Teismas sostinėje nagrinėja baudžiamąją bylą, kurioje trys jauni vyrai iš Tauragės kaltinami gabenę migrantus iš Latvijos ir Lietuvos į vakarų Europą.
Iš pasieniečių ir policininkų surinktų duomenų bei kaltinamojo Aivaro Maskaliūno pasakojimo aiškėja, kad tauragiškių trijulė organizavo du nelegalų pervežimus.
Už vieną nelegalų nuvežimą iš Rygos į Vokietiją tauragiškis gavo 1 500 eurų.
2015 m. spalio 13 d. iš Latvijos į Vokietijos miestą Wildau jie sėkmingai nugabeno 7 Irako Respublikos piliečius. Vienas vyrų vairavo „Seat Alhambra“, kitas važiavo priekyje, zonduodamas kelią. Vyrai kelionės metu veiksmus derino konspiraciniu mobiliuoju ryšiu. Už šią kriminalinę paslaugą 25 metų A.Maskaliūnas iš bendrininko gavo 1 500 eurų atlygį.
Tuo tarpu 2015 m. spalio 20 d. trijulės laukė misija tuo pačiu „Seat“ automobiliu nuvežti iš Lietuvos pakraščio į Vakarų Europą net 13 Afganistano piliečių. Kad nelegalai tilptų į vienatūrį, penkios sėdynės iš jo buvo išimtos – paliktos tik vairuotojo ir keleivio.
A.Maskaliūnui buvo liepta nuvažiuoti į Kurmelionių kaimą (Šalčininkų r.). Ten jis sulaukė 13-os per mišką iš Baltarusijos atvestų nelegalų. Tačiau šįkart kelionė buvo trumpa ir, galima sakyti, baigėsi Lukiškėmis ir teismu.
Kelionė į svajonių šalį trunka metus
Šios baudžiamosios bylos paraštėse atsiskleidžia ir nelegalaus pabėgėlių gabenimo verslo centre atsiduriančių žmonių istorijos. Konkrečiai ši tauragiškių trijulės byla atspindi 20-ties nelaimėlių dramas – 13 afganų ir 7 irakiečių.
Kaip jie nukeliauja tūkstančius kilometrų iš pragaru virtusių gimtųjų namų į dažnai nesvetingą, bet išsvajotą žemę?
Ahmadas Ahmadi – vienas iš tuzino nelegalų, lemtingąjį 2015-ųjų spalio antradienį įkliuvęs Šalčininkų rajono kaime.
„Maždaug prieš pusę metų išvykau iš Afganistano su žmona Nadia ir trimis mažais vaikais. Kodėl? Todėl, kad Afganistane nuolat vyksta karai, kažkokie žmonės nuolat grobia vaikus. Ten blogos gyvenimo sąlygos ir iš viso ten nesaugu“, – tyrėjams yra pasakojęs sulaikytasis.
Jis neslėpė, kad savo šalyje per savo pažįstamus su kažkokiu nepažįstamu vietiniu vyru susitarė, kad organizuotų visai jo šeimai kelionę į Angliją.
Už kelionę iš Afganistano iki Vokietijos A.Ahmadi prižadėjo sumokėti net 30 000 JAV dolerių – po 6 000 už kiekvieną savo daugiavaikės šeimos narį.
Ahmadas truputį moka angliškai. Be to, įsitikinęs, kad gyvenimas Anglijoje geresnis. Galiausiai, ten jau gyvena keli jo giminaičiai.
Apsimetę turistais – lėktuvu į Maskvą
Verteiva Afganinistane Ahmado šeimai pažadėjo tik kelionę iki Vokietijos. Tarpininkas pareiškė, kad ten jis pats turės ieškoti kažko, kas padės nusigauti iki Didžiosios Britanijos.
Už kelionę iki Vokietijos A.Ahmadi prižadėjo sumokėti net 30 000 JAV dolerių – po 6 000 už kiekvieną savo daugiavaikės šeimos narį.
Startas – iš Afganistano sostinės Kabulo lėktuvu tiesiai į Rusijos sostinę. Viena kelionės agentūra visai šeimai išdavė turistines vizas galiojančias tris mėnesius.
Maskvoje pasitikęs tarpininkas nuvežė Ahmadą su visa šeima į kuklų išnuomotą butą – būtent ten, svajodami apie Vokietiją, afganai visus šešis mėnesius ir praleido.
Vedlys uoliai slėpė veidą
Pagaliau, lemtingąjį 2015-ųjų spalio 20-ąją, A.Ahmadi sulaukė skambučio – nepažįstamas vyras jo gimtąja kalba Ahmadui liepė su visa šeima 2.30 val. nakties išeiti iš buto ir sėsti į automobilį. Mašinoje buvo tik vairuotojas, su kuriuo afganai per visą kelionę nė nekalbėjo.
Savo ruožtu vežėjas visą laiką su kažkuo rusiškai aptarinėjo kažkokius reikalus. Automobilis sustojo prie miško jau netoli Minsko (Baltarusija). Ten nelegalams teko persėsti į kitą automobilį.
Pastarajame autobusiuke, be vairuotojo, sėdėjo dar vienas vyriškis, užsidengęs veidą. Netrukus atvažiavo dar du lengvieji automobiliai, iš jų išlipo kiti afganistaniečiai – jie taip pat susigrūdo į autobusiuką tamsintais langais.
Beje, dalies čia susitikusių afganų kelias nuo savo šalies iki Baltarusijos užtruko ištisus metus. Prieš patekdami į Rusiją, jie buvo nuskraidinti į Tadžikistaną, kur tolesnio kelionės etapo laukė irgi apie pusmetį.
Iš pabėgėlių atėmė pasus: taip saugiau
„Sukomplektuotas“ mikroautobusas pajudėjo Lietuvos pasienio link. Važiavo maždaug 4 valandas iki kažkokio miško.
Čia pabėgėlių laukė staigmena – vairuotojas pareiškė atimantis iš jų visų Afganistano Islamo Respublikos piliečių pasus. Paaiškinimas rusų ir anglų kalbos nuotrupomis bei gestų kalba buvo lakoniškas: jei kartais sustabdytų pareigūnai, jokių dokumentų esą geriau neturėti.
Vyras, užsidengęs veidą, pasirodo, buvo vedlys. Jis apie valandą vedė visą nelegalų grupę per mišką. Tada pats sustojo ir pasakė, kad toliau afganistaniečiai patys turi eiti tiesiai per šį mišką apie 2 km.
Lietuva pasirodė nesvetinga
Tada miško keliuke jie pamatė stovintį automobilį. Markės, modelio, netgi spalvos Ahmadas neįsidėmėjo. Tik prisiminė, kad viduje laukė vienas vaikinas. Šis vairuotojas, baudžiamosios bylos duomenimis – kaltinamasis Aivaras Maskaliūnas. Būtent šis jaunas vyras, kaip vylėsi Ahmadas ir tuzinas bendrakeleivių, turėjo nuvežti juos iki pat Vokietijos.
Aivaras nelegalų tryliktuką vežė apie 40 minučių. Netrukus po to, kai sustojo prie kažkokio lauko, pasirodė pareigūnai ir visus juos sulaikė.
Išsižadėjo duotų parodymų
Byla iš pradžių galėjo atrodyti paprasta, nes kaltinamasis Aivaras Maskaliūnas esą sutiko bendradarbiauti su teisėsauga ir smulkiai papasakojo, ką su savo bendrininkais iki sulaikymo jam pavyko nuveikti.
Tačiau bylai atsidūrus ant Vilniaus apygardos teismo teisėjo Vladislavo Lenčiko stalo, iškilo netikėta kliūtis: A.Maskaliūnas pareiškė, kad abu savo tariamus bendrininkus apkalbėjo.
„Kaip manote, kodėl Maskaliūnas jus apkalbėjo?“, – būtent A.Maskaliūnui atstovaujanti advokatė Ramutė Veronika Šalaviejūtė nutarė pasiteirauti kaltinamojo, pravarde „Dramblys“.
„Čia jo reikia klausti“, – atšovė Evaldas Žironas.
„Sutinkate, kad tai yra baisus apkalbėjimas?“ – neatlyžo patyrusi teisininkė.
„Tai yra baisiau nei baisus apkalbėjimas. Aš jau 11 mėnesių esu uždarytas. Ir mano šeima jau 11 mėnesių be manęs!“, – guodėsi teisiamasis E.Žironas.
„Ir ką jūs dabar padarysite tam Aivarui?“, – kamantinėjo A.Maskaliūno advokatė.
„Nieko aš jam nepadarysiu. Aš nesu kažkoks darytojas. Mes susitinkam tik teismo salėje“, – tikino E.Žironas.
Mamos SMS skambėjo kaip bendrininkės
Bylą kuruojantis prokuroras apklausė patį A.Maskaliūną, kodėl staiga jis išsižadėjo ikiteisminio tyrimo metu jo vardu užrašytų ir pasirašytų parodymų.
„Visada man sakydavo, kad tave paleis“, – A.Maskaliūnas prisipažino, kad nenorėjo pyktis su pareigūnais, kurie jam žadėjo paprastą kriminalo baigtį. Ir vis dėlto – kodėl A.Maskaliūnas, kaip dabar pareiškė teisme, per ankstesnes apklausas pripasakojo nebūtų dalykų?
„Todėl, kad buvau paprasčiausiai sužlugdytas!“, – pareiškė teisiamasis.
„Kaip jūs buvot žlugdomas ir kieno?“, – paprašė detalizuoti prokuroras.
„Psichologiškai jūsų operatyvinių darbuotojų“, – sakė A.Maskaliūnas.
Jis minėjo pagal užuominas jautęs grėsmę, kad net jo motiną teisėsauga gali paversti jo nusikaltimo bendrininke. „Kaip sekasi, kada grįši?“, – esą vien tokios iš mamos gautos SMS žinutės pakako, kad pareigūnai galėtų traktuoti ją kaip „bendrininkės“ susidomėjimą nelegalų gabenimo operacijos sėkme.
„Buvote prisegtas prie radiatoriaus tyrėjo kabinete. Ar tai turėjo įtakos jūsų apsisprendimui pasirašyti parodymus?“
Į klausimą, ar tikrai jis nori kardinaliai pakeisti anksčiau jo vardu duotus parodymus, A.Maskaliūnas irgi atsakė klausimu: „Kaip aš galiu nekeisti, jei aš žmones apšmeižęs esu?“
Kito kaltinamojo advokatas Edgaras Dereškevičius priminė A.Maskaliūnui dar vieną gluminančią aplinkybę, palikusią jam neišdildomą įspūdį per ikiteisminį tyrimą: „Buvote prisegtas prie radiatoriaus tyrėjo kabinete. Ar tai turėjo įtakos jūsų apsisprendimui pasirašyti parodymus?“
Kaltinamajam beliko tik palinksėti galva.
„Man neįdomūs tie pabėgėliai!“
Dramatiškai bei emocingai apie savo nekaltumą pasakojo ir kiti kaltinamieji.
„Aš turiu vaiką, turiu šeimą, aš noriu dirbti savo darbą, ir man neįdomūs tie pabėgėliai! Aš važiuoju į Prancūziją ir perku automobilius.
O čia viskas sudėliota, kaip prokuroras nori. Tą dieną aš turėjau būti Prancūzijoje, galite patikrinti, buvau užsiregistravęs viešbutyje. Bet prokuroras netikrina, nes nesuinteresuotas. O aš jau 11 mėnesių tik sėdžiu, ir viskas tik tempiasi“, – guodėsi suimtasis Evaldas Žironas.
Jo advokatas E.Dereškevičius savo ginamojo teiravosi, „ką galėtumėte pasakyti apie konspiracinio ryšio palaikymą su Žilaičiu?“
„Aš net neįsivaizduoju, kas tai yra. Turiu du telefonus, bet ne konspiraciniam ryšiui, bendravimui su šeimos nariais. Iš jų taip pat skambinu į visas įstaigas ir instancijas“, – aiškino E.Žironas.
Šypsosi ir kaltina visus melu
Savo bičiuliui bei kaimynui iš Tauragės antrino ir T.Žilaitis, kuris teisme neigdamas kaltę beveik nuolat šypsojosi.
„Ką aš galiu paaiškinti? Nieko aš negaliu paaiškinti! Aš nesutinku su kaltinimais visiškai. Čia viskas pasiremta ir Maskaliūno melu, ir tuo, ką prokuroras melagingai sudėliojo. Pareigūnai po sulaikymo pasakė – ta byla turi būti išspręsta. Prisiimsit kaltę – eisit namo, neprisiimsit – sėdėsit“, – tikino teisiamas tauragiškis.
Savo ruožtu kaltinimą valstybės vardu palaikanti prokuratūra šioje byloje nemato jokių problemų, išskyrus visų trijų kaltinamų pastangas žūtbūt išvengti gresiančios atsakomybės. Trijulei inkriminuojama Baudžiamojo kodekso 292 str. 2 dalis, pagal kurią už neteisėtą žmonių gabenimą per valstybės sieną numatomas laisvės atėmimas nuo 4 iki 10 metų.
