Išnagrinėjęs bylą teismas nustatė, kad kaltinamasis Mindaugas Liutkus, pustrečių metų, iki 2010-ųjų gruodžio, vadovavęs uždarajai akcinei bendrovei, laikotarpiu nuo 2010 metų liepos iki gruodžio iššvaistė jam patikėtą svetimą, bendrovei priklausantį, turtą – daugiau kaip 10,5 tūkst. litų. Šie pinigai buvo išleisti sumokant už pragyvenimą viename sostinės viešbučių, perkant įrangą nuosavam automobiliui ir jo remontą, asmeninėms reikmėms nuomojantis automobilį.
Be to, M. Liutkus neteisėtai pasisavino ir pavertė savo turtu bendrovei priklausančią kompiuterinę įrangą ir mobiliojo ryšio telefoną, kurių bendra vertė – daugiau kaip 5,5 tūkst. litų.
Teismas nustatė, kad jau dirbdamas bendrovės pardavimo vadovu ir turėdamas teisę laisvai disponuoti įmonės sąskaitose esančiomis lėšomis, M. Liutkus per tris 2010-ųjų gruodžio dienas iš bankomatų nepagrįstai pasiėmė ir pasisavino jam patikėtą didelės vertės bendrovės turtą – per 64,5 tūkst. litų.
Nustatyta, kad bemaž tuo pačiu laikotarpiu teisiamasis M. Liutkus iš įmonės sąskaitos į savo asmeninę sąskaitą tame pačiame banke nepagrįstai pervedė daugiau kaip 91,5 tūkst. litų. Penkias pinigų pervedimo operacijas jis atliko pasinaudojęs elektroninių paslaugų teikimo sutartimi suteiktais identifikaciniais banko vartotojo prisijungimo duomenimis.
Apklaustas kaltinamuoju M. Liutkus kaltu prisipažino visiškai. Dirbdamas bendrovės direktoriumi turėjo teisę valdyti įmonės lėšas, esančias banko sąskaitose, taip pat turėjo prieigą prie bendrovės sąskaitų kituose komerciniuose bankuose. 2010 metų pradžioje, iš kitų asmenų supirkęs akcijas, vieninteliu bendrovės akcininku tapo jo buvusios žmonos brolis. Prasidėjus judviejų nesutarimams, bendrovės savininkas jį pažemino pareigose, o pats paskyrė save direktoriumi. M. Liutkui tapus pardavimų vadovu, jam nebuvo atimta galimybė disponuoti įmonės lėšomis. Tuo pasinaudodamas jis ir pasisavino didelę pinigų sumą, taip pat bendrovės lėšomis atsiskaitydavo už asmeniškai sau įsigytas prekes bei paslaugas.
Neteisėtu būdu pasisavintus pinigus M. Liutkus išleido savo reikmėms, būdamas užsienyje. Teisme jis sakė negalįs paaiškinti, kodėl taip pasielgė – jautęsis neįvertintas ir greičiausiai taip keršijęs bendrovės savininkui ir jo seseriai, savo buvusiai žmonai. Beveik 192 tūkst. litų žalą įmonei padaręs kaltinamasis atgailavo, tačiau nė menkiausios dalies tos žalos nemėgino atlyginti. Teismą jis tikino, jog tai padaryti galėtų tiktai tuo atveju, jeigu jam būtų sudaryta galimybė penkerius metus padirbėti užsienyje.
Teisme M. Liutkus sakė, kad dalį pasisavintų bendrovės pinigų jis investavęs į savo bendrovę, registruotą Jungtinėje Karalystėje. Įmonė užsiimanti apsaugos kamerų montavimu ir programavimu – įrenginėja „slaptas kameras, kad darbdavys galėtų stebėti darbuotojus“. Pernai vasarą tokias kameras nevykusiai įrengus Latvijoje, įniršę klientai jį taip sužaloję, kad atsidūręs reanimacijoje.
Teismo posėdyje M. Liutkus prisipažino, kad dabartinėje bendrovėje sau algą susimažinęs iki minimumo „tam, kad mažiau reikėtų mokėti mokesčių“. Toks jo atvirumas nedelsiant buvo įvertintas: bylą nagrinėjęs teisėjas Ryšardas Skirtunas paprašė prokurorę atkreipti dėmesį į kaltinamojo pasisakymus dėl mokesčių slėpimo.
Teismas M. Liutkų pripažino kaltu dėl jam patikėto svetimo turto iššvaistymo (BK 184 str. 1 d.), svetimo turto pasisavinimo (BK 183 str. 1 d., keturi epizodai) bei didelės vertės svetimo turto pasisavinimo (BK 183 str. 2 d.) ir skyrė subendrintą trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Buvo patenkintas ir nukentėjusios bendrovės civilinis ieškinys – beveik 192 tūkst. litų.