Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojai juokauja, kad buvusiems patrankų savininkams, greičiausiai, neteko susidurti su tokiomis problemomis, su kuriomis tenka dorotis restauratoriams šiandien – grandyti nekokybiškus „grafičius“ ir valyti ne itin meniškus piešinius nuo sunkiosios artilerijos.
Karo muziejaus sodelio erdvė yra patraukli susibūrimų vieta. Čia galima ramiai praleisti laiką ant įrengtų suolelių, aplankyti aukurą, kuriame dega Amžinoji ugnis prie Nežinomo kareivio kapo, taip pat ši erdvė yra itin pamėgta paauglių, kurie čia važinėja dviračiais bei riedlentėmis.
Deja, gan dažnai atsiranda ir tokių asmenų, kuriuos užplūdusį įkvėpimą išreiškia ne ant pačių tinkamiausių objektų – sodelyje eksponuojamų patrankų ir pabūklų. Vytauto Didžiojo karo muziejaus Kultūrinių renginių koordinatorė Gintarė Genytė sakė, kad muziejaus sodelis yra viešoji erdvė, kurioje yra laukiami visi.
„Ten stovintys pabūklai ir patrankos yra tam tikra kilnojamoji paroda, kuria norime parodyti, kokia karo technika buvo naudojama ankščiau. Nesiekiame užrakinti eksponatų, tačiau labai liūdna, kad tokia sena ir reta sunkioji artilerija yra sąmoningai gadinama“, – pasakojo G.Genytė.
Pilnai sutvarkyti apipaišytas patrankas gali užtrukti apie mėnesį, nuvalius dažus dar reikia padengti paviršių specialia danga, saugančia nuo rūdijimo. Grafičių dažų grandymas kenkia seniems eksponatams ir po kiekvieno tokio priverstinio restauravimo jų stovis tik suprastėja.
Šiuo metu muziejus yra pateikęs paraišką Kultūros ministerijai Europos sąjungos finansavimui gauti, kurio lėšos būtų skirtos arkados (erdvė, kurioje laikomos apipaišytos patrankos) ir bokšto rekonstrukcijai. Tuomet tikimasi įrengti stebėjimo kameras, kurios atbaidytų tokius „menininkus“, nuo eksponatų gadinimo. O iki tol muziejaus darbuotojai kviečia visus, atpažinusius savo kūrinius, prisidėti prie valymo darbų.
