Kaip užtikrinti, kad visi Lietuvos kampeliai turėtų vienodas galimybes klestėti, aptariama Mykolo Romerio universiteto (MRU) inicijuotoje tinklalaidėje „Kas bus rytoj“.
Tinklalaidės vedėjas Gintaras Gimžauskas svarsto, ar naujai svarstomas Regionų ministerijos steigimas galėtų padėti išlyginti atotrūkį tarp Lietuvos savivaldybių, o gal taptų tik dar viena biurokratine našta.
Remiantis atlikta apklausa, daugiau nei 50 proc. šalies gyventojų nepritaria naujos institucijos idėjai, ją palaiko vos 20 proc., likusieji neturi nuomonės.
Apie tai, ar atskira ministerija iš tikrųjų reikalinga, laidoje diskutuoja Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorė Roma Žukaitienė bei MRU Viešojo administravimo instituto direktorius, profesorius, daktaras Andrius Stasiukynas.
Įžvalgomis dalijasi ir Akmenės rajono savivaldybės meras bei regionų plėtros pirmininkas Vitalijus Mitrofanovas.
Regionai pasmerkti atsilikinėti
„Regionų politika apipinta mitais. Vienas jų – kad visa Lietuva, išskyrus Vilnių ir Kauną, yra „regionas“. Ar tikrai?“ – klausia laidos vedėjas G.Gimžauskas. Anot jo, visuomenėje susiformavo įsitikinimas, kad sostinė bei didieji miestai turi pranašumų, todėl mažesni rajonai ir likę regionai lyg pasmerkti atsilikinėti.
Profesorius A.Stasiukynas aiškina, kad Lietuva administraciškai padalyta į dešimt apskričių, kurios sudaro Europos sanglaudos politikos įgyvendinimo pagrindą. Vis dėlto realybėje gyvenimo lygis tarp jų labai skiriasi.
„Remiantis statistika, Panevėžio ir Šiaulių apskrityse vidutinis darbo užmokestis net 30 proc. mažesnis nei Vilniuje. Nuo sostinės vos 140 km nutolusiuose Zarasuose jis yra beveik 1000 eurų mažesnis nei sostinėje. Lietuvoje apie 25 proc. žmonių yra skurdo rizikoje, Vilniaus apskrityje šis skaičius siekia 19,2 proc., Marijampolėje – 37 proc. Taigi, Vilniaus ir Marijampolės rodikliai skiriasi net du kartus. Kalbant apie gyvenimo kokybę, 10 tūkst. gyventojų Kaune teko 113 praktikuojančių gydytojų, Vilniuje – 73, Klaipėdoje – 67, o štai Šiauliuose ir Rietave – vos 6-7. Čia ir gimsta žmonių nepasitenkinimas“, – sako jis.
R.Žukaitienė atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje faktiškai nėra oficialaus „regiono“ lygmens, todėl kalbant apie regionų plėtrą tenka remtis keliomis institucijomis.
„Apskritys egzistuoja tik kaip teritorinis vienetas, o Regionų plėtros taryboms trūksta konkrečių viešojo administravimo galių. Jos dažniausiai atsakingos tik už europinių investicijų skirstymą, bet neturi pakankamai įrankių spręsti realių ūkinių, socialinių ar infrastruktūrinių problemų“, – pasakoja R.Žukaitienė.
Savivaldybėse padėtis prastėja
Pasak R.Žukaitienės, mažesnėse savivaldybėse trūksta investicijų, verslo ir darbo vietų, todėl mažėja ir gyventojų. Be to, didesnės galimybės miestuose reiškia, kad žmonės, net ir gyvendami rajone, pajamų mokestį neretai sumoka ten, kur dirba – pavyzdžiui, Vilniuje.
„Savivaldybėms tenka 35 centralizuotai paskirtos funkcijos ir 45 savarankiškos. Tačiau realus jų biudžetinis savarankiškumas tėra apie 10 proc. Jei bendruomenė turi tik menkus išteklius, labai sunku pačiai įgyvendinti svarbius projektus“, – teigia ji.
Tuo metu prof. A.Stasiukynas priduria, kad prioritetas turėtų būti žmonių gyvenimo kokybės kėlimas per viešąsias paslaugas: „Žmogui svarbu, ar jam lengva pasiekti gydytoją, rasti būrelius vaikams, ar infrastruktūra pritaikyta patogiai gyventi ir dirbti. Tokie dalykai pirmiausia krenta ant savivaldos pečių, bet ji neturi pakankamai laisvės ir resursų.“
Ar Regionų ministerija – tik nauja biurokratinė našta?
Viena pagrindinių priežasčių, kodėl norima steigti atskirą ministeriją, – tarpžinybinis koordinavimas. Šiuo metu atsakomybę už regioninę plėtrą ne vienodomis apimtimis dalijasi Vidaus reikalų, Finansų ir kitos ministerijos.
„Pasigendama aiškaus nacionalinio koordinatoriaus, kuris padėtų savivaldai. Šios užduotys formaliai priklauso Vidaus reikalų ministerijai, bet jai skiriama nepakankamai resursų“, – komentuoja A.Stasiukynas.
R.Žukaitienė papildo, kad naujai kuriama institucija turėtų ne tik stebėti finansų srautus, bet ir realiai disponuoti lėšomis. Pasak jos, labai svarbu, kad būtų ne vien ES investicijos, bet ir biudžetinės lėšos, kurias būtų galima pritaikyti konkretiems regiono poreikiams.
„Neretai tenka tvarkytis su šešių ministerijų reikalavimais, o savivaldybėms lieka spėlioti, kaip šiuos reikalavimus įvykdyti, užuot sprendus realias problemas“, – pastebi R.Žukaitienė.
Vis dėlto, pasak MRU tinklalaidės vedėjo G.Gimžausko, skeptikai nerimauja, kad nauja ministerija dar labiau išpūs biurokratinį aparatą. Prof. A.Stasiukynas pripažįsta, jog tai yra reali rizika. Kita vertus, jis sako, kad „visa tai – tiesiog vadyba. Reikia aiškiai įvardyti tikslus ir rezultatus, kurių sieks nauja institucija“. Šiuo požiūriu, aiškus uždavinys galėtų būti savivaldos stiprinimas suteikiant daugiau kompetencijų ir finansinės laisvės.
Akmenės raj. savivaldybės meras V.Mitrofanovas taip pat pritaria, kad vien pažado kurti ministeriją nepakanka: „Ar tiesiog pridėsime naują biurokratinį sluoksnį prie esamo aparato, ar iš tikrųjų suteiksime savivaldoms galimybę spręsti kasdienius klausimus? Šiandien regioniniais reikalais rūpinasi vos keli Vidaus reikalų ministerijos darbuotojai – ar tokios pajėgos gali girdėti savivaldas?“
Jo manymu, būtina stebėti, ką duoda nauji įstatymai ar reformos, nes dažnai, priėmus sprendimą, nėra atliekamas reikiamas monitoringas: „Prieš keletą metų panaikinome apskričių administracijas, bet ar išsprendėme regionų atskirties problemas? Akivaizdu, kad ne.“
Meras tiki, kad rimtas nacionalinis dėmesys, koncentruotas vienoje institucijoje, galėtų padėti mažesnėms savivaldybėms greičiau tvarkyti darželių, sveikatos priežiūros ar kitus kasdienius reikalus.
Ar naujoji ministerija iš tiesų atneštų pokyčių?
Svarstoma, jog vietoje visiškai naujos ministerijos gal būtų tikslingiau sustiprinti vieną jau veikiančių institucijų. Prof. A.Stasiukynas matytų ir kitą variantą – kurti „koordinacinę“ instituciją arčiau Vyriausybės, kad hierarchiškai ji būtų virš dabartinių ministerijų. Tokiu būdu, turint galias koordinuoti įvairias sritis, būtų lengviau spręsti tarpžinybinius savivaldos klausimus.
MRU atstovas pateikia užsienio pavyzdį – štai Čekijoje veikianti Regioninės plėtros ministerija orientuojasi į investicijų pritraukimą, tačiau nėra vieno visiems tinkamo modelio. Jis pabrėžia, kad kiekviena valstybė turi savitą patirtį ir svarbiausia, kad nauja institucija iš esmės gerintų paslaugų kokybę ir gyvenimą ne vien sostinėje, bet visoje šalyje.
R.Žukaitienė tuo tarpu primena, kad svarbiausia yra užtikrinti, jog regionų politika būtų formuojama aiškiai ir tikslingai.
„Nenorime, kad Regionų ministerija taptų skirtingų sričių „kratinys“, kai visi krauna jai nesuderintas funkcijas. Ji turėtų labai aiškų tikslą – regioninę plėtrą – ir realius įrankius, įskaitant finansų valdymą, kurios sritys prioritetinės ir kaip jos finansuojamos“, – įsitikinusi R.Žukaitienė.
V.Mitrofanovas priduria, kad regionų problema sena kaip pati Lietuva, bet jos sprendimą, deja, skirtingos Vyriausybės kasmet „pamiršta“.
„Norisi, kad kas nors pagaliau realiai išgirstų savivaldų balsą ir suteiktų joms daugiau galių. Europoje miestai gali savarankiškai valdyti iki 38 proc. biudžeto lėšų, o Lietuvoje – vos 17 proc. Regioninių poreikių netenkina toks ribotas finansų reguliavimas“, – aiškina meras.
Pašnekovai sutinka, kad regionų atskirčiai mažinti nepakanka vienos programos ar vienos reformos. Tačiau apsisprendus dėl naujai steigiamos Regionų ministerijos, svarbu tiksliai žinoti, kokius uždavinius kelti ir kokių rezultatų iš naujos institucijos laukti.
Jie pabrėžia, kad svarbiausia – ne formali ministerijos iškaba, o realus dėmesys savivaldybių poreikiams, jų finansinėms galioms ir galimybei lanksčiau tvarkyti savo aplinką. Kol to nebus, regionų atotrūkis greičiausiai išliks, o naujai formuojama institucija gali tapti dar vienu tuščiu pažadu regionams.
