Etnologas Libertas Klimka teigia, kad šią dieną reiktų gamtoje pasidairyti pirmųjų pavasario ženklų, savo aplinkoje pažadinti gamtos gyvastį. Anot etnologo, tradiciniame kalendoriuje sausio 25-oji – reikšminga diena.
„Senoliai kaime pasakytų, kad diena jau pailgėjusi per avinuko šuolį. Na o astronominis kalendorius rodo, kad nuo saulėgrįžos, šviesiojo paros laiko prisidėjo visa valanda ir septynios minutės“, – LRT radijui pasakojo jis.
Etnologo teigimu, liaudiškieji papročiai pataria per pusiaužiemį pasidairyti gamtoje pirmųjų, dar nedrąsių pavasario ženklų.
„Sakoma, tądien meška savo guolyje ant kito šono verčiasi ir pradeda žįsti kitą leteną. Savo oloje prabunda barsukas. Miegalius iškiša galvą apsidairyti. Jeigu švies saulė, jis gali savo šešėlio išsigąsti, tada jis smunka atgal į olą. Tačiau ant nugulėto šono miegas bus visai prastas – ir sniegas tada greit susmegs, o pavasaris bus ankstyvas. Jei bus apniukę, barsukas gerai pasimankština miške, pakvėpuoja grynu oru ir visur lieka jo pripėduota. Grįžęs jis kietai įminga – pavasario tada negreit sulauksime, jis bus vėlyvas ir šaltas“, – kalbėjo L. Klimka.
Jis pastebi, kad daugelis liaudiškų pastebėjimų tebegalioja: „Dar žmogaus veikla nesugebėjo tiek sutrikdyti gamtos reiškinių, kad šimtamečiai pastebėjimai jau būtų visai pasikeitę.“
Pasak etnologo, žmogus per pusiaužiemį savo aplinkoje turėtų pažadinti gamtos gyvastį: papurtyti apšarmojusias obelis, pabelsti į apsnigtus avilius – tada ir bitelės visu kamuoliu persirita ant kito korio.
L.Klimkos teigimu, šią dieną paisyta tradicinių draudimų.
„Sakykime, dzūkai bulvių nevalgydavo, kad vasarą jos nekirmytų. Žemaičių vilnų nekaršdavo, neverpdavo, kad kandys išaustų drabužių neišvarpytų. Vyrai jokių medžių dirbinių nedirbdavo, nes medieną kirvarpos išvagos. Tokie draudimai ateina iš labai tolimų laikų, nuo mėnulio kalendoriaus, kuris ir buvo vadinamas Kirmių diena, ir nustatomas pagal pirmą jauno mėnulio pasirodymą“, – sakė etnologas.
