Tiesa, tai pirmas kartas, kai M.Žiukas išsamiai pasakoja, kas įvyko tą lemtingą dieną. Paklaustas, kodėl iki šiol anksčiau tylėjo, jis sunkiai rinko žodžius.
„Supraskite, chirurgui būti kaltinamam nužudymu, tai tokia situacija, kai nebesivadovauji... ir dar tokiais kaltinimais, kurie, mano supratimu, absurdiški. Aš daviau paaiškinimus, kurie leido paneigti pirminį kaltinimą. Negavau progos reaguoti į pateiktą atnaujintą kaltinimą“, – aiškino jis.
M.Žiukas Vilniaus miesto apylinkės teisme pernai buvo pripažintas kaltu, nes 2013 metų gegužės 16 dieną, atlikdamas nesudėtingą operaciją – laparoskopinę varikocelektomiją, netinkamai atliko chirurginę intervenciją, dėl ko mirė jo operuojamas vyras.
Teismas nustatė, kad operacijos metu chirurgas pažeidė kairiąją klubinę veną, savo klaidą nuslėpė nuo šalia buvusių kolegų ir laparoskopiniu būdu veną užspaudė kabutėmis. Tačiau šios nukrito ir tuomet prasidėjo vidinis kraujavimas, dėl to užgeso Mariaus Vaičiulio gyvybė.
Šį nuosprendį M.Žiukas apskundė ir penktadienį Vilniaus apygardos teisme tikino, kad nuslėpti klubinės venos pažeidimą yra neįmanoma.
„Teismo metu buvau apkaltintas tuo, kad slapčia nuo kitų operacijos dalyvių kažkokiu būdu pažeidžiau kairiąją išorinę klubinę veną, sugebėjau laparoskopiniu būdu klipuoti defektą, sustabdžiau kraujavimą ir naiviai tikėjausi, kad viskas bus gerai“, – teigė chirurgas.
Anot M.Žiuko, remiantis moksliniais tyrimais, net pažeidus mažiausią veną ir tvarkant ją laparoskopiniu būdu, išteka bent 250 ml kraujo. O sustabdyti klubinės venos kraujavimą be atviros operacijos yra beveik neįmanoma, tuo labiau tą padaryti taip, kad šalia buvę kolegos nieko nepastebėtų.
„Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teigiama, kad atlikęs tokį sudėtingą veiksmą kaip kraujavimo sustabdymas laparoskopiniu būdu, nenumačiau galimų pasekmių, nors turėjau tą padaryti.
Aš 5 metus pradirbau Greitosios pagalbos ligoninėje, ji yra Lietuvos politraumos centras ir su tokiomis situacijomis esu susidūręs ne tik vadovėliuose. Todėl tikrai žinau, jei būtų įvykusi tokia situacija, ką ji reiškia ir kad ji turi būti tvarkoma ir gydoma neatidėliotinai“, – sakė M.Žiukas.
Chirurgas įsitikinęs, kad operaciją atliko taip, kaip aprašyta knygoje ir jokios klaidos nepadarė. M.Vaičiulis po operacijos iš pradžių jautėsi gerai, o vidinis kraujavimas prasidėjo tik po poros valandų.
„Antros operacijos metu, kai buvo prasidėjęs vidinis kraujavimas, dariau viską, ką galėjau, ką privalo daryti kiekvienas chirurgas tokioje situacijoje. Ar galėjau tai padaryti geriau, tiksliau? Nežinau, man atrodo, kad esant tokioms aplinkybėms, negalėjau“, – teigė chirurgas.
Skubios operacijos metu, kai dirbama kraujo klane, vietomis apgraibomis, tiesiog ištiesi ranką, pasiimi instrumentą ir dedi ten, kur reikia.
Jis taip pat aiškino, kad antrosios operacijos metu greičiausiai ir buvo pažeista klubinė vena, o kaip ant jos atsirado kabutės, tegalėjo spėlioti.
„Skubios operacijos metu, kai dirbama kraujo klane, vietomis apgraibomis, tiesiog ištiesi ranką, pasiimi instrumentą ir dedi ten, kur reikia. Aš neprašiau kabučių antros operacijos metu, bet jos buvo ant operacinio instrumentų stalelio.
Aš jų neprašiau ir nesitikėjau jomis naudotis. Ar jos galėjo man būti paduotos į ranką, turbūt galėjo, nežinau. Dirbama greitai, tik apčiuopos būdu identifikavus sritį, nes tuo metu kraujo yra iki riešo. Tu nuvalai, jo pribėga vėl. Veiksmai atliekami taip greitai, kaip tik galima“, – apie operaciją pasakojo jis.
M.Žiukas teisme teigė, kad skalpeliu prapjovus pilvą, jo ertmėje buvo pilna kraujo, jis kumščiu užspaudė pirmosios operacijos vietą, tačiau kraujavimas nesustojo.
„Pirmos operacijos zona negalėjo būti kraujavimo šaltinis, nes ją prispaudus pacientas dar neteko 2,5 litro kraujo. Kraujavimas vyko toliau, ir kraujo daugėjo“, – sakė chirurgas.
Nežino, kodėl įvyko nelaimė
Kur, jei ne iš kairiosios klubinės venos, iš tiesų prasidėjo vidinis kraujavimas, M.Žiukas negalėjo pasakyti, paciento gyvybė užgeso taip ir neaptikus kraujavimo vietos.
„Bet ta versija apie pirmosios operacijos metu pažeistą klubinę kraujagyslę, slaptą jos taisymą, kabutės nušokimą yra ne tik kad neteisinga, negalima, bet ji tiesiog praktiškai neįmanoma“, – sakė chirurgas.
Iškart po vyro mirties į kliniką sugužėjo mirusiojo artimieji. Pirmosios instancijos teisme M.Vaičiulio žmona liudijo, kad jai niekas nieko normaliai nepaaiškino, o mirusiojo tėvas, apkaltinęs chirurgą, kad šis papjovė jo sūnų, išgirdo M.Žiuko reikalavimą jo neįžeidinėti.
Visgi, teisme urologas dėstė kiek kitokią įvykių versiją – jis kiek galėdamas išsamiau papasakojo, kas atsitiko, kad jam gaila dėl tokios netikėtos mirties.
„Tada atvyko velionio sesers iškviestas policijos ekipažas, ji surašė pareiškimą, kuriuo kaltino nužudžius jos brolį. Aš paaiškinau, kad mirtis netikėta, jis mirė dėl vidinio kraujavimo, nežinau, kodėl jis kilo.
Velionio tėvas net nespėjęs pasisveikinti pareiškė, kad tu per jaunas, jog būtum geras gydytojas ir tu nužudei mano sūnų. Į tai nereagavau, visus susodinau, pasiūliau kavos, išsamiai stengiausi papasakoti, kas tądien nutiko, pasakiau, kad dariau viską, ką galėjau, kad mirties išvengčiau.
Nuvedžiau juos į šaldytuvą, jie pabuvo prie velionio kūno ir ten išgirdau iš tėvo ne tik įžeidimus, bet ir grasinimus susidoroti, tada paprašiau manęs daugiau neįžeidinėti“, – sako M.Žiukas.
Išgirdau iš tėvo ne tik įžeidimus, bet ir grasinimus susidoroti, tada paprašiau manęs daugiau neįžeidinėti.
Chirurgas teisme svarstė, kad nelaimė įvyko todėl, nes M.Vaičiulis dar prieš operaciją neva nutylėjo apie kai kuriuos savo negalavimus, jis chirurgui skundėsi tik skausmu kirkšnyje. M.Žiukas sako, kad jei tada būtų žinojęs vien faktą, jog pacientas turi siuntimą į infekcinę ligoninę, operacijos net nebūtų daręs.
„Pacientas nuo 2010 iki mirties ėjo į polikliniką ir skundėsi migruojančiais skausmais. Atlikdamas pirmą operaciją radau sąaugas pilvo ertmėje, kurios neturėjo jokio objektyvaus paaiškinimo.
Manau, turint visus duomenis apie visus apsilankymus poliklinikose, kad skausmai yra ne tik kairėje kirkšnyje, jei pacientas nebūtų nusprendęs nutylėti apie siuntimą dėl infekcinių ligų, šitai žinodami kitaip būtume įvertinę riziką prieš operaciją ir jos nedarę“, – tikino chirurgas.
Bausmė per žiauri
M.Žiukui pirmosios instancijos teisme skirtas laisvės atėmimas 2 metams, bet kalėjimo kameros chirurgas išvengė, nes bausmės vykdymas atidėtas 2 metams. Per šį laikotarpį nuteistasis įpareigotas neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Teismas taip pat 1 metams atėmė teisę dirbti medicinos ir gydymo paslaugas teikiančiose įmonėse.
„Jūsų teisė yra manimi tikėti arba netikėti, bet paskirta bausmė faktiškai bet kokiu atveju yra neįprastai žiauri, nes uždraudus man dirbti ne tik tą darbą, kurį dirbu, bet ir bet kokį darbą gydymo įstaigoje ir tuo pačiu įpareigojant nekeisti gyvenamos vietos ir priteisiant beveik 1 mln. eurų bendrą sumą artimiesiems, tai nėra bausmė man. Tai bausmė šeimai, mano vaikams, manau, kad tai yra nesuprantama“, – tikino M.Žiukas.
Jis priduria, kad tai vienintelė tokia netikėta mirtis jo chirurgo praktikoje, kuria užsiima nuo 2005 metų.
„Nors žiniasklaidoje esu pateikiamas kaip monstras, nuo karjeros pradžios kiekvienais metais atlieku ne mažiau nei 100 operacijų. Net ir praėjusiais metais dirbant Danijoje, net kai buvo rašomi laiškai mano darbdaviams, atlikau 289 operacijas.
Per visus 13 darbo metų esu turėjęs vieną paciento skundą, ir tai buvo pacientės skundas, kad jai reikėjo manęs laukti valandą. Tokių netikėtų mirčių nei prieš, nei po to nėra įvykę. Jei būčiau blogas arba neatsargus chirurgas, manau, kad mano dabartinis darbdavys mane geriausiu atveju laikytu poliklinikoje prie stalo, o ne operacinėje“, – kalbėjo M.Žiukas.
