„Kas benutiktų, ar gaisras, ar eismo įvykis, visada jaučiame atsakomybę. Ir dirbam taip, tarsi patys būtume į nelaimę patekusių žmonių vietoje“, – apie savo ir kitų ugniagesių darbą pasakoja Ukmergės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos skyrininkas Dalius Siličius.
Štai neseniai jų pamainai teko padėti greitosios pagalbos medikams, reikėjo atidaryti duris, už kurių buvo parkritusi moteris.
Ne kiekvienam patiktų ir su ugnimi galynėtis. D.Siličius tikina, kad kito darbo jis net neįsivaizduoja.
„Šis darbas yra mano gyvenimas. Jei tektų kada iš jo išeiti, tai slėgtų tarsi akmuo“, – prisipažįsta gaisrininkas.
Ugnį D.Siličius tramdo jau dvidešimt septynerius metus. Neslepia, kad yra matęs ir šilto, ir šalto.
„Būna, kad atvažiuoji, liepsnoja namas... Žinai, kad dirbti teks visą naktį, o degančio būsto gyventojai, įsitaisę netoliese, smagiai sau švenčia. Kol gesinam, jie, žiūrėk, vis išeina parūkyti, pasižiūri, kaip dirbam, ir vėl grįžta puotauti“, – pasakoja jis.
Pasak D.Siličiaus, Lietuvoje vis dar įprasta šalia namų ręsti sandėliukus, priestatus, garažus, rūkyklas, daug galvos dėl saugumo nesukant. O tada, kilus gaisrui viename jų, ugnis kaip mat išplinta. Kai tenka tą ugnies jūrą gesinti, bet kada galima ir į duobę įpulti, ir į rūsį įlūžti. Kada viskas aplink pleška, ugniagesiai tik ugnį temato. Vienas neatsargus žingsnis, ir gyvybė gali pakibti kaip ant plauko.
Štai Želvoje jie gesino gaisrą, kai nuo šalčio net tvoros braškėjo. Dalius pasakoja, kad po to net drabužius nusivilkti buvo sunku, nes tie taip apledėjo, kad užtrauktuko negalėjo sugraibyti ir diržo atsegti.
Dirbti gaisre – kaip orkestrui diriguoti. Ir viena klaida gali viską sugadinti. Pasak Daliaus, kai tenka eiti į degantį pastatą, ugniagesiai turi vienas kitu pasikliauti, visada jausti atsakomybę ne tik už savo, bet ir kito gyvybę.
Dabar jų pamainoje daug jaunų ugniagesių, bet Dalius iš tų, kurie su visais randa bendrą kalbą. Jo nuomone, ne amžius svarbu, o žmogaus požiūris į darbą. Paklaustas, kaip sekasi sutarti, sako, kad jis nemoka nurodinėti, nelinkęs yra iš žmogaus pasijuokti.
„O kai pats dirbi, prisijungia ir kiti“, – mano jis, paklaustas, kaip pavyksta visus sutelkti.
D.Siličius pasidžiaugia, kad dabar su SCANIA į gaisrą jie kaip karaliai atvažiuoja. Ši automobilinė cisterna 7 tonas vandens gabena. Todėl jau niekas nesako, jog be vandens į gaisrą atvažiavo. Tiesa, gesinant neretai reikėtų daugiau ugniagesių, bet, deja, jų trūksta.
Gaisrininkams tenka ne tik ugnį tramdyti ir gelbėjimo darbų imtis. Štai per metus kiekvienas jų apie 50 butų turi aplankyti: patarti gyventojams, kaip išvengti gaisro, priminti, kad reikia dūmų detektorių įsigyti.
„Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad anoks čia darbas. Bet kad turėtum ką pasakyti, turi tam pasirengti. Prevencinę akciją pradėjau nuo savo namo laiptinės. Grįžau po valandos. Žmona pasiteiravo, gal jau visus kaimynus aplankiau, o aš tik į vieną butą buvau užsukęs. Kol viską išaiškinau, tas laikas labai greitai pralėkė“, – linksmai tikina jis. Ir viskas per tą atsakomybę, per norą, kad žmogus suprastų, kiek daug dėl kilusio gaisro galima netekti. Ugniagesys labai norėtų, kad žmonės išmoktų pasirūpinti savo saugumu.
