Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija apeliacine tvarka išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už piktnaudžiavimą tarnyba, paskelbė naują nuosprendį. Šioje byloje buvo pateiktas ir nukentėjusiojo E. L. apeliacinis skundas.
Nukentėjusiojo teigimu, įvykio metu prižiūrėtojas nusivedė jį į laiptinę, pastatė prie sienos ir paklausė: „Ką, mandras, gaidžiuk?“
Pirmosios instancijos teismas 2019 m. lapkričio 20 d. paskelbtu nuosprendžiu Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus dabar jau buvusį jaunesnįjį specialistą A. J. pripažino kaltu.
Buvusį pareigūną nuteisė už tai, kad jis, užimdamas minėtas pareigas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi neteisėtai panaudodamas suimtojo E. L. atžvilgiu fizinį smurtą ir sukeldamas šiam fizinį skausmą.
Bylos duomenimis, 2018 m. sausio 19 d., laikotarpiu nuo 13.30 val. iki 14.00 val., Šiaulių tardymo izoliatoriaus režiminio gyvenamojo korpuso antrojo aukšto laiptinės aikštelėje, neturėdamas teisėto pagrindo – suimtajam E. L. neatlikus jokių veiksmų, dėl kurių būtų iškilusi būtinybė naudoti prieš suimtąjį fizinę prievartą, suimtojo E. L. atžvilgiu panaudojo fizinę prievartą – pastatęs suimtąjį prie sienos, smogė šiam dešine ranka vieną kartą į kairę akį.
Smurtas buvo tęsiamas: vieną kartą į kairę ausį bei į kairįjį smilkinį, po to, suimtajam E. L. suklupus ir užsidengus galvą rankomis, smogė šiam abiem rankomis apie penkis kartus į galvą, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą.
Šiais veiksmais, nesuderinamais su pataisos pareigūno vardu, jis piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, ir tokiu būdu, kaltinimo požiūriu, diskreditavo pataisos pareigūno vardą, sumenkino bausmių vykdymo sistemos prestižą, taip padarydamas didelę žalą valstybei.
Teisiamajame posėdyje kaltinamasis A. J. kaltu neprisipažino ir parodė, jog įvykio dieną dirbo Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus jaunesniuoju specialistu ir buvo paskirtas atsakingu už suimtųjų užimtumą, turėjo vedžioti suimtuosius į sporto salę. Anot jo, apie 13.30 val. iš kameros jis vedė tris suimtuosius į stalo teniso salę.
Einant per kiemą, A. J. žodžiais, suimtasis E. L. pradėjo bendrauti su kitais suimtaisiais, buvusiais kamerose, šūkauti, dėl to buvo įspėtas, kad nebendrautų su kitais suimtaisiais ir nebešūkautų, nes tai yra draudžiama, tačiau suimtasis E. L. į perspėjimus nereagavo. Nuvedus suimtuosius į teniso salę, A. J. tvirtinimu, E. L. ir toliau šūkavo, todėl nusprendė nutraukti užimtumą ir suimtuosius grąžinti atgal į kamerą.
A. J. tvirtinimu, vedant į kamerą suimtasis E. L. pradėjo koneveikti tiek jį, tiek kitą pareigūną, kurį sutiko vedant suimtuosius ir kuris ėjo kartu su jais iki salės ir atgal, grasino susidoroti fiziškai, sudaužyti galvą.
Parvedus prie kameros, A. J. žodžiais, suimtasis E. L. pradėjo elgtis dar agresyviau, grasino susidoroti laisvėje, tada A. J. nutarė minėtą suimtąjį nuvesti į režimo kabinetą, o kitus suimtuosius uždarė į kamerą. Vesti į režimo kabinetą pokalbiui agresyvius suimtuosius, A. J. tvirtinimu, tardymo izoliatoriuje yra įprasta tvarka. Vedant į režimo kabinetą ir atgal, A. J. teigimu, suimtasis E. L. elgėsi ramiai, nebešūkavo. Suimtąjį uždaręs į kamerą, iš karto nuėjo, beldimo į duris negirdėjo.
Dabar jau buvęs tardymo izoliatoriaus tarnautojas pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad jokio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, jam jokių sužalojimų nepadarė, suimtojo drabužiai nebuvo suplėšyti. Anot A. J, tą pačią dieną jis surašė tarnybinį pranešimą dėl suimtojo E. L. elgesio. A. J. teigė negalįs pasakyti, kodėl suimtasis taip padarė, galbūt norėdamas pasipelnyti. A. J. teisme patikslino, jog korpuse ir teniso salėje yra filmuojama, o laiptai nefilmuojami. Anot A. J., anksčiau su suimtuoju E. L. jokių konfliktų nebuvę, teigė jokio nusikaltimo nepadaręs. Nukentėjusysis E. L. tvirtino priešingai, jis sakė, jog konfliktas kilęs tuo metu, kai jis kartu su kitais buvo vedamas į teniso salę.
Nukentėjusysis tikino, kad tampomas A. J., šį jis perspėjęs, jog rašys skundus į įvairias instancijas. Nukentėjusiojo teigimu, įvykio metu A. J. nusivedė jį į laiptinę, pastatė prie sienos, pasakė: „Ką, mandras, gaidžiuk?“
Nukentėjusiojo žodžiais, tuo metu jau jis buvo išsigandęs, nes vedamas jau suprato, kad prieš jį gali būti smurtaujama. Jis tvirtino, kad minėtas pareigūnas jam smogė į veidą, pataikė į akį, antras smūgis buvo į ausį, trečias į smilkinį, po to suklupo, užsidengė veidą, tuomet buvo smūgiai į viršugalvį, iš viso jam buvę suduoti aštuoni ar devyni smūgiai.
Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. J. kaltė yra įrodyta, pažymėjo, jog kaltinamojo veiksmai buvo tyčiniai, jis privalėjo suprasti ir suprato, kad tokie veiksmai yra priešingi tarnybos interesams, dėl jo veikos kilo žalingos pasekmės – buvo padaryta didelė žala valstybei. Už padarytą nusikalstamą veiką teismas A. J. paskyrė bausmę – 10 tūkstančių eurų baudą, iš nuteistojo nukentėjusiajam priteisė 1150 eurų turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.
Tokį teismo nuosprendį nuteistasis ir nukentėjusysis apskundė Šiaulių apygardos teismui. Savo skunde A. J. pirmosios instancijos teismo nuosprendį prašė panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Jo gynėjas apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį į tai, jog esminis įrodinėjimo momentas šioje byloje yra tas, kad nė vienas byloje apklaustas liudytojas tariamo E. L. sumušimo fakto nematė, taip pat, nematė ir to, kur bei kokiomis aplinkybėmis pastarajam atsirado veido patinimas ir paraudimas.
Anot advokato, vertinant įrodymus dėl šios aplinkybės susiduriama su dviejų asmenų – kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymais. Nors pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo E. L. parodymus laikė patikimais, tačiau, pasak advokato, nuosekli šių parodymų analizė rodo, kad jie yra prieštaraujantys tiek tarpusavyje, tiek kitiems įrodymams.
Nukentėjusysis apeliacinės instancijos teismo prašė A. J. skirti griežtesnę bausmę – pripažinti nuteistąjį kaltu ir dėl fizinio skausmo sukėlimo, jo pateiktą civilinį ieškinį prašė tenkinti visiškai.
Bylą išnagrinėjusi teisėjų kolegija konstatavo sutinkanti su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentais, kad nuteistasis A. J. nėra atsakingas už tai, kad pats įvykio tyrimas ir tyrimui reikšminga informacija buvo fiksuota netinkamai ir tai negali būti viena iš aplinkybių, kurios leidžia daryti išvadą dėl A. J. kaltės padarius jam inkriminuojamą veiką.
Aukštesnės instancijos teisėjai pripažino, kad byloje nepavyko pašalinti abejonių, tad šiuos neaiškumus teko vertinti nuteistojo naudai – tuometis pareigūnas išteisintas.
Teisėjų kolegija, ištyrusi visus byloje esančius įrodymus, atlikusi įrodymų tyrimą, atlikusi visus įmanomus Baudžiamojo proceso kodekse (BPK) numatytus veiksmus, konstatavo, jog nepavyko byloje pašalinti kilusių abejonių dėl E. L. tariamo sužalojimo.
Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, aptartų įrodymų visuma neduoda pagrindo daryti neabejotinos išvados, kad A. J. vesdamas E. L. į režiminį kabinetą, antro aukšto laiptinės aikštelėje pastatęs šį suimtąjį prie sienos, smogė šiam dešine ranka vieną kartą į kairę akį, vieną kartą į kairę ausį bei į kairįjį smilkinį, po to, suimtajam suklupus ir užsidengus galvą rankomis, smogė jam abiem rankomis apie penkis kartus į galvą, taip sukeldamas jam fizinį skausmą.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas (BPK) atitinkamas nuostatas – neištyręs ir neįvertinęs visų faktinių bylos aplinkybių, nepagrindęs, kodėl remiasi vien tik nukentėjusiojo E. L. parodymais ir jo parodymus tik iš dalies patvirtinančių įvardytų liudytojų parodymais ir atmeta kitus įrodymus, patvirtinančius reikšmingas bylai aplinkybes, nepašalinęs byloje esančių prieštaravimų ir vadovaudamasis prielaidomis – priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį A. J. atžvilgiu.
Dėl byloje esančių abejonių ir nesant galimybės šių abejonių pašalinti, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, šis nusikaltimas A. J. negali būti inkriminuotas, nesant jo veiksmuose numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo A. J. dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos išteisintino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiojo E. L. civilinis ieškinys 150 eurų turtinei ir 4 000 eurų neturtinei žalai atlyginti paliktas nenagrinėtas.
