Į viešumą lietuvių išnaudojimo istorija iškilo Didžiojoje Britanijoje, kuomet britų „The Guardian“ paskelbė apie šiurpias sąlygas, kuriomis gyveno ir dirbo emigrantai iš Lietuvos. Savo patirtimi drąsiai su spauda prieš dvejus metus pasidalijo lietuvis Laurynas Kelpša.
Prisistatyti nenorėję du klaipėdiečiai ketvirtadienį pravėrė Klaipėdos apygardos teismo duris, kur į kaltinamųjų suolą sėdo 55-erių Klaipėdos rajono gyventojas, ūkininkas Edikas Mankevičius. Nuotoliniu būdu iš Didžiosios Britanijos teismo procese dalyvavo dar du kaltinamieji, britų pora, 56-erių Jacqueline Hazel Judge ir 58-erių Darrelas Johnas Houghtonas. Trijulė kaltinama bendrininkų grupėje vykdžiusi prekybą žmonėmis ir juos išnaudojusi vergiškam darbui.
Stebėti bylos į Klaipėdą atvyko ir britų žurnalistai.
Kaip paskelbė prokuroras R.Ušinskas, nuo 2006 metų gruodžio iki 2013 metų liepos, kaltinamieji apgaule verbavo ir gabeno žmones žinodami, kad pasinaudojant jų pažeidžiamumu, panaudojant fizinį ir psichinį smurtą, jie bus išnaudojami fiziniam darbui. Teisme skambėjo, jog žmonės išnaudoti vergijos sąlygomis – dirbo neturėdami nustatytų valandų, be poilsio režimo, neturėjo normalių gyvenimo sąlygų, buvo gąsdinami.
Lietuvis, anot klaipėdiečių, buvo tarpininkas, kuris į Didžiąją Britaniją vežė žmones darbui. Britai organizuodavo darbą – veždavę darbuotojus į fermas.
Sugaudavo tūkstančius vištų
Lietuviai pasakojo per dieną sugaudydavę tūkstančius vištų, kurios būdavo pakraunamos į vilkikus. Baigę darbą vienoje fermoje jie buvo vežami į kitą, iš šios keliaudavo toliau, dirbdavę po 12-17 valandų. Už 1 000 pagautų vištų jie uždirbdavę 3 svarus. Vilkiką būrys vyrų vištomis pripildydavo per 1-2 valandas.
Kaip pasakojo nukentėjusieji, per dieną jiems pavykdavę uždirbti 100 ir daugiau svarų, tačiau už darbą ne visuomet būdavo atsiskaitoma, laiškai atkeliaudavę be čekių, kuriuos vyrai turėdavę išsigryninti bankuose. Jie pasakojo skambindavę Džekei (Jacqueline, – red. past.), ši nurodydavo skambinti Edikui, pastarasis irgi kratydavosi nuo atsakomybės, tad vyrai likdavę be pinigų.
„Mums reikėjo mokėti už būstą, pirkti maistą, tekdavo skolintis, taip mes įklimpome į skolas“, – sakė vienas klaipėdiečių. Jis teigė negalėjęs niekur išvykti, nes neturėjęs pinigų.
Anot klaipėdiečių, pirmiausia E.Mankevičius į Didžiąją Britaniją ėmė gabenti moteris, mat ten buvo įsteigęs valymo įmonę. Moterys panoro į užsienį atsivežti ir vyrus, tad šis surado darbą ir jiems. Už tai imdavęs mokestį – 250 eurų prieš išvykstant, dar 350 jau nuvykus. Taip vyrai ėmė darbuotis vištų fermose. Anot nukentėjusiųjų, fermose darbavosi apie 50, o vienu metu 80 žmonių.
„Viskas prasidėjo, kai Mankevičius buvo nuteistas už šunų veisimą ir pardavinėjimą Prancūzijoje“, – sakė klaipėdiečiai, esą jis neturėjo už ką susimokėti baudos ir atsiėmė pinigus iš sunkų darbą dirbdavusių lietuvių.
Prokuroras R.Ušinskas teisme paviešino, jog vyrai, vežioti iš vienų fermų į kitas, po visą šalį keliaudavę ir naktimis, miegodavę autobusiukuose, negalėdavę nė nusiprausti. Gamtinius reikalus jie atlikdavę į butelius, kuriuos turėdavę išmesti pro langą. Ilgų kelionių metu maistu turėję pasirūpinti patys, o pritrūkus valgydavę žalius kiaušinius. Prižiūrėtojai naudojo psichologinį ir fizinį smurtą.
Vyrai, vežioti iš vienų fermų į kitas, po visą šalį keliaudavę ir naktimis, miegodavę autobusiukuose, negalėdavę nė nusiprausti. Gamtinius reikalus jie atlikdavę į butelius, kuriuos turėdavę išmesti pro langą.
„Grįždavome po savaitės, tada nusiprausdavome. Tiek maisto neprisidėsi visai savaitei, tad, būdavo, valgydavome tų pačių vištų kiaušinius“, – teisme sakė nukentėjusieji, dirbdavę be išeiginių ir turėdavę tik keletą poilsio valandų per parą. Vyrai pasakojo numigdavę važiuojant iš vienos fermos į kitą.
Vienas nukentėjusiųjų pasakojo, kaip buvo nukritęs nuo pastolių, tačiau medikai jam nebuvo iškviesti. Dauguma lietuvių dirbo nelegaliai, už juos nemokėti jokie mokesčiai. E.Mankevičius, anot liudininkų, prie savęs turėdavęs šunį, pasitaikė atvejų, kai užpjudė šunį ir sužalojo lietuvį. Bylos duomenimis, jis sukūrė baimę, kad bet kada gali panaudoti fizinį ir psichologinį smurtą, gąsdinęs, jog šie liks be pastogės. Iš vyrų buvo atimami dokumentai.
Tikisi teisybės
Vyrai sako norintys, kad kaltinamieji liktų be nieko ir pajustų, koks tai siaubingas jausmas.
Už patirtą košmarą, taip pat važinėjimo išlaidas, nesumokėtas darbo valandas vienas vyrų prašo priteisti 180 tūkstančių eurų, kitas – 300 tūkstančių eurų.
Tokios pačios bylos, kuriose vergijos sąlygomis dirbo lietuviai, nagrinėjamos ir Didžiojoje Britanijoje.
Anot nukentėjusiųjų, nemažai lietuvių tose fermose tebedirba iki šiol, tačiau atsiskaitymus atlieka patys fabrikai, darbo sąlygos pagerėjo ir už darbą atsiskaitoma skaidriau.
