauro klausė teismas. Jis atsakė neigiamai ir minėjo, kad įvykius Liepkalnio gatvėje vertina kaip apiplėšimą: „Supratau, kad po to, kai jie atėmė mano laikrodį, jie dar kažkur mane vežti norėjo.“
Beje, teismas V.Bauro tiesiai šviesiai klausė ir apie kvaišalų vartojimą. „Niekuomet savo gyvenime jokių narkotikų nesu vartojęs. Jokia forma: nei cigarečių, nei tablečių, nieko!“, – tikino liudytojas.
Jaučiasi kaltas, bet nieko nepadarė
Su D.Sruoga D.Adomėnas išsiskyrė Maskvoje. Kaltinamasis aiškino suprantantis, kodėl ir D.Sruogai teko slapstytis: „Jis lyg ir nieko nedarė, bet jis lyg ir mano draugas.“
D.Adomėnas išvyko į Krymą. Ukrainoje jis jokio dokumento teigia neturėjęs, tik prisistatinėjęs svetimu vardu, kol 2009-aisiais pagaliau buvo sulaikytas ir netrukus perduotas Lietuvai.
Ilgokai pasiklausiusi kaltinamojo, teisėjų kolegijos pirmininkė konstatavo: „Aš supratau, kad pagal kaltinimą jūs nieko nepripažįstate...“
Teisėja nepamiršo, kad pačioje bylos nagrinėjimo pradžioje D.Adomėnas sakė savo kaltę pripažįstantis iš dalies.
„Kokią pripažįstate savo kaltę?“ – perklausė teisėja.
„Kad atsidūriau tokioje situacijoje. Kad dalyvis buvau šito įvykio, kad žmonės nukentėjo“, – per suirutę Liepkalnio gatvėje tik tokį savo vaidmenį įžvelgia D.Adomėnas.
„Sakėt, kad net ne jūs šaudėte“, – pasitikslino teismas.
„Kokia prasmė buvo šaudyt? Aš į nieką nešaudžiau. Kaltės nepripažįstu. Bet kad toks įvykis įvyko, aš jaučiu kaltę“, – išvedžiojo kaltinamasis.Aš į nieką nešaudžiau. Kaltės nepripažįstu. Bet kad toks įvykis įvyko, aš jaučiu kaltę, – išvedžiojo kaltinamasis.
Kiek vėliau jis aiškino, jog jei būtų norėjęs pasinaudoti ginklu – šūviai būtų taiklesni: „Mano šaudymo įgūdžiai geri. 4 metus užsiiminėjau šaudymu. Ir dar 2 metus sovietų armijoje tarnavau, pagyrimo raštus gaudavau už gerą šaudymą.“
Nuotykiai Vokietijos pasienyje
Prokuratūros atstovas pasiūlė kaltinamajam prisiminti, kaip jis su suklastotu dokumentu buvo sulaikytas (ir per klaidą paleistas – aut. past.) Vokietijoje.
Kur padėjo savo tikrąjį pasą, D.Adomėnas teigė neprisimenantis.
Jis pasakojo, kad su kažkokia vilniete Jurga važiavo iš Vokietijos į Čekiją, kur jam žadėjo darbą vienoje viloje. Anot D.Adomėno, mikroautobuse jis užmigo, tačiau vyrą pažadino vokiečių pasieniečiai ir netrukus uždėjo antrankius.
Mat pareigūnams buvo paduotas vilniečio Vaidoto B. pasas su įklijuota D.Adomėno nuotrauka.
Vaidas yra senas kaltinamojo pažįstamas, tačiau apie bičiulio pasą jis tikina nieko nežinantis. Jo nuotraukų esą turėjo paslaptingai iš pasienio punkto vėliau dingusi Jurga, tačiau kam jų reikėjo, moteris neva neaiškindavusi. Pagal D.Adomėno logiką, kažkas Jurgos turėtą nuotrauką įklijavo į Vaido pasą ir padavė pasieniečiams.
Teismas kamantinėjo D.Adomėną, ar jis pažinojo Vaidotą ir gyveno jo sode 2003 metais, kai, pasirodo, slapstėsi Lietuvoje. Manoma, kad būtent iš Vaidoto D.Adomėnas gavo pasą, o vilnietis vėliau tiesiog išsiėmė naują, su kuriuo, kaip žinoma, irgi turėjo bėdų Vokietijoje.
„Žmogus, kuris vartoja narkotikus nuo 15 metų...“ – Vaidu siūlė netikėti kaltinamasis, kurio teigimu, jo sode jis gyveno ne 2002 metais, o apie 1992-uosius.
D.Adomėnas pasakojo, kad jokių dokumentų neturėjo. Jis taip pat siūlė nesistebėti, kad vokiečių pasieniečiai jį paleido: „Ten buvo toks paprastas pasienis. Jiems buvo nesvarbu, kas aš toks. Jie tik norėjo mane kuo greičiau paleisti. O dar ta vertėja taip blogai rusiškai šnekėjo“, – pasakojo kaltinamasis, kurio atžvilgiu tuo metu jau buvo paskelbta tarptautinė paieška.
Kaip žinoma, vokiečiams D.Adomėną paleidus, vyriškis tik po šešerių metų buvo sučiuptas Ukrainoje, dabar jis neoficialiai tituluojamas ilgiausiai nuo Lietuvos teisėsaugininkų besislapsčiusi asmeniu.
Viena trumpą posėdį šioje istorinėje baudžiamojoje byloje Vilniaus apygardos teismas žada surengti kovo pabaigoje, o šalių baigiamosios kalbos ir D.Adomėno paskutinis žodis numatomas tik balandžio 8 dieną.
