Pranašai – Šv. Martynas ir Šv. Andriejus
Anot profesoriaus, dabar mes gyvename tokiu įdomiu laikotarpiu, vadinamuoju priešžiemiu. Nuo lapkričio 11-osios, t. y. Šv. Martyno, iki lapkričio 30-osios – Šv. Andriejaus dienos.
„Fenologai šį laikotarpį įvardija kaip priešžiemį – paskutinė rudens ir pirmoji žiemos šventės diena. Jos abi būdavo reikšmingos nuspėjant orus, – pasakojo prof. L.Klimka. – Šv. Martyno diena nusako žiemos pradžią.
Sakydavo taip: jeigu per Martyną žąsis ant ledo (balos užšalusios), tai per Kalėdas bus ant vandens. Arba trumpiau: Martynas – su bradu, Kalėdos – su ledu. Šis šmaikštus posakis turbūt pasitvirtindavo.
Keletą metų iš eilės aš vis stengdavausi tai pastebėti. Mano nuostabai, jis dar galioja. Reikia manyti, kad ta sukaupta patirtis dar pasitvirtina.“
Sakydavo taip: jeigu per Martyną žąsis ant ledo (balos užšalusios), tai per Kalėdas bus ant vandens.
Kiek stabtelėjęs, pašnekovas toliau dalijosi sukaupta patirtimi bei išmintimi:
„Kadangi Martyno dienos, paskutinės rudens šventės, šventinis patiekalas yra kepta žąsis, tai iš tos žąsies krūtinkaulio atspėdavo, kokia žiema bus. Jeigu tas krūtinkaulis yra beveik visas baltas, vadinasi, žiema bus snieginga ir gili.
O jeigu jis nusėtas rudomis dėmėmis arba rudos spalvos daugiau nei baltos, reiškia, per žiemą bus daugybė atlydžių arba apskritai ji bus labai lengva.
Na, ir kaimo žmonės, žinoma, prieš šventes skersdavo kiaulę. Tai iš jos kasos formos irgi bandydavo atspėti, kokia bus žiema.
Sakydavo, jeigu ji tokia gumbuota, nelygi – vadinasi, speigus vis keis atlydžiai. O jeigu vientisa, lygi arba vienas galas storesnis, o kitas plonesnis, tai žiemos pradžia ar pabaiga bus rūstesnė.“
Kalėdos bus baltos?
Šv. Andriejaus diena, profesoriaus pasakojimu, tai – diena, kai meška užmiega žiemos miegu.
Na, ir kaimo žmonės, žinoma, skersdavo prieš šventes kiaulę. Tai iš jos kasos formos irgi bandydavo atspėti, kokia bus žiema.
„Taip sakydavo kažkada senovėje. Ta diena labai svarbi ir netgi menkiausi jos niuansai būdavo svarbūs – ar saulutė švystels, ar sniego daug atsiras – viskas lemdavo kitų metų derlių. Ir sakydavo, kad vienas požymis ankštiniams augalams geriau, kitas – vasarojui, o jeigu tą dieną išvis nestirpiai šąlą, tai puikiai užderės rugiai.
Taip išskaičiuodavo, – senolių išmintimi dalijosi prof. L.Klimka. – Dar vienas toks įdomus požymis, kuris vis dar dažniausiai pasitvirtina, tai, kad jeigu per priešžiemį (nuo Martyno iki Andriejaus) iškrenta sniego ir jis išsilaiko visą dieną nenutirpęs, tai po mėnesio jau būna visur balta.“
Tiesa, etnologas pastebėjo, kad Šv. Martyno diena šiemet buvo ganėtinai šilta.
„Tai irgi pasako tai, kad galim tikėtis baltų Kalėdų. Nors kiti požymiai, tokie kaip vėjų diena, rodo, kad žiema gali būti permaininga. Tačiau tai galėsime dar pasitikslinti gruodžio mėnesį – per Šv. Liucijos dieną, – patikslino profesorius. – Per ją ir po jos dvylika dienų galime išskaičiuoti, koks bus kiekvienas metų mėnuo. Koks oras tą dieną, toks bus ir ateinančių metų mėnuo.
Pavyzdžiui, gruodžio 13 d. stebime, koks bus sausio mėnuo, 14 d. – vasario, 15 d. – kovo ir t.t. Pavyzdžiui, jei trylikta diena būna graži – nei sniego, nei didelio šalčio nėra – tai sausis bus švelnus, o jeigu lytų, vadinasi, darganotas. Nuostabu, bet šis mano metodas atspėti orus –dar vis pasitvirtina. Aišku, gali būti nukrypimų, bet, kiek aš pastebiu, tai dažniausiai stebėjimai visi dar galioja.“
Galim tikėtis baltų Kalėdų. Nors kiti požymiai, tokie kaip vėjų diena, rodo, kad žiema gali būti permaininga.
Speigai jau retas svečias
„Speigų jau daug metų iš eilės nebūna. O ar tą prognozuoja Jūsų stebėjimai?“ – pasiteiravau pašnekovo.
„Taip, didelių šalčių nerodo. O speigus rodo, pavyzdžiui, per Mykolines (Šv. Mykolo šventė rugsėjo 29-ąją), vėjų dieną, pučiantis šiaurinis vėjas. Tada žiema bus speiguota“, – paaiškino prof. L.Klimka.
Ar bus speigai ateinančią žiemą, etnologas prognozuoti nesiryžo.
„Šiais metais bijau prognozuoti, nes buvau mieste, o mieste sunku nusakyti vėjo kryptį. Tačiau didelio vėjo nebuvo. Mieste gatvių labirintai, pastatai labai keičia vėjo kryptį. Reikia būti laukuose, kad galima būtų pastebėti tikruosius ženklus. Orų stebėjimą lemia labai daug niuansų“, – kalbėjo profesorius.
Dar vienas žiemos spėjimo būdų – stebėti paukščių išskridimą. Šiemet, anot etnologo, paukščiai nerodė, kad juos jau gintų šalčio banga.
Reikia būti laukuose, kad galima būtų pastebėti tikruosius ženklus. Orų stebėjimą lemia labai daug niuansų.
Bet šiemet varnėnai išskrido labai anksti...
„Taip, varnėnai išskrido labai anksti, bet kiti paukščiai, pavyzdžiui, žąsys, ne taip seniai išskrido. Nors, pavyzdžiui, lapkričio 17 d., kai buvau kaime, pastebėjau didelį būrį zylučių, atskridusių į sodybą. Tai rodė, kad artimiausiomis dienomis atšals.
O juk taip ir buvo. Bet tikrai ne iki didelio speigo, nes dabar dar priešžiemis. Tačiau, kai tik zylutės artėja prie namų, būriai atsiranda sodyboje, tai rodo, kad jau bus šalčiau“, – stebėjimų praktika ir žiniomis dalijosi pašnekovas.
Paukščiai – šalto oro pranašai
„Oho, netgi taip!“ – nusistebėjau.
„Taip. Zylutės labai jautrios. Jos randa ar užuovėją, ar kažkiek maisto. O kai šilta, jų nėra sodyboje. Vos tik vėl pajunta šilumą, jos skrenda į miškus. Zylutės prie žmogaus glaudžiasi, kai joms sunkiau.
Kai tik zylutės artėja prie namų, būriai atsiranda sodyboje, tai rodo, kad jau bus šalčiau.
Taigi, pagal jų elgesį galima nuspėti artimiausių dienų orus, – šypsodamasis pasakojo prof. L.Klimka. – Žiemos metu artėjančius šalčius prognozuoja ir varnos: jeigu tik jos sutūpia medžių viršūnėse, dar dažniausiai ir atsisuka į šiaurinę pusę, tai jau aišku, kad prieš šaltį. O jeigu varnos vaikšto žeme, tai atlydys.“
Profesorius dar kartą patvirtino, jog tie trumpalaikiai paukščių stebėjimai tikrai yra labai pagrįsti, nes tai – atmosferos reiškiniai į juos ir gyvūnų reakcija.
„Gyvūnai žymiai jautresni negu žmonės. Jie nuspėja, nes nuo to priklauso jų išgyvenimas. Žmogus gali prisitaikyti, pasislėpti namuose, o gyvūnas, jei nereaguos, pražus. Ir tie, kurie išsiugdo tą savybę atspėti ateitį, išgyvena“, – pabrėžė etnologas.
